Naujausios
Advento papročių idėja
Prieš kelias dienas Šiaulių kultūros centro kamerinėje salėje vėl aidėjo aplodismentai. Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijos kolektyvui už spektaklį „Advento šviesoje“ šįkart plojo Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto klausytojai.
Veiksmas ir vieta – A. Smetonos laikų ūkininko šeimos sodyba, kuomet tradicijos, papročiai ir senolių išmintis vaidino svarbų ir reikšmingą vaidmenį gyvenime. Advento laikas, Kalėdų laukimas, gausios ūkininko šeimos gyvenimas tuo laiku, pokalbiai apie praėjusius metus ir kiti šeimos dukroms svarbūs reikalai – kaip susirasti padorų jaunikį, ištekėti. Spektaklyje gausu pasakojimų adventinio laiko temomis, dainų, nutikimų, kurie kažkam kažkada arba nutiko, arba buvo išgalvoti ir tinkamai pagražinti.
Scenarijaus sumanytojos – ilgametė Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijos vadovė Laimutė Kančauskienė ir 14 metų Pagyvenusių žmonių asociacijai priklausanti Rūta Grigaliūnienė.
Aktyvios moterys pasikeisdamos pasakoja prieš geras dvi savaites pakalbėjusios, kuo daugiau negu 130 žmonių vienijantis kolektyvas galėtų nustebinti aplinkinius. Svarbiausia, sutarė abi, kad visiems būtų malonu. Pagalvojo, pagalvojo ir nusprendė pastatyti spektaklį, skirtą Kalėdų laukimo laikui. Į namus sugrįžusi L. Kančauskienė tą patį vakarą surašė planą, koks spektaklis turėtų būti, kitaip sakant, sustatė būsimo vaidinimo formatą, apgalvojo, ką vienas šnekės, ką kitas, ką trečias.
„Pagalvojom, kodėl neatgaivinus papročių, tėvelių ir mamyčių pasakojimų, kaip žmonės tais laikais gyveno. Ėmiau savo mamytės vaikystės laiką – ji gimusi 1920-aisiais ir aš iš jos asmeninių atsiminimų žinau, koks tas metų laikas prieš Kalėdas buvo reikšmingas. Kolektyve yra didelė šnekorka, kuri tikrai žino daug. Bet kurdami spektaklio scenarijų ne tik atsiminimais rėmėmės, dar ir knygų pasivartėme. Bet susidarė toks įspūdis, kad knygose arba jau užmigo praeitis, arba mes nebemokam ieškoti. Visur tas pats per tą patį“, – pasakoja L. Kančauskienė.
Bendramintės R. Grigaliūnienės, kadais pedagogės, užduotis ir buvo – pririnkti šimtmečio senumo tradicijų, papročių ir pasakojimų bei parengti scenarijų.
„Aš rinkau žinias. Mano mamytė buvo labai religinga, giedojo bažnyčios chore ir žinojo visas tradicijas, ir visuose renginiuose dalyvaudavo. Turiu daugybę kalendorių, peržiūrėjau visus, ieškodama medžiagos apie adventą. Ir tik viename pasisekė rasti pažymėta, kokie advento laiko papročiai. Vienoje labai senoje knygoje radau dar šiek tiek informacijos. Ten paskaičiau ir apie baltą ožį, kuris advento laiku turi sukti ratus aplink beržus, kad prišauktų sniego“, – pasakoja ponia Rūta.
Spektaklio atributai – staltiesės, staltiesėlės, austiniai drabužiai, nėriniai, šviestuvėliai ir kilimai – dar ponios Laimutės tėvelio išlaikyti.
Giesmių ir dainų spektakliui pririnko bažnyčios choro solistė, puikaus balso savininkė Danguolė Mosakienė. Tas dainas vaidinime atliko ir Pagyvenusių žmonių asociacijos ansamblio „Rudens žiedai“ dainininkai.
Kad tik „į tą pusę“
Abi moterys iš viso gausaus Pagyvenusių žmonių asociacijos kolektyvo išrinko vienuolika aktorių. Kiekvienam paskyrė po vaidmenį. Taip atsirado ūkininkas, ūkininko žmona, trys vaikai, kurių užduotis padėti prie namų, ir dar studentė, besimokanti Kaune. Žinoma, dar senolė – išminties, papročių ir tradicijų lobynas.
„Kiekvienas aktorius žino savo užduotį: ką papasakoti, kaip pajuokauti, kokią dainą užtraukti. Tikslių žodžių nė vienas nesimokė, kalbėjo daugiau ekspromtu – negi išmoksi per kelias savaites. Nė vienam stengėmės aštresnių pastabų neduoti, dar supyks ir nebevaidins. Geriau visi kartu, pasitardami komandoje, pasimokydami“, – juokiasi asociacijos vadovė.
„Žmonėms duota laisvė, kaip šnekėti, tik susitarta, apie ką kalba bus, kad į tą pusę būtų, – sako R. Grigaliūnienė. – Svarbiausia, kad žmonės su užsidegimu.“
Pirmą spektaklį suvaidino Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Pasirodymas sulaukė žiūrovų susidomėjimo, galima sakyti, anšlagas. Nuo to pirmo spektaklio viskas ir prasidėjo – kolektyvą imta kviestis suvaidinti į įmones, įstaigas, mokyklas, net bažnyčią. Kvietimai – ne vien iš Šiaulių plaukia, bet ir iš apskrities.
Dėl to, kad aktorių kalbos, minėjo pašnekovės, tik „į tą pusę“, nė vieno spektaklio vienodo – tik panašus. Kai vaidino bažnyčioje, sako Rūta, išėjo audringesnis, o štai Kultūros centre ramus. Ir trukmė visada skirtinga, kartais apie pusantros valandos, vieną kartą ilgesnis, o kitą – trumpesnis.
Advento laikas, sako spektaklio sumanytojos, labai svarbus, gal net truputį stebuklingas, nes prieškalėdinis. Dėl to moterys į scenarijų įtraukė pasakojimą apie „žuliką“, kuris pasinaudojo žmonių prieškalėdiniu patiklumu ir visus apmovė. O nutiko tąsyk taip, kad „žulikas“ vienos sodybos gyventojams prisistatė šventu Petru ir, apmovęs šeimininkus, išvilko visus ūkininko turtus esą į dangų, esą seniai mirusios dukters vestuvėms.
„Yra daug tradicijų advento laike, žmogaus pasimetime, laukiant Jėzaus Kristaus gimimo ir Saulės sugrįžimo. Ir niekas negalvoja, kad kažkas gali daryti apgavystes“, – šypsosi spektaklio scenarijaus autorė Rūta.
Po kiekvieno spektaklio aktoriai susėda atsigerti arbatos ir drauge aptarti, kad štai tą reikėtų pagyvinti, šitą pataisyti arba va tas negerai.
Tarp žmonių
Energingajam Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijos kolektyvui veiklos visada su kaupu. Kai nevaidina, daug repetuoja, mėgsta viešai padainuoti, pakeliauti, dalyvauti pažintiniuose susitikimuose su įdomiais žmonėmis, padėti miestui visuotinėse talkose.
Bet ir vaidinti nėra naujiena. Mokytojos Aldonos Žičkienės anksčiau vadovauta teatro trupė yra pastačiusi ne vieną spektaklį. Amžinojo poilsio išėjusi A. Žičkienė buvo net penkių didelių ir sudėtingų spektaklių režisierė, pastačiusi vaidinimus pagal I. Simonaitytę, Vydūną, M. K. Čiurlionį.
Vis dėlto spektaklį „Advento šviesoje“ kolektyvas vadina šiek tiek kitokiu negu ankstesni, nes tai ne vieno režisieriaus kūrybinis darbas, o visos trupės, taip tariant, sudėtinis, kolektyvinis.
Būtent kolektyvo bendrystę R. Grigaliūnienė vadina didžiausia vertybe, prasmingiausiu laiku.
„Baigiu 85-us metus, bet mano dienos visos užimtos, nėra laiko. Vaikai juokauja, kad, jei tik būtų mano mama ir tėtis dar gyvi, tai gal apynasrį man uždėtų, o dabar tik lekiu ir lekiu – vis laiko trūksta. Ir namuose retai kas suranda. Parodėles darom, mezgam, siuvam, miesto šventėse dalyvaujam“, – juokiasi pašnekovė.
Būti tarp žmonių, sako ji, tai savo paties buvimo įvertinimas.
„Tai reiškia, kad TU ESI. Kai tu niekur nebenueini, tu sumažėji, kai nebekalbi – reiškia, tu miršti. Ir tuo pasibaigia žmogaus gyvenimo raida – iš pradžių žmonės, paskui – vienatvė, o galiausiai – nieko. Kol dar su žmonėmis, reiškia, aš esu“, – mano ponia Rūta.
Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijai šiuo metu priklauso 132 žmonės, jauniausiai kolektyvo narei – 54, o vyriausia – 91-erių.
Asociaciją 1964 metais įkūrė aktorė Potencija Pinkauskaitė.
