Naujausios
Nykstančio dvaro slėpiniai
Bebaigiantis nykti medinis Paudruvės dvaro (Joniškio rajonas) gyvenamasis pastatas saugoja šimtmečių paslaptis ir glaudžia keturis gyventojus, penkis šunis bei vieną katiną. Žmonės pasakoja, kadaise iš šio dvaro rūmų rūsio iki tolumoje ant kalvelės iškilusių kapinaičių vedus požeminį taką. O buvusi dvaro piemenaitė mena saldžius senojo sodo obuolius ir kriaušes.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Žuvis kibirais semdavo
Vokiško statybos stiliaus Paudruvės dvaras įsikūręs prie kelio Joniškis–Drąsutaičiai. Rašytiniuose šaltiniuose jis pirmą kartą paminėtas 18 amžiuje.
Nuo seno Paudruvę sudarė dvi dalys. Vienoje gyvenvietės pusėje formavosi Girdžiūnų kaimas, kitoje – stovėjo dvaro pastatai.
Pro šalį teka Juodupės ir Audruvio upeliai. Pagal pastarąjį, manoma, dvarui suteiktas vardas.
„Anksčiau būdavo vietiniai gyventojai kibirais iš Audruvio žuvis semdavo. Visokias, kokios tik mūsų vandenyse veisiasi. Atrodo, kiek čia to vandenuko, pusmetris ar metras, bet gyvybės pakako, – iš senolių girdėtą pasakojimą dabar atvykėliams kartoja dvare gyvenantis Giedrius Puntežis. – Upelį užteršė Joniškyje veikusi pieninė. Išleisdavo visokias atliekas, rūgštis, ir žuvys išgaišo.“
Jam pritaria iš savo butelio dvaro pastate į „autolavkę“ apsipirkti išėjęs Alfonsas Jašinskas ir priduria: „Esame su tinklu praėję. Jau kilbukų atsiranda.“
Žavi gamta
Autoparduotuvė čia – džiugus įvykis. Atvažiuoja ketvirtadieniais, atveža duonos, pyragų, kruopų, dešros, aliejaus, druskos. Yra ir giros, bet alaus neveža, aiškina Alfonsas.
Daugiau kaip 10 metų dvare gyvenantis vyras pasakoja dienas leidžiantis prie lango, nes kojas skauda. Žvirblius skaičiuoja. Jų daug priskrenda į ūksmingą parką.
„Vasarą gražu: upelis čiurlena, gamta aplink sulapoja, sodas žydi", – poetiškai prabyla G. Puntežis.
Grožis pastebimas ir žiemą, kai nuo šerkšno medžiai tampa krištoliniai. Sodybą juosia didingas parkas.
Mus lydinti Satkūnų seniūnė Regina Butkienė patikina, kad jis įtrauktas į neprivatizuojamų sklypų sąrašą. Idant išliktų ateities kartoms nesunaikintas.
Valstybės saugomas objektas
Pagrindinis dvaro pastatas – medinis, po juo – akmeniniai rūsiai. Vienintelė dvaro pastate savo būstą išsipirkusi (kiti gyvena socialiniame būste arba, netekę gyvenamos vietos, tiesiog įleisti – aut. past.) Marijona Ramonienė saugoja raktus nuo rūsio.
Moteris padejuoja, kad pastato laiptai apgriuvę, skyla sienos, rūsiuose daržovės sušąla, todėl bulvių maišai sukrauti viename iš kambarių.
„Turiu tokioje smarvėje gyventi“, – pyksta pagyvenusi moteris.
Seniūnė R. Butkienė sutinka, – blogai, tačiau rimtesnės pagalbos suteikti gyventojams negali, nes viena – Marijona yra savo būsto savininkė, tad pati juo turi rūpintis, antra – dvaro pastatas, nepaisant jo būklės, – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.
Seniūnė prisimena, kad buvo prakiuręs pastato stogas, tada šiaip ne taip užlopė, kad žmonėms ant galvų vanduo nebėgtų. Betgi saugomiems objektams taikomi kiti kriterijai, jų remontas griežtai reglamentuojamas ir gali kainuoti milijonus, kurių nei savivaldybė, tuo labiau seniūnija neturi. Taip ir nyksta dvarelis, laiko ir vandens graužiamas.
„Jei gera audra pasitaikytų, mūsų neberastumėte“, – visai neliūdėdamas šneka A. Jašinskas.
Požeminis kelias
Su Marijona Ramoniene pasukame už dvaro kampo ir per senas duris įžengiame į rūsį. Nors visur prikrauta gyventojų rakandų, nereikalingų daiktų, ryškėja skliautuotos rūsių lubos, nišos su užmūrytais langais.
Dar išlikusi krosnis. Moteris pasakoja girdėjusi, kad rūsyje veikė dvaro virtuvė, čia buvo gaminamas valgis. Tarnai virtuvėje ir maitindavosi, ponams maistas būdavo nešamas į viršų.
Nuo senų laikų iš lūpų į lūpas sklinda kalbos, kad į šiuos rūsius nuo Paudruvės kaimo kapinaičių vedė požeminis tunelis, iškastas net po Audruvio upeliu.
Požeminė perėja tęsėsi gal porą šimtų, o gal ir daugiau metrų ir esą vedė link buvusių dvaro savininkų Burnevičių kapų.
Kai tunelis buvo iškastas, šeimininkai dar turėjo būti gyvi. Spėjama, kad tai – atsarginis išėjimas, jei kada prireiktų gelbėtis, pabėgti. Bet tikroji jo paskirtis nežinoma.
Kasdami duobę atkasė tunelį
Bene tris dešimtmečius dvare gyvenantis Giedrius Puntežis, užklaustas apie tunelį, staiga nušvinta.
Jis turbūt vienintelis iš dabartinių dvaro gyventojų matė požeminę perėją. Bet labai trumpai.
„Mirė vienas vietinis gyventojas. Jį laidojo Paudruvės kapinaitėse, man teko kasti duobę. Iškasėme daugiau kaip 2 metrus, ir staiga prasivėrė anga. Kryptis – link dvaro pastato. Ten buvo išmūryta, dar akmenų prikrito. Daugiau kasti nerizikavome, ir lįsti nebandžiau. Nebuvo kaip, gali gyvas nebeišeiti“, – gyva istorija kalba G. Puntežio lūpomis.
Apie minėtą tunelį Savivaldybės turimoje menkoje istoriografinėje Paudruvės dvaro medžiagoje neužsimenama, bet pasakojimai skliste sklinda.
Penki šunys ir vienas katinas
G. Puntežio gyvenimo draugė Kristina Vaitekūnienė sako, kad sename dvare nesivaidena. Gyventi jai čia ramu. Ypač patinka medžiai, nes pati užaugo tarp miškų, gražiose Raseinių apylinkėse.
Gyvulių dabartiniai dvaro gyventojai neaugina. Mus pasitinka prie ūkio pastato pririštas Reksas, iš kiemo gilumos per sniegą atlapnoja rusva kalytė Mirta. Dar yra Tigriukas, du kaimynų šunys ir vienas katinas.
Pas dvarininką karves ganė
O prieš mažne 80 metų aplinkinėse pievose laigė arkliai, ganėsi 40 karvių. Tai mena 88-erių metų vyriausia Girdžiūnų kaimo gyventoja Pranciška Kaziulienė, kuriai pačiai, dar mažai mergaitei, teko tas karves ganyti.
Tada dvarą jau valdė ne Burnevičiai, bet broliai latviai Laciniai, įsigiję jį po 1918 metų žemės reformos. Tačiau senolė mena tik vieną iš brolių, antrasis gyvenęs Degučiuose, Pakruojo rajone.
„Mūsų Lacinis buvo viengungis. Bet geras šeimininkas. Visoms tarnų šeimoms duodavo po vieną karvę. Mano tėvas pas jį dirbo šėriku, aš buvau piemenaitė. Gyvenome kitapus kelio akmeniniame dvarui priklausančiame pastate. Greta stovėjo ir tebestovi išlikęs grūdų sandėlis“, – pasakoja P. Kaziulienė.
Vyriausia Girdžiūnų gyventoja porina, kad dvaras turėjo daug bičių, didelį sodą, kurio obuolių ar kriaušių bernai eidavę vogti. Nors Lacinis nebuvo „skūpus“, leisdavo ir tarnams jų saldumo paragauti. O derliui nunokus, visą parduodavo žydams.
Ponas važinėjo karieta, labai mylėjo arklius. Kai jis mirė, tais pačiais arkliais, anot P. Kaziulienės, buvo išgabentas į Degučius palaidoti.
Laiko ženklai
Po 1945-ųjų dvaro laukė kitas likimas. Pastato vidus buvo pertvarkytas, jame apsigyveno kolūkio darbininkai.
Prieš trejus metus 2012-aisiais pastate kilo gaisras. Tada nudegė medinės jo konstrukcijos, dengtos šiferio lakštais ir skarda, išdegė mansarda, apie 70 kvadratinių metrų ploto medinis perdengimas. Ugnis nuniokojo vieną butą.
Tačiau magiška aplinka traukia žmones. Prieš keletą metų vasarą prie dvaro savo kūrybinę stovyklą surengė Joniškio rajono literatų klubas „Audruvė“, pasivadinęs būtent čia pratekančio upelio Audruvio vardu.
Tąsyk literatai ne tik skaitė eiles, piešė, ant laužo virė košę, kaitino arbatą. Pagal režisierės Nelijos Stirblienės scenarijų sukūrė mitologinį videofilmą apie laumes.
Autorės nuotr.
MEDŽIAI: Paudruvės dvarą supa galingi medžiai, kurie ypač didingai atrodo sulapoję.
TAKAS: Kadangi gyventojai sniego iš ryto dar nenukasė, taką į dvaro pastatą tenka tiesiog praminti.
DVARAS: Paudruvės dvaro pagrindinis pastatas dabar jau nepanašus į rūmus.
PASITIKIMAS: Ant aptrupėjusių dvaro laiptų pasitinka kalytė Mirta.
PASLAPTIS: Rūsyje su skliautuotomis lubomis kažkur turi būti požeminis takas.
VIRTUVĖ: Marijona Ramonienė pasakoja girdėjusi, kad šiame rūsyje veikė dvaro virtuvė.
TARNAMS: Pranciška Kaziulienė pasakojo, kad ji vaikystėje dvare piemenavusi ir gyvenusi su tėvais šiame tarnams skirtame pastate.
PRAEITIS: Vyriausia Girdžiūnų kaimo gyventoja Pranciška Kaziulienė dar būdama maža mergaitė dvare ganė karves.
UŽSIĖMIMAS: Alfonsas Jašinskas seniūnei Reginai Butkienei pasakoja, kad per žiemą jo užsiėmimas – skaičiuoti žvirblius už lango.
ŽENKLAI: Net ir seno dvaro namo neaplenkia šiuolaikinės technologijos, skaitmeninė Viasat televizija.
ŠUNYS: Dabar dvare gyvena penki šunys, vienas jų – Reksas – aploja visus ateinančius kieme.
PARDUOTUVĖ: Autoparduotuvė, atvažiuojanti ketvirtadieniais, čia džiugus įvykis.
UPELIS: Upelis Audruvis ir davė dvarui vardą.