Nurokų bankroto byla

Nu­ro­kų bank­ro­to by­la

Ar­tū­ras ŠIN­KE­VI­ČIUS

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos ir po­li­ti­kos ma­gist­ran­tū­ros pro­gra­mos II kur­so stu­den­tas

Ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, ir Šiau­lių mies­te tar­pu­ka­rio me­tais di­de­lį vaid­me­nį pra­mo­ni­nia­me bei eko­no­mi­nia­me gy­ve­ni­me vai­di­no žy­dai. Šiau­liuo­se sa­vo odos fab­ri­ką bu­vo įstei­gęs Chai­mas Fren­ke­lis, bro­liai Cho­ron­žic­kiai, Ro­ga­li­nai, Nu­ro­kai. Bro­lių Vul­fo ir Ben­ce­lio Nu­ro­kų XIX a. pab. įkur­tas ga­ri­nis odų ap­dir­bi­mo fab­ri­kas (be­veik ne­pa­ki­tęs ga­my­bi­nio pa­sta­to fa­sa­das bei ka­mi­nas yra in­teg­ruo­tas į lais­va­lai­kio ir pra­mo­gų cent­ro „Til­žė“ in­ter­je­rą) bu­vo lai­ko­mas ant­ruo­ju fab­ri­ku pa­gal dy­dį ir apy­var­tą Šiau­liuo­se po Chai­mo Fren­ke­lio fab­ri­ko.

Šiau­lių mies­te taip pat vei­kė ne­ma­žai žy­dų įkur­tų ban­kų.

XX a. 3-io­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je vie­ną to­kių ban­kų įstei­gia bro­liai Nu­ro­kai Vul­fas, Ben­ce­lis ir jau­nė­lis Jo­se­lis. Ta­čiau jų val­do­mo ban­ko veik­la ne­pa­si­žy­mė­jo di­de­liu skaid­ru­mu: duo­me­nys, sie­kiant pri­trauk­ti dau­giau in­dė­li­nin­kų, bū­da­vo klas­to­ja­mi, ban­ko lė­šos bu­vo nau­do­ja­mos Nu­ro­kų as­me­ni­nėms reik­mėms, odos fab­ri­ko nuo­sto­liams pa­deng­ti ir pan. To­dėl, in­dė­li­nin­kams pa­si­skun­dus, jo veik­la su­si­do­mė­jo tei­sė­sau­ga.

Šiau­lių Apy­gar­dos Teis­me bro­lių Nu­ro­kų bank­ro­to by­la nag­ri­nė­ta 1932 me­tais. Jos pro­to­ko­lai bei ki­ta by­los me­džia­ga yra iš­li­ku­si iki šių die­nų ir yra sau­go­ma Šiau­lių mies­to „Auš­ros“ mu­zie­ju­je (by­los in­ven­to­ri­nis nu­me­ris: ŠAM I-R 12636). Šią by­lą mu­zie­jus įsi­gi­jo 2016 me­tais, kuo­met ga­vo fi­nan­sa­vi­mą pa­tei­kęs pa­raiš­ką Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos Kul­tū­ros rė­mi­mo fon­do lė­šo­mis fi­nan­suo­ja­mų pro­jek­tų kon­kur­se.

Bro­lių Nu­ro­kų bank­ro­to by­lą su­da­ro 631 la­pas. Šia­me do­ku­men­tų rin­ki­ny­je esan­tys do­ku­men­tai lie­tu­vių, ru­sų bei vo­kie­čių kal­bo­mis ra­šy­ti ir ran­ka, ir spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­le. Dau­gu­mą Nu­ro­kų bank­ro­to by­lo­je esan­čių do­ku­men­tų ga­li­ma su­skirs­ty­ti į ke­tu­rias at­ski­ras gru­pes:

• Nu­ken­tė­ju­sio kvo­tos (tar­dy­mo) pro­to­ko­lai;

• Liu­di­nin­ko (liu­dy­to­jo) kvo­tos (tar­dy­mo) pro­to­ko­lai;

• Įta­ria­mo­jo kvo­tos pro­to­ko­lai;

• Kal­ti­na­mo (kal­ti­ni­mo) tar­dy­mo pro­to­ko­lai.

Di­džią­ją pro­to­ko­lų da­lį su­da­ro nuo Nu­ro­kų ban­ko na­mų veik­los nu­ken­tė­ju­sių­jų as­me­nų pro­to­ko­lai. To­kių as­me­nų ga­li­ma pri­skai­čiuo­ti dau­giau nei ke­lis šim­tus (tiks­lus nu­ken­tė­ju­sių as­me­nų skai­čius by­lo­je ne­mi­ni­mas, nors to me­to laik­raš­čiuo­se ra­šo­ma, jog nuo ban­ko veik­los nu­ken­tė­jo maž­daug 300 as­me­nų).

Bank­ro­to by­los pra­džio­je yra Vals­ty­bės gy­nė­jo pa­rei­gas uži­man­čio as­mens prie­ra­šas: „Pra­šau pra­dė­ti tar­dy­mą, se­kant žy­mes nu­si­kal­ti­mo, nu­ma­ty­to B. St. 580, 591 ir 574 str.“. Konk­re­tus mi­nė­tų Bau­džia­mo­jo Sta­tu­to straips­nių tu­ri­nys by­lo­je nė­ra nu­ro­dy­tas, ta­čiau pa­nag­ri­nė­jus Mar­ty­no Ka­vo­lio (Vy­riau­sio­jo Tri­bu­no­lo Pro­ku­ro­ro pa­dė­jė­jo) ir S. Bie­liac­ki­no (Vy­tau­to Di­džio­jo Uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus) 1934 m. pa­reng­tą lei­di­nį „Bau­džia­ma­sis sta­tu­tas su pa­pil­do­mai­siais bau­džia­mai­siais įsta­ty­mais...“, ga­li­ma teig­ti, jog bro­liai Nu­ro­kai bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn pa­trauk­ti dėl jiems „pa­ves­to sve­ti­mo ju­da­mo­jo tur­to“ pa­si­sa­vi­ni­mo, „me­la­gin­gų ži­nių“ sklei­di­mo bei su­kčia­vi­mo.

1932 m. rug­sė­jo 19–20 d. Nu­ro­kų ban­ko na­muo­se at­lie­ka­ma do­ku­men­tų ap­žiū­ra, ku­rios me­tu, pa­sak by­lo­je esan­čio pra­ne­ši­mo, „nu­sta­ty­tos me­la­gin­gos ži­nios“. Nu­ro­kų ban­ko na­mų pa­tik­ra (re­vi­zi­ja) yra ne kar­tą at­lie­ka­ma ir vė­liau. To­dėl bank­ro­to by­lo­je pa­teik­ti ir ban­ko re­vi­zi­jos ak­tai bei 1932 m. sau­sio 1 d. Ba­lan­sas (bro­lių Nu­ro­kų ban­ko na­mų fi­nan­sų ap­skai­tos do­ku­men­tas)

Iša­na­li­za­vus nu­ken­tė­ju­sių­jų kvo­tos (tar­dy­mo) pro­to­ko­lus, nu­sta­ty­ta, jog jų ap­klau­sos vyk­dy­tos nuo 1932 m. rug­sė­jo 7 d. (pir­ma­sis pro­to­ko­las) iki 1932 m. lapk­ri­čio 11 d. (pa­sku­ti­ny­sis pro­to­ko­las).

Ab­so­liu­čios dau­gu­mos nu­ken­tė­ju­sių­jų nuo bro­lių Nu­ro­kų ban­ko na­mų brai­žas pa­na­šus: klien­tai, „įne­šę“ į mi­ni­mą ban­ką tam tik­rą su­mą pi­ni­gų, po ke­le­rių me­tų ti­ki­si juos at­gau­ti kar­tu su tam tik­ra pro­cen­tų su­ma. Ta­čiau, ne­ga­na to, jog jie ne­gau­na pro­cen­tų – jie taip pat neat­gau­na ir sa­vų­jų pi­ni­gų.

Pir­ma­ja­me skun­de, ku­ris da­tuo­ja­mas 1932 m. rug­sė­jo 6 d., ra­šo­ma, jog Pet­ras Kriš­čiū­nas nuo 1928 m. dė­da­vo pi­ni­gus į bro­lių Nu­ro­kų ban­ką. Iki 1932 m. ba­lan­džio mėn. bu­vo pa­dė­ta apie 25 tūkst. Lt (tai bu­vo di­džiau­sia pi­ni­gų su­ma, ku­ri už­fik­suo­ta ana­li­zuo­jant by­lą aut. pa­st.). Vė­liau da­lį pi­ni­gų sa­vi­nin­kas iš­siė­mė. Už li­ku­sius pi­ni­gus ban­kas ža­dė­jo mo­kė­ti 8–9 pro­c. 1932 m. rugp­jū­čio mėn. klien­tui pa­no­rus iš­siim­ti tam tik­rą su­mą pi­ni­gų, jam bu­vo pa­reikš­ta, jog ban­kas pi­ni­gų ne­be­tu­ri. Vė­liau pa­skli­do ži­nia, jog ban­kas „lik­vi­duo­ja­si“. Šiuo skun­du taip pat bu­vo pa­rei­ka­lau­ta bro­liams Nu­ro­kams iš­kel­ti bau­džia­mą­ją by­lą. Nu­ro­dy­ta ir ieš­ki­nio su­ma – „apie 25000 Lt.“.

Pir­mo­jo skun­do prieš Nu­ro­kus au­to­riui bu­vo 44 me­tai. Ta­čiau šia­me pro­ce­se nu­ken­tė­ju­sių­jų as­me­nų am­žius va­ri­juo­ja nuo 29 me­tų iki 79 me­tų.

Šio­je by­lo­je be ban­ko re­vi­zi­jos ak­tų, kre­di­to laiš­kų ir ki­tų do­ku­men­tų, už­fik­suo­tas ir fak­tas, jog 1929 m. ko­vo 23 d. bro­lių Nu­ro­kų odų fab­ri­ke įvyks­ta di­de­lių nuo­sto­lių pa­da­ręs gais­ras. Pats fab­ri­kas ap­draus­tas ke­lio­se už­sie­nio drau­di­mo bend­ro­vė­se. Ta­čiau pi­ni­gai, gau­ti iš drau­di­mo bend­ro­vių, ne­pris­ki­ria­mi pa­ja­moms. Fab­ri­ko kny­go­se gais­ro nuo­sto­liai „nu­ra­šy­ti“.

Nag­ri­nė­jant bank­ro­to by­lo­je esan­čius pro­to­ko­lus, ga­li­ma pla­čiau su­ži­no­ti apie pa­čius Nu­ro­kus:

• Var­das, pa­var­dė: Vul­fas Nu­ro­kas.

• Gi­mi­mo vie­ta: Šiau­liai.

• Gi­mi­mo me­tai: 1871 m.

• Šei­my­ni­nė pa­dė­tis: Ve­dęs.

• Mo­ti­nos var­das, pa­var­dė: Re­ve­ka Gar­levs­kai­tė.

• Iš­si­moks­li­ni­mas: Mo­kė­si pri­va­čiai. Ra­šy­ti ir skai­ty­ti mo­ka.

• Už­siė­mi­mas nu­si­kal­ti­mo me­tu: Fab­ri­kan­tas.

• Tur­tas nu­si­kal­ti­mo me­tu: Na­mai Šiau­lių mies­te ir da­lis odų fab­ri­ko.

• Var­das, pa­var­dė: Ben­ce­lis Nu­ro­kas.

• Gi­mi­mo vie­ta: Šiau­liai.

• Gi­mi­mo me­tai: 1875 m.

• Šei­my­ni­nė pa­dė­tis: Ve­dęs

• Mo­ti­nos var­das, pa­var­dė: Re­ve­ka God­levs­kai­tė.

• Iš­si­moks­li­ni­mas: Šiau­lių gim­na­zi­ja, IV kla­sės. Dor­pa­to (Jur­je­vo) uni­ver­si­te­tas ne­baig­tas. Frei­ber­go odų mo­kyk­los pra­kti­kan­tas (Sak­so­ni­jos odų aka­de­mi­ja).

• Už­siė­mi­mas nu­si­kal­ti­mo me­tu: Fab­ri­kan­tas

• Tur­tas nu­si­kal­ti­mo me­tu: Na­mai Šiau­lių mies­te ir da­lis odų fab­ri­ko.

• Var­das, pa­var­dė: Šach­no Nu­ro­kas.

• Gi­mi­mo vie­ta: Šiau­liai

• Gi­mi­mo me­tai: 1907 m.

• Šei­my­ni­nė pa­dė­tis: Ne­ve­dęs.

• Mo­ti­nos var­das, pa­var­dė: Jev­ge­ni­ja Zel­do­vi­čai­tė.

• Iš­si­moks­li­ni­mas: Aukš­ta­sis iš­si­la­vi­ni­mas. Rea­li­nė gim­na­zi­ja Vo­kie­ti­jo­je.

• Užsiėmimas nusikaltimo metu: Fabrikantas.

• Turtas nusikaltimo metu: Dalis fabriko.

Analizuojant protokolus matyti, jog 1932 metais vienas iš brolių ‒ Bencelis ‒ buvo apklausiamas dukart (rugsėjo 9 d. kaip įtariamasis, rugsėjo 23 d. kaip kaltinamasis); Vulfas Nurokas buvo apklausiamas triskart (rugsėjo 9 d. kaip įtariamasis, rugsėjo 23 d. kaip liudininkas ir kaip kaltinamasis). Trečiasis brolis – Šachno Nurokas – remiantis pateiktais duomenimis, buvo apklausiamas tik kartą (rugsėjo 9 d. kaip įtariamasis).

Šachno Nurokas apklausos protokole nurodė, jog jis daugiausia rūpinosi odų fabriko reikalais. Banke jis dirbo tik laikinai – atlikdavo kasininko pareigas. Tuo pačiu jis mini, jog tikruoju banko kasininku buvo Latvijos pilietis Izaokas Ritenbergas.

Apklausos, vykusios rugsėjo 9 d. (numanoma – kadangi data (diena) protokole yra prasitrynusi) metu Vulfas Nurokas teigė, jog su broliais asmeninį banką turi jau nuo prieškario laikų – nuo 1893 m. Lietuvoje toks bankas, kaip privatus, veikia nuo 1920 m. (tačiau Bencelis Nurokas teigė, jog banko atidarymui Lietuvoje leidimas duotas 1922 m. rugpjūčio 19 d.).

Vulfas Nurokas pažymi, jog "<...> bankas skaitosi vardu mano, tai yra Vulfo Nuroko, Bencelio Nuroko, Šachno Nuroko, Eugenijos Nurokienės ir Bertos Nurokaitės ir mes visi už banką esame atskaitomingi". Pastarieji du asmenys apklausiami nebuvo – byloje tokių protokolų nerasta.

Broliai Nurokai apklausų metu tikina nežinoję, jog banko veiklai Lietuvoje pradėti yra būtinas antras leidimas (Bencelis Nurokas pamini 1924 metus – metus, pagal kurių įstatymą toks leidimas tapo reikalingas; tačiau Vulfas Nurokas mini 1925 m.). Koks vis dėlto tai yra įstatymas – byloje nesukonkretinama, todėl lieka neaišku, apie kokį leidimą buvo kalbama.

Vulfas Nurokas ir jo brolis Bencelis Nurokas kaltais neprisipažįsta. Kalbėdami apie indėlininkus jie neneigia fakto, jog jų pinigai (nemaža pinigų dalis) buvo naudojama odų fabriko reikmėms, taip pat ir jo remontui po gaisro.

Pasak Bencelio Nuroko – banko namų kapitalo pagrindą sudarė odų fabrikas, "<...> kurio turtu buvo atsakoma už banko namų pasižadėjimus".

Atmesdami kaltinimus jie teigė, jog jų bankas kas tris mėnesius (o vėliau ir kas mėnesį) Lietuvos Finansų Ministerijai siųsdavo "žinias apyskaitas". Banke taip pat reguliariai lankydavosi ir kreditų inspektorius Ragavičius. Jokių pretenzijų bankui nei jis, nei Ministerija nereikšdavo.

Kaip yra minėjęs Bencelis Nurokas – "Lietuvoje daug kas žinojo, jog tokie Nurokų banko namai veikia Šiauliuose".

Sutapimas ar ne, tačiau  Bencelis Nurokas apklausos dieną (1932 m. rugsėjo 23 d.) teigė, jog tądien įvyko indėlininkų susirinkimas, kuriame pažadėta su visais atsiskaityti (nors, kaip teigė 1933 m. kovo 23 d. laikraštis "Dienos Naujienos" – su visais skolininkais bus įmanoma atsiskaityti tik po kelių dešimčių metų).

Apie banke esančias "melagingas žinias" Bencelis Nurokas teigė nieko nežinąs ir tuo netikįs. Banko namų Balansą, pasak jo, sudarinėdavo, pasirašinėdavo bei Finansų Ministerijai išsiųsdavo banko buhalteris (Chanė Taub) ir Vulfas Nurokas.

Vulfas Nurokas vienos iš apklausų metu teigė, jog pasklidus žiniai apie galimą banko namų likvidavimą, indėlininkai ėmė prašyti savo pinigų, nors dar nebuvo atėjęs tam tikras terminas. Todėl Nurokai buvo priversti savo banko namus įkeisti Lietuvos Bankui (1932 m. gegužės mėn. ar birželio mėn.). Iš pastarojo buvo gauta garantija dėl 300 tūkst. litų, tačiau Nurokai vėliau gavo tik 250 tūkst. litų (Šachno Nurokas protokole teigė, jog buvo gauta pusė norimos sumos, o kita pusė – garantija). Nurokų banko namuose buvo pakabintas "plakatas" su užrašu: "Indėlininkai kurie nori ant savo indėlių gali gauti Lietuvos Banko garantiją, kuri kainuos 3 metinius nuošimčius". Per maždaug savaitę laiko, kol kabėjo šis skelbimas-plakatas, garantijos panoro tik vienas indėlininkas.

Šiaulių Apygardos Teismo sprendimu, broliai Nurokai – Vulfas ir Bencelis – buvo uždaryti į kalėjimą. Tačiau 1932 m. spalio 18 d. pavakarę abu jie buvo paleisti. Užstatą už juos – 600 tūkstančių litų – sumokėjo Nurokams artimi žydai, o "fabrikantas p. Frenkelis užstatė savo teatro "Kapitol" rūmus".

1936 m. (arba 1935 m. pabaigoje) brolių Nurokų bankroto byla Šiaulių Apygardos Teismui grąžinta "<...> pernagrinėti iš esmės".

Nagrinėjant brolių Nurokų bankroto bylą, pastebėti tam tikri neaiškumai bei painiava, pavyzdžiui: Šachno Nurokas, kuris byloje yra įvardijamas kaip vienas iš brolių, remiantis literatūra, yra trijų brolių – Vulfo, Bencelio ir Joselio – tėvas. Tačiau įtariamojo protokole Šachno Nurokas yra nurodomas kaip Joselio sūnus (kiti du broliai nurodomi kaip Šachno sūnūs). Bencelis Nurokas viename protokolų pamini, jog "<...> Joselio Nuroko šeima juose (pasitarimuose ‒ aut. past.) nedalyvavo", nes jokių pasitarimų nebuvo. Tačiau, jei Bencelis Nurokas turi omenyje savo jaunąjį brolį Joselį (kuris protokole įvardijamas kaip Šachno) ‒ jis, remiantis įtariamojo protokolu, nebuvo vedęs, tad savo šeimos (žmonos, vaikų) neturėjo.

Vulfas Nurokas liudytojo tardymo protokole mini: "1893 m. mano tėvas Šachnas Nurokas Šiaulių m. įsteigė Banko namus. 1904 m. mano tėvui mirus, jo visą turtą paveldėjau aš ir mano Broliai Joselis ir Šachnas. Tėvo įsteigtą Banko Namų reikalus pradėjome tvarkyti visi trys broliai, skaitydami, kad kiekvienas brolių turi lygią dalį". Lieka neaišku, kodėl protokoluose minimas Joselis yra sutapatinamas su Šachno. Taip pat lieka neaiški ir Nurokų banko namų veikimo Lietuvoje data: vienas brolis mini 1920 m., kitas – 1922 m., o literatūroje minimi 1921 m.

Redakcijos archyvo nuotr.

Brolių Nurokų fabriko pastatas prieš "Tilžės" prekybos centro statybą. Fotografuota 2007 metais.

Integruotame į prekybos centrą brolių Nurokų fabriko pastate veikė restoranas.

Nuotr. iš albumo "Senieji Šiauliai atvirukuose. 1902–1944"

Brolių Nurokų fabrikas Pirmojo pasaulinio karo metais.

Šiaulių "Aušros" muziejaus nuotr.

"Kapitol" kino teatras Bažnyčios g. (dab. Vasario 16-osios g.) Šiauliuose tarpukariu.