Naujausios
Nepopuliariai švelnus Romualdas Rakauskas
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidaryta vieno iš Lietuvos fotografijos lyderių Romualdo Rakausko nuotraukų iš ciklų „Žydėjimas“, “Užuovėja“ ir “Švelnumas“ paroda. Kartu buvo pristatyta jo kūrybos rinktinė — albumas “Romualdas Rakauskas“.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Nemeluojantis fotografas
— Kodėl šiauliečiams pristatėte būtent šių trijų ciklų nuotraukas?
— Išsirinkau sau dvasiškai artimiausius ciklus. Nors pirmąjį „Švelnumas“ (1962— 1984 metų) nuo paskutiniojo “Užuovėjos“ (1999-2007 metų) skiria beveik 50 metų tarpsnis, jie yra artimi, vos ne vienodi. Visą gyvenimą stengiuosi išlikti savimi. Rakauskas jaunystėje ir Rakauskas senatvėje (šiuo metu fotografui — 67-eri) — toks pat. Šiems laikams nepopuliariai švelnus, gražus, nuoširdus, atviras, nemeluojantis. Dabar visi bijo grožio, o aš jo neatsisakau, tebeieškau.
Parodai rinkau sau vertingesnes, svarbesnes nuotraukas iš minėtų ciklų. Pavyzdžiui, „Žydėjimą“ sudaro 200 nuotraukų, tarp kurių — daug peizažinių. Kai iš jų reikia atrinkti keletą, peizažinių beveik atsisakau, nes jos, rūpuže, neatlaiko konkurencijos su tomis, kuriose užfiksuoti žmonės. Žinoma, demonstratyviai, specialiai parodoje pristačiau kelis peizažus, nes man jie — labai gražūs.
455 puslapių monografijoje ir tai viskas netilpo.
— Parodoje — vos kelios aktų nuotraukos, tačiau joms skyrėte visą 1989— 1994 metais sukurtą ciklą „Pavasario mergaitės“. Šiuolaikinės merginos drąsios, tačiau kaip pavyko jas prikalbinti fotografuotis prieš du dešimtmečius?
— Nesu drąsus žmogus, tiksliau nesu „nachalas“. Man prikalbinti moterį išsirengti — sunki užduotis ir labai subtilus dalykas. Džiaugiuosi, kad čia padėjo, nepatikėsite, — mano žmona Dalia.
Dar tik pradėjęs fotografuoti prisišnekėjau, pareiškęs, kad niekada nefotografuosiu nuogybių. Tačiau, kurdamas „Žydėjimą“, pajutau jų poreikį, mat ciklą sudarė trys žmogaus gyvenimo tarpsniai: vaikystė, jaunystė ir senatvė. Su pirmu ir paskutiniu susitvarkiau lengvai, o ties antruoju įstrigau, todėl ciklą kūriau net dešimt pavasarių.
Dalia įkalbėjo kaimynę leisti fotografuoti jos dukrą, tačiau į žydinti sodą fotografuotis važiavome tryse — aš, mergina-modelis ir jos mama. Tai buvo pirmoji atvira mano daryta fotosesija (šypsosi).
Karas dėl „Pavasario mergaičių“ fotografijų vyko ir sudarant mano monografiją. Jos sudarytojos Agnės Narušytės ir jai padėjusių menotyrininkų kompanija buvo moteriška, jų požiūris skyrėsi nuo mano vyriško žvilgsnio.
— Pagal išsilavinimą esate žurnalistas, ar tai lėmė faktą, kad dauguma Jūsų nuotraukų — reportažinės?
— Dirbdamas žurnalistu „Nemune“, “Literatūroje ir mene“, “Mūsų gamtoje“ išmokau ne reportažinės fotografijos, o tiksliai režisuoti nuotraukas. Manote “Žydėjime“ viskas tikra? Čia gi 100 procentų melo. Manote, senukai patys atsisėdo po baigiančia nužydėti obelimi? Ne, tai aš juos ten pasodinau. Tačiau pagauta jų emocija, gestas, žvilgsnis — tai tikra. Vienam kadrui pagauti po 6 juostas, kurias sudarė 36 kadrai “iššaudydavau“. Ir dabar taip darau, juostų neatsisakiau.
Domėjimasis menu nepaveldimas, bet neišvengiamas
— Gimėte Akmenėje, ar palaikote ryšius su Šiaulių kraštu?
— Gimiau Akmenėje, tačiau, kai man sukako penkeri, amžinatilsį tėvuką dešimčiai metų ištrėmė į Sibirą, o mes su mama pabėgome į Anykščius. Taigi, nors gimiau Akmenėje, nors ten yra abiejų tėvukų kapai, gimtinei esu visiškai svetimas. Anykščiuose turiu sodybą, ten važiuoju, kaip į savo žemę.
O Šiauliuose ne kartą teko fotografuoti. Pavyzdžiui, kuriant 1982 metais išleistą albumą „Naujoji Lietuvos architektūra“. Puikiai prisimenu, kaip įamžinau pirmąjį Tarybų Sąjungoje Šiauliuose įrengtą pėsčiųjų bulvarą, taip pat fotografavau kultūros namus, “Nuklono“ gamyklą.
— Ištrėmus tėvą, augote su mama. Ar tai, kad pasirinkote fotografo kelią, yra jos nuopelnas?
— Teoriškai pasvarstau, kad taip galėtų būti, tačiau labai tuo abejoju. Mama mėgo fotografuoti, nors buvo tikra poniutė, mano tėtis — buvęs Akmenės viršaitis. Turiu daug ir labai šaunių savo vaikystės nuotraukų, fotografuotų mamos. Tačiau pokariu, kai tėvukas buvo tremtyje, gyvenome labai sunkiai. Daugybę negatyvų, fotoaparatų dar karo metu mama paslėpė, juos užkasusi, taip jie pražuvo.
Aš pradžioje buvau rašantis žmogus, universitete įstojau į lituanistiką, tik pradėjęs fotografuoti, perstojau į žurnalistiką. Bet mėgstamiausias mano žanras iki šiol — fotonovelės — tekstai, iliustruoti nuotraukomis.
— Jūsų jaunėlė dukra Lina gyvena Čikagoje, dirba nekilnojamojo turto brokere, vyresnioji Eglė pasirinko menininkės kelią. Gal ją įkvėpėte?
— Taip galvoja daugelis, tačiau aš taip nemanau. Į dailės akademiją ji įstojo savo iniciatyva, nors aplinkui šnabždėjo, kad tėvas nuėjo, pakalbėjo, priprašė.
Mokykloje, kad turėtų užsiėmimą, su žmona ją iš tiesų paskatinome lankyti keturmetę dailės mokyklą. Tačiau tik tiek. Galvojome, kad ji rinksis praktiškesnę specialybę, tačiau pasirinko dailę.
— Dabar džiaugiatės ar apgailestaujate, kad dukra — menininkė?
— Tas džiaugsmas — sąlyginis. Tarp mūsų yra didžiulis amžiaus, kartų atstumas, požiūrių skirtumas, be to, aš — jos tėvas. Nesame bendraminčiai, nors mano monografiją sudarinėjo jos suburta komanda. Ji — jauna ir karinga, o aš nesu karys. Tačiau man labai patiko jos sukurtas vaizdo filmas „Tėvas“, kuriame ji mane kalbina fotolaboratorijoje. Paskui rodoma, kaip ryškinu jos mažos nuotraukas, o ji jau suaugusi išlenda nuoga iš vonios ir pradeda kalbėti apie tai, kas jai yra tėvas. Jos žodžiai — labai tikslūs: “Mes esame tokios viena nuo kitos nutolusios salos, kad jų niekaip neįmanoma sujungti“.
Tai tiesa, mes esame ne tik nepanašūs, bet ir visiškos priešingybės: aš — švelnus, ji — kieta, tvirta. Tačiau pliusas turi turėti minusą.
Citata: Šiems laikams esu nepopuliariai švelnus, gražus, nuoširdus, atviras, nemeluojantis.„
ŽYDĖJIMAS: Vienas iš „Ciklo “Žydėjimas“ darbų (1974— 1984 metai).
NUOGUMAS: „Yra klasikinis latvių fotomenininko Gunaro Bindės pavyzdys, kaip išrengti modelį. Iš pradžių merginai sakai: “Kokios gražios jūsų akys, plaukai, norėčiau įamžinti jūsų portretą“. Vėliau giri: “Kokie gražūs jūsų pečiai“, po to — “Kokia graži jūsų krūtinė“. Taip po truputį moteris apsinuogina“, — aktų fotografavimo gudrybes atskleidė Romualdas Rakauskas.
SALDUMAS: R. Rakauskas išgarsėjo, kaip romantikas, mėgstantis fotografuoti tai, kas kelia estetinį pasigėrėjimą. Jis tikina ir dabar nebijantis pernelyg saldžių darbų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. ir reprod.