Naujausios
Muzika žmogui suteikia prasmę ir iškelia klausimų
Vienas iš šešių šiais metais Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelniusių Lietuvos kūrėjų yra ateinantį pavasarį 70-mečio jubiliejų švęsiantis kompozitorius ir muzikantas, akademikas Giedrius Kuprevičius. Šiuolaikinėje socialinių tinklų eroje, jis labai vertina bendravimą. Bet ne internetu, o gyvą. „Aš pats nedalyvauju jokiame „Facebook'e“. Ir laiko tam neturiu, ir tai man nieko neduoda. Kitiems, neabejoju, – irgi.“
Muzikui reikia nemuzikinės veiklos
– Aukščiausio lygio premija esate apdovanotas už plačią muzikinės raiškos gamą: nuo miuziklo iki operos ir baleto. Bet Lietuva jus gerai pažįsta ir kaip aktyvų švietėją, publicistą, bendražmogiškosios kultūros puoselėtoją. Kaip randate jėgų ir įkvėpimo save dalyti kitiems ir ką iš to pats gaunate?
– Tai – mano pasirinkimas. Tai išplaukia iš mano sąmoningai pasirinktos profesijos, kurioje jaučiuosi patogiai ir saugiau. Vadinasi, tikrai daug iš to gaunu. Būdamas publicistu ar švietėju, kultūros puoselėtoju, aš neišeinu iš savo profesijos rėmų. Jeigu viso to, ką sakėte, nedaryčiau, užsidaryčiau tuose rėmuose, ir tikrai kiltų problemų, gal nei jėgų, nei įkvėpimo dažnai nebūtų.
Nes kaipgi gali rašyti muziką, nepažinodamas savo amžininkų, savos epochos? Dar daugiau, – ir tų epochų, kuriose negyvenai? Kaip galėsi parodyti konfliktus, pokyčius, atrasti sąsajas? Vadinasi, visos tos, iš šalies žvelgiant, ir nemuzikinės veiklos tikrai reikia muzikos kūrėjui.
– Skaitote nemažai paskaitų studentams, kultūra besidomintiems žmonėms įvairiomis su muzika susijusiomis temomis. Mistika muzikoje – kuo ši tema pasirodė jums patraukli, ar pakako tik savos kūrybinės patirties rengiantis ją gvildenti paskaitose?
– Muzika pati iš prigimties yra mistika. Kadangi ji gimusi iš skaičių, o gamtoj tokio reiškinio nėra. Kai klausai dešimt kartų sulėtinto įrašyto paukščių čiulbėjimo, išgirsti melodiją, ritmą. Tai, neabejoju, nėra atsitiktiniai dalykai. Kartu tai – ir mistika, ir tam tikra logika. Tad paskiri visą gyvenimą logikos atradimams. Ir nespėji visko atrasti, nes gyvenimo per mažai žmogui duota.
Mistika visada lieka. Kaip ir amžinas klausimas: kodėl muzika kur kas labiau paveiki nei ištartas žodis, nei vaizduojamasis menas? Tai – slėpinys. O slėpiniai – labiau paveikūs, ar ne taip? Panašiai kaip ir religija. Muzika suteikia prasmę ir... dar labiau supainioja žmogų, palikdama jam pačiam spręsti, kas jis yra ir kur žmogus eina. Tokias temas mes nagrinėjame su studentais kalbėdami apie muziką.
Suartina kaimynus
– Jūsų biografijoje būta momentų, kai teko paragauti valstybės tarnautojo duonos. Ar labai minkštos savo laiku pasirodė Kauno vicemero, kultūros ministro viceministro kėdės, ką tuomet norėjosi kitaip daryti, nei priklausė jose sėdint?
– Daug ką, nes nemokėjau būti griežtas, į rėmus įspraustas valdininkas. Bet iš tiesų valstybinis darbas ar darbas savivaldybėje (o juk tai – dvylika mano gyvenimo metų) man buvo neįkainojamos patirtys. Dabar galiu sakyti, – Dievo dovana, kad galėjau tuos darbus dirbti. Žinoma, negalėjau tada kurti, nes neįmanoma suderinti interesų. Nors kažkam gal ir sekasi, sakykim, dirbti operoje ir vaidinti Seime. Man taip nebūtų įmanoma.
Esu įsitikinęs, kad valstybinį darbą dirbantis žmogus turi tik valstybinį darbą ir dirbti. Nieko daugiau. O iki tol susikurtą įvaizdį galima panaudoti ne asmeniniams, bet valstybės interesams.
– Nebūdamas politiku, netgi nepatenkantis į žiniasklaidos akiratį kaip koks populiarus „svajonių jaunikis“ esate dargi viešesnis asmuo už daugelį „herojų“. Visų pirma viešas kūryba, profesoriaus, Kauno kariljonininko veikla, įvairiais projektais. Bet turbūt nelabai kas žino, kad jus galima vadinti gražios kaimynystės pradininku. O kam iš tikrųjų jums reikėjo savo gimtadienį paversti švente gatvės kaimynams, juk ir be baliaus jie, tikiu, gerbia jus, myli?
– Dėl tos meilės ar pagarbos – tai gal ir ne visi. Mano pasirinkimą prieš kelerius metus dėl gimtadienio nulėmė vienas svarbus dalykas – akivaizdi susvetimėjimo problema. Ji, deja, egzistuoja visoj Lietuvoj. Ne vien tarp kaimynų, bet ir tarp giminių ar netgi – šeimose.
Kaip muzikantas aš esu komandos žmogus. Komandos sėkmės pagrindas – bendravimas, sutartinis darbas. Todėl aš – už bendravimą. Toks būtų paprastas paaiškinimas, kodėl tokias šventes kieme su šeima rengiame. Ne vien kaimynams, bet ir bendradarbiams.
Žmonės susvetimėję, tai – joks atradimas. Manyčiau, ypač daug žalos tarpusavio bendravimui buvo padaryta blykstelėjus socialiniams tinklams. Tai – tik iliuzija, kad per juos, internetu, žmonės bendrauja. Aš pats nedalyvauju jokiame „Facebooke“. Ir laiko tam neturiu, ir tai man nieko neduoda. Kitiems, neabejoju, – irgi.
Šventės – tik mažas mano šeimos bandymas žmones suartinti. Gal mūsų namai, kaip meno, kultūros žmonių namai, – pati ta tinkama „neutrali erdvė“ susieiti, pasikalbėti, pabendrauti? Pailsėti nuo politizuotos kasdienybės, pykčio, tikrų, o gal tik įsikalbėtų bėdų.
Galėčiau dar pridurti, kad daug bėdų į kasdienybę kaip tik ateina todėl, kad dvi sferos Lietuvoje yra politizuotos: švietimas bei kultūra. Kai politika į tai įsiveržia, atsiranda sunkiai galimų išgyvendinti nepageidaujamų reiškinių. Švietimas negali būti politinių interesų objektas. Kultūra – taip pat.
Remia jaunimą
– Daugelyje visuomenių visai įprasta, kai menininkus remia filantropai, mecenatai. Tačiau bent Lietuvoje nebuvo įprasta tai, kad prieš kelerius metus jūs, menininkas, vienos savo premijos pinigus išdalijote kaip paramą studentams. Greta to ne vienus metus studentams skiriate savo tėvo, Kauno miesto garbės piliečio, kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus (1901-1992) atminimui įsteigtą premiją. Ar ir toliau žadate panašiai elgtis, puoselėdamas jaunus talentus?
– Taip. Mano nuostata nesikeičia jau ne vienus metus. Viktoro Kuprevičiaus premija buvo įsteigta prieš dešimtmetį. Jai skiriu savo asmenines lėšas. Tai, sakyčiau, – ir tėvo atminimo įamžinimas, ir talentingo jaunimo iš Vytauto Didžiojo universiteto, kuriame pradėjau savo, kaip dėstytojo, karjerą, parėmimas. Ir pagaliau – parodymas, kad profesoriai gerai gyvena.
Kalbėjosi "Eltos" korespondentė Birutė Mačienė
Dainiaus LABUČIO (ELTA) nuotr.
NUOMONĖ: Kompozitorius ir muzikantas, kelių knygų bei kelių šimtų įvairaus žanro muzikos kūrinių, straipsnių apie muziką ir gyvenimą autorius, Kauno technologijos universiteto profesorius, akademikas Giedrius Kuprevičius sako, kad daug bėdų į kasdienybę ateina todėl, kad dvi sferos Lietuvoje yra politizuotos: švietimas bei kultūra..