Naujausios
Trys etapai iki Atgimimo
Muziejininkas Marius Morozas sako, kad mintį šiai parodai padiktavo Lietuvos nepriklausomybės 30-metis.
„Visi mini tą iškilmingąją pusę, tačiau mes norime parodyti kitą, iš ko mes prieš 30 metų išėjome. Tai buvo tragiški, daug šeimų palietę laikai, todėl mes ir norim parodyti tą emociją, įspūdį“, – aiškina M. Morozas.
Žvelgiant į ekspoziciją, pirmiausia į akis krenta garsiakalbiai – radijo taškai. Pasak muziejininko, Stalino valdymo laikotarpiu jie buvo įrengiami kiekviename bute.
„Tuo metu radiofikacija buvo milžiniška. Radijas buvo diegiamas visur. Nuo įstaigų iki butų bei namų, visur buvo radijo taškai“, – sako M. Morozas.
Tai pirmasis ekspozicijos istorijos etapas – nuo sovietinės okupacijos pradžios 1944-aisiais iki Stalino mirties 1953-aisiais.
Kaip pasakoja muziejininkas, į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui, prasidėjo naujas etapas – prasidėjo vadinamasis „atšilimas“: atsirado šiek tiek kultūrinės laisvės.
Šį etapą liudija jau geriau pažįstami tranzistoriniai radijo imtuvai. Muziejininko teigimu, pačios propagandos sklaidai jie buvo patogesni, nes imtuvą žmogus galėjo neštis, kur nori, tad ir propaganda jį pasiekdavo bet kur.
Trečioji ekspozicijos dalis žymi proveržį. Jis – nuo 1957-ųjų balandžio, kai prasidėjo reguliarios Lietuvos televizijos transliacijos.
„Buvo teigiama, jog atsilikimo nuo Vakarų pasaulio nėra, tačiau iš tikrųjų atsilikimas buvo didžiulis. Lietuvoje televiziją pradėjome žiūrėti 1957 metais, o tuo metu prancūzai jau žiūrėjo spalvotą televiziją. Spalvotos televizijos Lietuvai reikėjo laukti dar kelis dešimtmečius“, – paradoksą įvardija M. Morozas.
Neatsiejama sovietinės propagandos dalis buvo vadinamieji „raudonieji kampeliai“ gamyklose, kitose įstaigose. Ten buvo galima rasti knygų, žurnalų, įvairios ideologinės atributikos, o svarbiausia – radijo imtuvų bei televizorių, kurie naudoti propagandai skleisti.
Nepaisant nuolatinio „tiesų“ aiškinimo, Sovietų sąjunga subyrėjo. Muziejininko teigimu, propaganda nebuvo efektyvi, kadangi naudojo tas pačias klišes ir lozungus.
„Visi, net ir propagandininkai, žinojo apie penkmečio planus, jog jie nėra įgyvendinami, jog jų niekas nepasiekia. Tačiau tai vis tiek buvo transliuojama“, – sako jis.
Vadovėliai neperteikia emocijos
– Kaip pavyko surinkti eksponatus?
– Šiuo atveju nesinaudojome kitų muziejų pagalba. Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkiniuose yra daug sovietinės medžiagos. Rengiant parodą pasitarnavo prieš vienuolika metų daryta paroda apie sovietinę buitį.
– Ar parodoje lankosi daug žmonių?
– Kadangi paroda įkurta visai neseniai, liepos pradžioje, tad ir lankytojų daug dar nebuvo. Per dieną jų maždaug apsilanko apie 15. Tačiau jaučiame, jog jų padaugėja sekmadieniais, o ypač paskutinį mėnesio sekmadienį, kai muziejų galima lankyti nemokamai. Taip pat tikimės, jog prasidėjus mokslo metams, ir mokiniai galės aplankyti parodą.
– Ko daugiau sulaukiate: jaunimo ar vyresnio amžiaus žmonių?
– Pastebime, jog daugiau lankosi 20–40 metų žmonės. Jie labiau linkę sustoti, žiūrėti, tyrinėti eksponatus. Tai, ką jie pamato, jiems yra nepažįstama arba labai mažai suprantama, nes istorijos vadovėliai neperteikia tos emocijos.
– O kaip vyresni?
– Vyresnio amžiaus žmonės stengiasi kuo greičiau apžiūrėti parodą, gal netgi greičiau ją aplenkia. Tai yra turbūt dėl blogesnių emocijų iš sovietmečio. Būna, jog žmonės prisimena, tačiau stengiasi pamiršti tą aplinką, su kuria yra siejamas tas daiktas.
