Močiučių audimo raštai turi kur kas gilesnę prasmę

Mo­čiu­čių au­di­mo raš­tai tu­ri kur kas gi­les­nę pra­smę

Ar ži­no­me, ką reiš­kia sau­lu­tės, kry­že­liai, žal­čiu­kai mū­sų au­di­mų raš­tuo­se, mo­čiu­čių megz­to­se pirš­ti­nė­se, kal­vių ar me­džio dro­žė­jų dar­buo­se? Jie tu­ri ne tik es­te­ti­nę, bet kur kas gi­les­nę sim­bo­li­nę reikš­mę, by­lo­jan­čią mū­sų pro­tė­vių su­pra­ti­mą apie pa­sau­lį, ku­ris jiems at­ro­dė kur kas įvai­res­nis nei da­bar­ti­niam žmo­gui.

Apie tai Gas­čiū­nuo­se (Jo­niš­kio ra­jo­nas) Is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus su­reng­ta­me tau­to­dai­li­nin­kų ple­ne­re, ku­ria­me gims gy­vy­bės me­džių kom­po­zi­ci­ja, su­reng­to­je pa­skai­to­je pa­sa­ko­jo lat­vių dai­li­nin­kas, se­mio­ti­kas, me­no­ty­ri­nin­kas Val­dis Celms. Jo kny­ga „Bal­tų raš­tai ir ženk­lai“, 2009-ai­siais iš­leis­ta lie­tu­vių kal­ba Lie­tu­vo­je su­lau­kė di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Va­din­da­vo tik gra­žia or­na­men­ti­ka

Lat­vių dai­li­nin­kas, se­mio­ti­kas, me­no­ty­ri­nin­kas Val­dis Celms pa­skai­to­je apie bal­tų ženk­lus sa­kė, kad me­ni­nin­kai kur­da­mi pa­pras­tai va­do­vau­ja­si in­tui­ci­ja, ta­čiau bū­ti­nos ir ži­nios, nes tu­ri su­pras­ti ne tik ką da­rai, bet ir ko­dėl.

„Ta­ry­bi­niais lai­kais bu­vo vi­suo­ti­nai įteig­ta min­tis, kad bal­tų raš­tai, ženk­lai tė­ra tik gra­ži or­na­men­ti­ka, ku­ria­ma pa­gal in­di­vi­dua­lų gro­žio su­vo­ki­mą. Ta­čiau toks po­žiū­ris yra klai­din­gas ir ne­pil­nas, nes į vis­ką, ką su­ku­ria žmo­gus, ga­li­ma žiū­rė­ti tri­mis lyg­me­ni­mis: pra­kti­niu, es­te­ti­niu ir sim­bo­li­niu, – aiš­ki­no ty­ri­nė­to­jas iš Lat­vi­jos. – Mums svar­bu pra­kti­niai da­ly­kai: ap­si­reng­ti, kad ne­bū­tų šal­ta, pa­puoš­ti pa­tal­pas šven­tėms, kad žmo­nės ži­no­tų, jog kaž­kas vyks­ta. Be­je, tai ga­li tu­rė­ti ir ma­gi­nę pra­smę: kad pa­vy­duo­liai ne­nu­žiū­rė­tų, bur­ti­nin­kai neuž­bur­tų. Es­te­ti­niu lyg­me­niu mums svar­bu, kad bū­tų gra­žu. Ta­čiau raš­tų spal­vų, brūkš­ne­lių, taš­kų rit­mi­ka, pa­si­kar­to­ji­mai tu­ri ir sim­bo­li­nę reikš­mę, ku­ri ro­do žmo­gaus vie­tą pa­sau­ly­je.“

Pa­sak me­no­ty­ri­nin­ko ir se­mio­ti­ko, vis­kas, ką da­ro žmo­gus, yra lyg pa­sau­lio mo­de­lis, tik pa­gal to as­mens ar­ba gru­pės su­vo­ki­mą bend­ra­me kon­teks­te. Mū­sų kul­tū­ros la­bai tur­tin­gos. Su­dė­lio­ja­mi pieš­ti se­no­vi­niai ženk­lai tam­pa raš­tu, juos ga­li­ma per­skai­ty­ti kaip teks­tą. Tai – ypa­tin­ga kal­ba ir sis­te­ma.

Pag­rin­das – Pa­sau­lio me­dis

Pag­rin­di­nės fi­gū­ros, su ku­rio­mis su­si­du­ria­me geo­met­ri­jo­je, yra ir bal­tų raš­tuo­se: tai – ap­skri­ti­mas, kvad­ra­tas, kry­žius ir ki­ti. Apsk­ri­ti­mas sim­bo­li­zuo­ja sau­lę, tri­kam­pis – dan­gaus skliau­tą ar pa­sto­gę, pa­pras­ta tie­si li­ni­ja – tai Že­my­na ar­ba že­mės mo­ti­na. Kry­žius – pa­grin­di­nis pa­sau­lio ženk­las, yra tie­sio­gi­nė są­saja su die­vu.

Ug­nies kry­žius ar­ba – svas­ti­ka – tai Per­kū­nas ar­ba Ug­nies Mo­ti­na lat­vių mi­to­lo­gi­jo­je, ku­rios ati­tik­muo Lie­tu­vo­je bū­tų dei­vė Ga­bi­ja.

Vi­sa ženk­lų sis­te­ma, anot V. Celms, re­mia­si pa­grin­du – Pa­sau­lio me­džiu, ku­ris taip pat tu­ri tris lyg­me­nis. Cent­ri­nė jo da­lis reiš­kia da­bar­tį, aukš­tyn ky­lan­čios ša­kos – tai atei­tis, o šak­nys – praei­tis, po­že­mi­nis pa­sau­lis. Tos trys pa­sau­lio mo­de­lio da­lys pa­gal raš­tų iš­dės­ty­mus la­bai ge­rai ma­to­mos mo­čiu­čių megz­to­se lat­viš­ko­se bei lie­tu­viš­ko­se il­ga­rie­šė­se pirš­ti­nė­se. Ana­pi­lis, da­bar­tis ir atei­tis su­si­pi­na to­kia­me mik­ro­pa­sau­ly­je.

„Mū­sų pro­tė­viai pa­sau­lį ma­tė daug įvai­res­nį nei mes da­bar“, – tvir­ti­no V. Celms.

Ski­ria­si su­vo­ki­mas ir pra­smė

Pa­sau­lio me­džio sim­bo­lį tu­ri ne vien bal­tai, bet ir to­li­mų kraš­tų tau­tos Aust­ra­li­jo­je, Azi­jo­je, Ame­ri­ko­je, tik kiek­vie­no­je jų su­vo­ki­mas ir pra­smė ski­ria­si. Vie­nur jis va­di­na­mas pa­ži­ni­mo me­džiu, ki­tur – ke­liu į dan­gų ar­ba po­že­mių ka­ra­lys­tę, dar ki­tur – pa­sau­lio aši­mi. Lat­vių kul­tū­ro­je ži­no­mas pa­ts anks­ty­viau­sias pa­va­di­ni­mas – Švie­sos me­dis.

Me­no­ty­ri­nin­kas, se­mio­ti­kas iš Lat­vi­jos pa­pa­sa­ko­jo apie kai ku­riuos ženk­lus pla­čiau. Ge­rai ži­no­mos lie­tu­vių ir lat­vių kul­tū­ro­je sau­lu­tės ga­li bū­ti ir ap­va­lios, ir kvad­ra­to for­mos. Pa­ti me­džia­ga – me­dis, ge­le­žis, mez­gi­nys ar au­di­nys – rei­ka­lau­ja tin­ka­mo spren­di­mo, kaip ženk­las bus pa­teik­tas.

Kai ku­rių ženk­lų reikš­mės

„Apsk­ri­ti­mas ir kvad­ra­tas mū­sų sim­bo­li­ko­je la­bai ar­ti­mi, tik kvad­ra­tas tu­ri ke­tu­ris kam­pus. Tai – są­ry­šis emo­ci­nio ir ra­cio­na­laus ar­ba – mo­te­riš­ko­jo ir vy­riš­ko­jo pra­do. Mū­sų sau­lu­tės da­li­na­mos į aš­tuo­nias da­lis, ku­rios ga­li reikš­ti žmo­gaus am­žių ar­ba žem­dir­biš­kus me­tus, ati­tin­kan­čius na­tū­ra­lų gam­tos rit­mą, ka­da at­lie­ka­mi įvai­rūs dar­bai“ – aiš­ki­no V. Celms.

Se­no­vi­nė ap­va­li se­gė – ap­skri­ti­mas, ro­do, kad pa­sau­lis pra­si­de­da nuo taš­ko ir pa­ma­žu ple­čia­si, ša­ko­ja­si ar­ba su­ka­si kaip sū­ku­rys.

O štai sve­čio de­monst­ruo­tas prū­sų ri­tua­li­nis ak­me­ni­nis kir­vu­kas pa­mar­gin­tas eg­lių ša­ke­lių, nu­kreip­tų aukš­tyn ir že­myn, įrė­žo­mis. Ky­lan­ti į vir­šų ša­ke­lė sim­bo­li­zuo­ja gy­vy­bę, o be­si­lei­džian­ti že­myn – mir­tį, ne­bū­tį.

Žal­čiu­kai or­na­men­ti­ko­je su­si­ję su mei­le, sek­sua­lu­mu. Ta­čiau su­si­su­kęs bal­tų žal­čiu­kas – tai ne gy­va­tė, jis yra tar­si vin­giuo­jan­tis lai­kas, ku­ris ei­na iš vir­šaus į apa­čią ar­ba įvy­kiai, vy­riš­kas ir mo­te­riš­kas bend­ra­dar­bia­vi­mas.

Aš­tuo­niu­kė ar­ba – be­ga­ly­bės ženk­las liu­di­ja apie dva­si­nio ir ma­te­ria­laus pa­sau­lio su­si­jun­gi­mą, jis su­si­jęs ir su sau­le, me­tų lai­kais.

Įvai­rūs brūkš­ne­liai, tar­si ša­ke­lės, nu­kreip­ti aukš­tyn, sim­bo­li­zuo­ja au­gan­čius aukš­tyn au­ga­lus, o nu­kreip­ti že­myn – links­tan­tį ja­vų var­pų der­lių ar­ba krin­tan­čius la­pus, tai ga­li bū­ti ir si­si­len­kęs nuo dar­bų žmo­gus.

Žmo­gaus sim­bo­lis bal­tų raš­tuo­se tu­ri daug bend­ro su Pa­sau­lio me­džio, sau­lės ženk­lais, nes mū­sų pro­tė­viai, anot V. Celms, ne­mo­kė­jo žmo­gaus priim­ti be są­ly­čio su gam­ta.

Iš­lei­do dvi kny­gas

Val­dis Celms – dai­li­nin­kas, di­zai­ne­ris, se­mio­ti­kos ty­ri­nė­to­jas, me­no­ty­ros ma­gist­ras, raš­tų struk­tū­rą ir sim­bo­li­ką ty­ri­nė­jan­tis nuo 1974 me­tų. 2007 me­tais jis pa­ra­šė mo­nog­ra­fi­ją „Bal­tų raš­tai ir ženk­lai“, ku­ri po dve­jų me­tų pa­si­ro­dė lie­tu­vių kal­ba, iš­vers­ta jo­niš­kie­tės ver­tė­jos Dzint­ros El­gos Ir­by­tės. Ji ver­tė­ja­vo Gas­čiū­nuo­se, kur vyks­ta Is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus or­ga­ni­zuo­tas tau­to­dai­li­nin­kų ple­ne­ras, vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me su sve­čiu iš Lat­vi­jos.

Lat­vių se­mio­ti­ką ir jo dar­bus ren­gi­ny­je trum­pai pri­sta­tęs jo­niš­kie­tis poe­tas Jo­nas Iva­naus­kas pa­pa­sa­ko­jo, kad šie­met Lat­vi­jos kny­gų mu­gė­je bu­vo pri­sta­ty­ta jau ant­ra Dzint­ros El­gos Ir­by­tės vers­ta Val­do Celms moks­li­nių ty­ri­nė­ji­mų kny­ga ki­ta te­ma „Bal­tų re­li­gi­jos pa­grin­dai“. Ją re­cen­za­vo ži­no­ma lat­vių ra­šy­to­ja Eva Mar­tu­ža. Ti­ki­ma­si šią kny­gą Jo­niš­ky­je pri­sta­ty­ti šių me­tų spa­lį.

Jo­no IVA­NAUS­KO nuo­tr.

Pa­sak me­no­ty­ri­nin­ko ir se­mio­ti­ko Val­do Celms, su­dė­lio­ja­mi pieš­ti se­no­vi­niai ženk­lai tam­pa raš­tu, juos ga­li­ma per­skai­ty­ti kaip teks­tą, tai – ypa­tin­ga kal­ba ir sis­te­ma.

Au­to­rės nuo­tr.

Bal­tų žal­čiu­kas – tai ne gy­va­tė, tai tar­si vin­giuo­jan­tis lai­kas, ku­ris ei­na iš vir­šaus į apa­čią ar­ba įvy­kiai, vy­riš­kas ir mo­te­riš­kas bend­ra­dar­bia­vi­mas.

Pa­sau­lio me­džio pie­ši­nys bū­din­gas ne tik bal­tų, bet ir to­li­moms Aust­ra­li­jos, JAV ar Azi­jos ša­lims.

Pa­sau­lio mo­de­lio da­lys pa­gal raš­tų iš­dės­ty­mus la­bai ge­rai ma­to­mos mo­čiu­čių megz­to­se lat­viš­ko­se bei lie­tu­viš­ko­se il­ga­rie­šė­se pirš­ti­nė­se.

Sau­lu­tė – bū­din­gas ženk­las ne tik bal­tų ti­kė­ji­me, bet ir hin­duiz­me, bu­diz­me.