Naujausios
Skverelis – simbolinėje vietoje
Prie rašytojos Jolitos Skablauskaitės vardu pavadinto skverelio netoli parapijinių senelių namų „Santara“ atidengta dekoratyvi informacinė nuoroda. Simboliška vieta, nes būtent „Santaroje“ prabėgo paskutiniai dveji kūrėjos metai, o pro parkelį nubėga Varpo gatvė, kur stovėjo tėvų namas, ilgus metus buvęs ir jos namais.
Skverelį pavadinti Jolitos Skablauskaitės vardu idėją iškėlė literatė Regina Briedytė, ją subrandino Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyriaus pirmininkė Ilona Osipova. Šios moterys, taip pat rašytojos bičiulė Marija Kuodienė ir archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas rūpinosi rašytojos kapo Joniškio senosiose kapinėse sutvarkymu. Nuorodą į skverelį pastatė Joniškio kultūros centras, lėšų skyrė savivaldybė, o ją sukūrė kraštiečiai Jonas ir Julius Sapkos iš „Brolių kalvės“ (Šiauliai).
Nuorodą teatralizuotai atidengė Joniškio kultūros centro šiuolaikinių šokių studijos „Stichija“ šokėjos. Dėkota už paramą ir bendradarbiavimą Rašytojų sąjungai, savivaldybei, Kultūros ir meno tarybai, kuri rekomendavo skvereliui suteikti J. Skablauskaitės vardą, ir tam pritarusiai rajono Tarybai, seniūnei Janinai Augustinaitienei – už prižiūrimą aplinką.
Rašytojos bičiulė nuo studijų laikų Dailės akademijoje, menotyrininkė Marija Kuodienė sakė, kad Jolitai patiktų šis skveras, kuriame telkšo tvenkinėlis ir trykšta fontanas, plaukioja antys, supa medžiai, nes ji mėgo tokią aplinką. Be to, kai rašytojai Jurgai Ivanauskaitei prie jos namų Vilniuje pastatė paminklą, Jolita pasakiusi, kad taip pat kažko sau panašaus norėtų – gal paminklo, gal skvero, parkelio.
Vėliau jau Raudonojoje sinagogoje Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos organizuotame naujausios eilėraščių knygos „Lapai iš dienoraščių“ pristatyme M. Kuodienė pasakojo, kad rašytoja J. Skablauskaitė išsiskyrė iš aplinkos ne tik išvaizda, bet kitoniškumu, buvo laisva, nevaržanti savęs, nors kartu ir užsispyrusi moteris.
Kūryba – daugiasluoksnė
Dailininkė ir rašytoja Jolanta Sereikaitė sakė tik dabar pirmą kartą aplankiusi Kuisių kaime išlikusią J. Skablauskaitės gimtąją sodybą, prie kurios namo Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyrius prieš savaitę pritvirtino atminimo lentelę, ir suprato, kokios erdvės šią išskirtinę lietuvių literatūros pasaulio autorę formavo.
„Nors ji visada kalbėjo apie Vilnių, bet būtent grįžusi į Joniškį atsigaudavo, sužydėdavo. Jolita buvo reikli. Kartais nebuvo lengva ją suprasti, priimti mistišką pasaulėvaizdį. Atrodo, kad kai kurie kritikai Jolitos kūryboje matė tik vieną lygmenį, nors ji buvo daugiasluoksnė“, – įsitikinusi dailininkė ir rašytoja J. Sereikaitė. Jos teigimu, praktiškai beveik visi menininkai gyvenime daro kompromisus, tačiau J. Skablauskaitė to niekada nedarė, jai buvo svarbi tik pati kūryba.
J. Skablauskaitės knygų redaktorė, savo ranką pridėjusi ir prie dviejų paskutinių, po mirties išėjusių jos knygų, Janina Riškutė, pasidžiaugusi joniškiečių pagarba kūrėjai, parodyta konkrečiais darbais, sakė, kad ji to verta. Visų jos romanų erdvė yra Kuisių, kaimo, kuriame gimė ir leisdavo vasaras, apylinkės, ten ir vyksta veiksmas. Ji ten stebėjo gamtą, lygiais lyg stalas laukais lydėjo saulėlydžius, domėjosi mitologija. Todėl ir jos eilėraščiuose, spausdinamuose naujojoje knygoje „Lapai iš dienoraščių“ tiek daug supusios gyvybės, pastebimas ir rūpestis tuo, kas svarbu kaimo žmogui – kada lis ar praplauks debesys pro šalį. Ne kartą rinkinyje minimas Joniškis – ne detaliai iki portretų, konkrečių gatvių, bet pagaunama senoji romantiškoji miesto dvasia. Tuo tarpu, Kuisių ji neromantizuoja. Tai – priešprieša, kur trobą pasiglemžia vijokliai, krūmai.
Restauravo seną maldaknygę
Raudonojoje sinagogoje renginio dalyviai taip pat turėjo galimybę pamatyti parodą, kurioje eksponuojami niekur nepublikuoti Jolitos Skablauskaitės piešiniai, jos vaikystės, jaunystės ir vėlesnio laikotarpio fotografijos, kritikų pasisakymų ištraukos apie jos kūrybą. Joniškio Jono Avyžiaus viešoji biblioteka taip pat suskubo šiam renginiui restauruoti Jolitos Skablauskaitės namuose rastą seną maldaknygę, kuri jau buvo netekusi dalies viršelio, išplyšęs įrišimas. Pagal bibliotekos parengtą projektą dar bus restauruojama ir kita išskirtinė knyga iš rašytojo Jono Avyžiaus asmeninio archyvo – Adomo Mickevičiaus „Konradas Valenrodas“.
Jolita Skablauskaitė, poetė, rašytoja, dailininkė gimė 1950 metų rugsėjo 20 dieną Joniškio rajone Kuisių kaime. Vilniaus Dailės institutte (dabar Dailės akademija) baigusi menotyrą dirbo Kauno kultūros paminklų apsaugos inspekcijoje, vėliau – Kauno profesinių sąjungų Grafikos studijos vadove, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių leidyklos redaktore. Kaip rašytoja ji debiutavo 1984 metais, „Pergalės“ žurnalui išspausdinus apysaką „Tik šviesūs paukščiai naktyje“. 1986 metais papildyta ji išėjo atskira knyga. Debiutas buvo puikiai sutiktas skaitytojų, susilaukė kritikų pastebėjimų ir įvertinimų, jai skirta Antano Jonyno literatūrinė premija.
1989 metais išėjo pirmasis jos eilėraščių rinkinys „Šviesa, tyla ir ilgesys“.
Iš viso išleista trylika J. Skablauskaitės knygų. Dvi paskutinės – apsakymų rinkinys „Fatum“ (2018 metai) ir eilėraščių knyga „Lapai iš dienoraščio“ (2020 metai) išėjo po mirties.
