Naujausios
Meno vertybes keičia dramblių mėšlas
Iš Akmenės rajono Šventupių kaimo kilęs 77 metų Stasys Juškus beveik pusšimtį metų gyvena Vilniuje ir žinomas kaip pirmosios privačios galerijos, veikiančios nuo 1990-ųjų, įkūrėjas. Galeriją S. Juškus laiko ir savo nuopelnu Lietuvai, dailei.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Steigimo rūpesčiai
S. Juškus, muzikos pedagogas ir chormeisteris, daugiau kaip prieš 20 metų įsteigė šalyje pirmąją privačią dailės galeriją.
Prie įėjimo į Sereikiškių parką buvę apleisti nameliai priklausė valstybės įstaigai „Vilniaus parkai“. Jos direktorius apsidžiaugė, kad atsirado kas išsinuomoja nenaudojamą turtą.
Steigimo procesas buvo sudėtingas. Užgriuvo daugybė tikrintojų, kai S. Juškus nekilnojamąjį turtą privatizavo, o jis – Gedimino pilies papėdėje.
„Mane ir Savivaldybėje buvo pradėję vadinti Stasiuku, – mena S. Juškus. – Bet nieko nedariau, kad būčiau „mandresnis“ ar „chitresnis“. Viską grindžiau meile bet kokiam žmogui – tik taip galima suprasti jo esmę.“
Dabar, kai sunkumai beveik užmiršti, S. Juškus džiaugiasi rezultatu: „Kiek aplink lieka nuskurusios valstybės nuosavybės, kai pastatai nyksta akyse, o mūsų židinėlis gyvuoja“.
Startavo pusmilijoniniu sandoriu
S. Juškus iškart galeriją pasuko klasikinės dailės link. Sukvietė šalies dailės grandus.
Daugelio paveikslų didžiausios kainos buvo apie 10 tūkstančių litų. Kartą Antano Gudaičio dukros atnešė tėvo darbų. Už tris paveikslus paprašyta po 100 tūkstančių litų, už ketvirtą – 150 tūkstančių litų.
„Pamaniau – nerealiai užsiprašo, – mena S. Juškus. – Susimąsčiau, kaip pasielgti. Nepriimti buvo negražu, nes su profesoriaus dukromis daug metų kartu dirbome Konservatorijoje. Ir pakabinome. Pamaniau, pakabos – o paskui išsiveš savininkės“.
Tačiau maždaug po trijų mėnesių atėjo jaunas advokatas su lagaminėliu. Pasisakė, kad pradeda kolekcionuoti dailės kūrinius. Pakalbėjo su S. Juškumi apie A. Gudaitį ir įsigijo visus keturis jo kūrinius.
Tas vieno pirkėjo iškart paklotas beveik pusė milijono litų tapo brangiausiu sandoriu. Galerijai liko 25 procentai sumos.
Sumažėjo prekyba, pasikeitė jos formos
Šiandien meno kūrinių pirkimas sumažėjęs.
„Tada gyvenome iš netoli galerijos esančių kelių ministerijų, Prezidentūros, kai jos tūkstančius litų mokėdavo už paveikslą, nes buvo prestižas dovanoti garsių autorių kūrinių, – mena S. Juškus. – O dabar įstatymai leidžia ministerijoms mokėti ne daugiau kaip po 299 litus. Tai beveik nieko nebegali nupirkti“.
Ir žmonės iš galerijų mažiau perka meno kūrinių.
Galerijos nebėra tinkamiausia vieta paveikslui parduoti. Dabar jų nuotraukos mirga internetų svetainėse, o pirkėjas susiranda patį autorių ir suderi.
Paveikslus keičia dramblio mėšlo ekspozicijos
S. Juškaus manymu, dar viena priežastis, kodėl dailės kūrinių mažiau perkama – pasikeitęs požiūris į meno vertybes.
„O tai atsitiko su Sorošo fondo atėjimu į Lietuvą, – įžvelgia S. Juškus. – Ir staigiai vietoj gero meno atsirado modernaus meno pripažinimas. Bet toks, kuris nėra abstrakcinis, o instaliacinis.
Buvę Dailininkų sąjungos parodų rūmai tapo Šiuolaikinio meno centru. Jam išlaikyti be nuolatinių aukšto lygio parodų reikia daugybės pinigų. O Sorošas moka. Ir dar agituoja garsius menininkus, menotyrininkus, jiems moka didelius pinigus, kad pasistengtų, kaip išstumti gerų dailininkų - Švažo, Karatajaus kūrinius“.
S. Juškus piktinasi tuo, kas tose salėse eksponuojama. Antai mėnesį ant paklodės laikė paskleistą dramblio mėšlą. Aplink vaikščiojo, anot S. Juškaus, „tie Sorošo išlaikytiniai“ ir aikčiojo: kaip gražu, kai tas mėšlas džiūsta ir keičiasi forma.
„Vyksta sąmoningas kultūros žlugdymas“
„Tai patyčios, ir tai yra sąmoningas kultūros žlugdymas“, – įsitikinęs S. Juškus.
Jis ironizuoja: atrodo nieko baisaus, kai Neries upės vaizdingoje pakrantėje, kuria grožisi žmonės, kažkoks esą menininkas suvirina kanalizacijos vamzdžių krūvą.
„Baisiausia, kad iš tos kūrybos juokiasi visi intelektualai, juokiamasi ir Seime, – jau rimtai konstatuoja S. Juškus. – Bet nieko nedaro, kad pakeistų padėtį.“
Panašiai vyksta ir kitose meno srityse. Pavyzdžiui, muziką, anot S. Juškaus, žudo "tralialia, olialia ir papalia dainos".
„Tie giluminiai vandenys, kurie nukreipti kultūrai naikinti gražia forma, labai pavojingi, – įspėja S. Juškus. – Kai menotyrininkai už pinigus pučia burbulą apie tuštumą – kaip parduoti degtukų dėžutę už milijoną litų, taip plaunami pinigai, o kartu naikinama kultūra“.
Menininkas baisisi Lietuvoje ištuštėjusiomis trobomis, iš kurių neateis talentai. „O vietoj jų kyšo ragai – paruošta vadinamojo modernaus meno kūrėjų karta“, – įžvelgia S. Juškus.
Masė be intelekto
„Ir mes daromės žema mase be intelekto“, – įžvelgia S. Juškus.
Ir patekia pavyzdžių, kaip tokia masė smukdo išskirtinius žmones.
Kodėl iš politinio gyvenimo anuomet pasitraukė Justinas Marcinkevičius?
„Kai Sąjūdžio laikais tauta būtų galėjusi eiti paskui šį žmogų, galėjo jį išrinkti Prezidentu, tada buvo užsiundytos „beretės“ ir traukė visokią bjaurastį – kad susmukdytų“, – mena S. Juškus.
Jis mena ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko asmeniškai išsakytą nuoskaudą, patirtą ėmus vadovauti atgautai Katedrai Vilniuje.
„Irgi beretės kas rytą į darbą ateinantį dvasininką prie Katedros durų apmėtydavo žaliais kiaušiniais, todėl viduje buvo parengti kiti rūbai persirengti“, – sakė S. Juškus.
Pasak jo, vienintelis gelbėjimosi kelias – formuoti jaunimo supratimą, įtraukti į tikrojo meno pasaulį.
„Prisiminkime nesenus laikus, kai sunkiausia būdavo įstoti į dvi aukštąsias mokyklas – mokytis medicinos ir dailės. O dabar kyšo vėl kažkieno ragai. Kai prasidėjo modernusis perversmas mene, tai Dailės akademijoje beveik uždarė piešimo katedrą. Siaubinga, kad uždrausta menininkams naudoti pieštuką. Ar būtent to neišmokytas menininkas gali būti tapytojas?“ – retoriškai klausė dailės žinovas.
Autoriaus nuotr.
AUTORIUS: Galerijos savininkas Stasys Juškus pats tapo ir Naujojoje Akmenėje surengė autorinę parodą.
KŪRINIAI: Stasys Juškus jaučia sugebantis geriausiai vaizduoti dangų, šviesą, todėl malonu tapyti peizažus skirtingais metų laikais.
STILIUS: Stasys Juškus iš paveikslų galerijos savininko pozicijų pataria: „Gerai, kai dailininkas užsikabina už savo stiliaus, o jį myli žmonės, tuomet galima ir nesikeisti“.