Naujausios
„Žiemgalos“ draugija
Menas – tai ne pramoga, o visuomenės idealų įtvirtinimas
Stasys Ušinskas
Stasio Ušinsko atminimas saugomas Pakruojyje. Jis čia gimė, mokėsi, vaikystėje gyveno, vėliau vasaromis sugrįždavo paviešėti pas tėvus. Prie S. Ušinsko atminimo išsaugojimo ir įamžinimo aktyviai prisidėjo ir prisideda „Žiemgalos“ draugija ir jos nariai, kraštiečiai menininkai, dailininkai iš Kauno, surengę parodas ir aukcionus, rinkdami lėšas, skirtas atidaryti Stasio Ušinsko paveikslų galeriją Pakruojyje.
Neseniai Pakruojyje buvo sukviestas aktyvas, aptarti pasiruošimui 2025 m. paminėti Stasio Ušinsko (1905–1974) 120-ąsias gimimo sukakties metines. Tenka apgailestauti, jog į šį renginį nebuvo pakviesti buvę ir esami „Žiemgalos“ draugijos nariai, šios draugijos organizuotų plenerų dalyviai, kurie savo laiku prisidėjo prie Stasio Ušinsko atminimo įamžinimo Pakruojyje.
1990 m. spalio 6 d. Pakruojyje, prie namo, kur prabėgo S. Ušinsko vaikystė, buvo atidengta kauniečio, iš Radviliškio kilusio, skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurta memorialinė lenta. Į atidarymą lankytojus pakvietė ir „Žiemgalos“ kraštiečių draugijos bei Ekslibriso muziejaus iniciatyva įkurtas prof. S. Ušinsko memorialinis kambarys ir ten buvo eksponuojama šios draugijos organizuota ekslibrisų paroda „S. Ušinskas in memoriam“.
Norisi priminti, kad „Žiemgalos“ draugija dar 1990 m. rugpjūčio 29 d. siūlė: „Kraštiečių dailininkų bei kraštiečių draugijos „Žiemgala“ pasiūlymu Pakruojyje reikėtų įrengti S. Ušinsko paveikslų galeriją ar meno centrą. Jis galėtų būti Pakruojo gaisrinės stoginės patalpose, kai ši įstaiga persikels į naujas patalpas. Suremontavus ir pritaikius patalpas galerijai, čia galėtų būti rengiamos parodos, susitikimai su menininkais. Vienoje salėje – įrengti ekspoziciją apie S. Ušinsko gyvenimą ir kūrybą. Tose patalpose vietoj langų tiktų vitražai. Čia galėtų būti dailininkų dirbtuvės, kur plenero metu kurtų kraštiečiai dailininkai ir jų bendraminčiai. Kraštiečiai dailininkai žada paremti šią idėją, šiaulietis dailininkas V. Trušys pažadėjo šiam pastatui pritaikyti S. Ušinskui skirtą mozaiką. Ar rajono visuomenė pritars šiam pasiūlymui?“ (žiūr.: Jonas Nekrašius. Vitražisto S. Ušinsko atminimui. Auksinė varpa, 1990 rugpjūčio 29).
„Žiemgalos“ draugija buvo viena iš tų, kuri kartu su Pakruojo savivaldybės kultūros skyriumi, rajono Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos darbuotojais įgyvendino nemažai sumanymų, įprasminant S. Ušinsko atminimą Pakruojyje, taip pat surengė jam skirtą respublikinį ekslibrisų konkursą „Ex libris Stasys Ušinskas (1905–1974). In memoriam“, išleido šiam konkursui skirtą lankstinuką. „Žiemgalos“ draugijos nariai rinko apie prof. S. Ušinską medžiagą Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje ir eksponatus, būsimam jo memorialiniam muziejui Pakruojyje.
Įdomu tai, kad ne kas kitas, o būtent „Žiemgalos“ kraštiečių draugija 1990 m. rudenį pirmąjį laikraščio „Žiemgala“ numerį (1990, Nr. 1) paskyrė Pakruojyje gimusio, Šiauliuose mokslus baigusio dailininko, monumentalisto, „Lietuvos vitražo“ tėvo, prof. Stasio Ušinsko atminimui, kurio 85-metis buvo minimas Pakruojyje. Šiame laikraštyje buvo išspausdinti jam skirti straipsniai.
1995 m. spalio 21 d. laikraštis „Šiaulių kraštas“, „Atolankose“ išspausdino šių eilučių autoriaus straipsnį „Menininko kelias: nuo Pakruojo iki Paryžiaus“, kuriame plačiai apžvelgiamas S. Ušinsko gyvenimas ir kūryba.
S. Ušinskas susietas ne tik su Pakruojumi, bet ir Šiauliais. Šių eilučių autorius yra surinkęs nemažai medžiagos apie S. Ušinsko mokymąsi Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje, kur subrendo ir svarbiausias jo gyvenimo tikslas – meno siekis. Kai S. Ušinskas mokėsi Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje, būdavo organizuojamos mokinių piešinių parodos. Jis vienas tiek nupiešdavo piešinių, kad jam vienam tekdavo skirti atskirą patalpą.
Savo prisiminimuose apie Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją, S. Ušinskas labai šiltai atsiliepė apie lotynų kalbos mokytoją Jaroslavą Rimkų (1888-1976), išugdžiusį jam meilę lotynų kalbai, antikinei literatūrai ir klasicistiniam menui. Būtent mokytojas J. Rimkus, pastebėjęs neeilinius Stasio Ušinsko gabumus mokslui ir menui, parašė jam rekomendacinį laišką, adresuotą Kauno meno mokyklos dėstytojui J. Januliui.
Su šiuo laišku S. Ušinskas, Šiaulių berniukų gimnazijos šeštos klasės mokinys, 1924 m. nuvyko į Kauno meno mokyklą ir išlaikė stojamuosius egzaminus. Tačiau užsiėmimų tada taip ir nepradėjo lankyti, kadangi patarus skulptoriui V. Grybui, nutarė pirmiausia baigti Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją. Ją S. Ušinskas baigė 1926 m. prieš tai, jau būdamas įstojęs į Kauno meno mokyklą. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje saugoma 1926 m. baigusių gimnaziją tuometinės VIII laidos mokinių ir mokytojų vinjetė, kurioje yra ir S. Ušinsko nuotrauka. Be to, šiame muziejuje saugoma ir kita medžiaga bei literatūra apie buvusį gimnazijos mokinį S. Ušinską
Prieškario Šiauliuose buvo surengta S. Ušinsko paroda, įvyko susitikimai su šiauliečiais. Gausiame S. Ušinsko kūrybiniame palikime galima sutikti ir siužetų iš gimtojo Pakruojo. Tai aliejumi tapytos drobės „Turgun važiuojam“ (1930), „Jaunasis muzikantas“ (1970), kuriam pozavo dailininko sesuo Filomena. Tačiau labiausiai žinomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas jo sukurtas grupinis paveikslas „Pakruojo valstiečiai“ (1937). Ši drobė – tai prasminga dailininko duoklė gimtajam kraštui, o personažai sukurti iš natūros tokie, kokius jis čia sutiko, kokie jam įstrigo į atmintį.
Manau labai svarbu, kad ruošiantis 2025 m. paminėti prof. Stasio Ušinsko 120-ąsias gimimo sukakties metines, dalyvautų buvę ar esami „Žiemgalos“ draugijos nariai, dailininkai, ir šio menininko sukaktis būtų paminėta ne tik Pakruojyje, bet ir Šiauliuose, buvusioje valstybinėje berniukų gimnazijoje (dabar Juliaus Janonio gimnazija), kurioje jis mokėsi ir žengė pirmuosius žingsnius į dailę.
Buvęs „Žiemgalos“ draugijos aktyvas turi ir kitų pasiūlymų Pakruojo organizatoriams ir mielai dalyvautų šių renginių organizavime ne tik Pakruojyje, bet ir Šiauliuose.
Stasys Ušinskas yra ne tik Pakruojui, bet ir visai Lietuvai nusipelnęs menininkas, tad jo atminimas yra svarbus ir visam Šiaulių kraštui. Dabar belieka sulaukti atsako ir kvietimo iš Pakruojo vadovų ir S. Ušinsko gimimo 120-ųjų sukaktuvių organizatorių. Tikimės, kad taip įvyks, ar bent sulauksime kokio nors dėmesio į šį rašinį.
