Naujausios
Menas atitrūko nuo žmonių
Šiaulių universiteto Dailės galerijoje veikia Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dizaino katedros steigėjo ir vedėjo, profesoriaus Giedriaus Šiukščiaus fotografikos paroda „Mobilis“. Šia proga kalbėjomės apie visuomeninę meno paskirtį. Profesorius mano, kad menininkai neis protestuoti dėl vandens kainų, bet jie gali padėti formuoti intelektualią visuomenę.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Šįkart – dekoratyvumas
– Penkioliktoji jūsų personalinė paroda yra nebe meninė publicistika, visuomeninė kūrybos paskirtis, o beveik grynoji estetika. Kodėl?
– Mano kredo – nesikartoti. Tokia jau mano natūra. Prieš šią parodą buvo reportažų iš Europos gatvių paroda, dar prieš tai, – parodoje „Ženklai“ vyravo apokaliptinės nuotaikos. Dar prieš tai buvo fotoplakato, taikomosios fotografijos parodos.
Mėgstu fotoplakatą – vieną iš savo kūrybos krypčių, kur sprendžiu visuomenines problemas ir reiškiu labai aktyvų savo požiūrį – tyčiojuosi, su ironija, sarkazmu žiūriu į tuos kampus.
O šioje parodoje – dekoratyvumas. Stengiausi technologiškai atkartoti tai, ką prieš 15 – 20 metų, kai kurdavome „šlapiuoju“ procesu, dėdavome negatyvus ant negatyvų ir gaudavome fotomontažą. Šioje parodoje norėjau sugrįžti į tą patį, tik skaitmeniniu būdu.
Šios parodos darbus galima vadinti grafika su šiek tiek tapybos, bet technologija – fotografija. Darbuose nesiekiau gilių prasmių, daugelyje darbų vaizdas sudekoratyvintas, bet visur ryškūs techninio siurrealizmo (steam punk) elementai. Pasižiūrėjau į viską per technicizmo prizmę, kadangi visuomenė dabar visiškai sutechniškėjo – fotoaparatai, mobilieji telefonai, kompiuteriai, automobiliai.
Plakatas miršta
– Esate vienas žinomiausių Lietuvos plakatistų. Plakatais kalbėdavote apie esminius visuomenės reiškinius, problemas, priversdavote gilintis į esmes. Kodėl nutolote nuo šio žanro?
– Plakatas miršta. Sumažėjo minčių, temų gyliai. Nuseko ši upė, suplokštėjo, sukomercialėjo. Viskas persikelia į virtualią reklamos erdvę. Reklama propaguojama tiek, kiek ji atspindi kieno nors komercinius interesus. Jeigu reklama nebeatspindi komercinių interesų, niekas jos nebespausdina, niekam ji nebeįdomi.
Kita vertus, o kam įdomu, kai tau akis bado ir verčia mastyti, susigėsti, išgyventi?
Dabar – merkantiliškas laikotarpis, kai viskas perkama ir viskas parduodama. Neįmanoma iš to nesityčioti. Bet ar tokia reklama bus suinteresuoti prekybos centrai, kur sukasi didžiausi pinigai?
Anksčiau plakatas buvo toks populiarus, o dabar teminių plakatų iš viso nebematau. Jeigu plakatas – tai arba alus, arba drabužiai, arba maistas su kaina, adresu, kur nusipirkti.
– Kokį krūvį, informaciją visuomenei nešė plakato epocha?
– Plakatas turėjo labai didelę įtaką, kol nebuvo virtualios erdvės. Antra vertus, matyt, vertybės, moralė anksčiau buvo kitaip puoselėjamos. O dabar plakato nebuvimas parodo, kad vertybės jau nebeįdomios.
Net atsirado toks posakis – „Geras žmogus – ne profesija“. Man tai tiesiog košmariškas išsireiškimas! Vadinasi, jeigu tu esi profesionalus, automatiškai esi negeras. Nebemadinga teminiuose plakatuose ir apsikritai mene polemizuoti.
Meno sultys
– Kokia dabar yra meno ir paties menininko paskirtis?
– Šūkis „Menas – menui“ – nė kiek ne mažiau aktualus. Yra mados, savos problemos ir menininkai, virdami savo terpėje, stengiasi tos aktualijos laikytis ir tiek atitrūksta nuo visuomenės, kad oficialiai paklausus eilinio vartotojo, ar jam patinka šiuolaikiniai menai, išgirsi atsakymą iš mandagumo, iš nenoro veltis į ginčus.
Palyginkime, kiek anksčiau buvo Vilniaus parodų rūmuose lankytojų ir kiek jų šiandien yra Šiuolaikinio meno centru tapus. Tai ir parodo visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu.
Menas tiek atitrūko nuo žmonių, kad sprendžiamos problemos tik tarp pačių menininkų, visokie mados reikalai. Jeigu ir būtų vaizduojamasis menas toks, kaip anksčiau, požiūris į jį vis tiek būtų kitas. Visuomenė jau persisotinusi informacija ir žmonės visiškai nebenori jokių pašalinių problemų.
Yra toks terminas šiuolaikiniame vizualiajame mene „rašyti žinutę pasauliui“. Menininkas siunčia žinutę, bet jos nėra kam skaityti. Užsiblokavusi visuomenė.
Net ir menu aš labai mažai ką vadinčiau. Stengčiausi tai vadinti kūryba. Ar tai menas, parodys tik istorija po kurio laiko. Manau, iš to, ką visi vadiname menu, meno tėra vos keli procentai. Visa kita – kūryba.
Žinutė pasauliui
– Menininkai mažai kišasi į visuomenės procesus, aktualijas. Užsidaro savo dirbtuvėse ir kuria. Gal todėl ir nėra jūsų minėto menininkų kūrybos adresato, žiūrovo, kuriam „siunčiamos žinutės“?
– Menininkai iš tikrųjų kuo toliau, tuo labiau stengiasi atsiriboti nuo visuomenės, užsidaryti savo pasaulyje. Gal dėl to, kad jų nervų sistema jautresnė, gal per daug skaudžiai reaguoja, yra mažiau atsparesni? Menininkai atsiriboja nuo pasaulio „nesąmonių“. Nors su daugeliu pakalbėjus tampa visiškai aišku, kad jie turi labai aiškų požiūrį į daugelį visuomenės gyvenimo sričių, bet jo neišsako.
Kai anksčiau buvo cenzūra, kai viskas slėgė laisvę, buvo didelis noras pasipriešinti cenzūrai, propagandai. O dabar menininkas gali sakyti, ką nori, bet tyli. Greičiausiai, todėl, kad, kaip ir daugelis visuomenės, yra nusivylęs viskuo.
Pasižiūrėkit, kiek anksčiau būdavo visuomeninių piketų, o dabar niekas beveik nebepiketuoja.
Menininkai tiesiog susitaikė su tuo, kad savo kūryba vargu, ar ką pakeis šioje sistemoje, kadangi dabar menininkas yra kaip ir niekas. Anksčiau menininkas dar šį tą reiškė, dabar – verslininkai, pinigai, prekyba.
– Ar, prisimenant garsųjį posakį, menas dar išgelbės pasaulį, ar jau nebe?
– Reikia dėti pastangas, kad prisidėtų prie išgelbėjimo. Reikia, kad menas prisidėtų prie intelektualios visuomenės formavimo.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
MENAS: Profesoriaus, dizaino specialisto Giedriaus Šiukščiaus nuomone, menas ir menininkai atitrūko nuo visuomenės, tačiau gali būti naudingi formuojant intelektualią visuomenę.