Medijų meno festivalyje – robotai ir "Siena"

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Po sa­lę pa­skli­do įvai­riau­sių for­mų, spal­vų švie­čian­tys, ju­dan­tys ir gro­jan­tys ro­bo­tu­kai.
Penk­ta­die­nio va­ka­rą, po ke­lių įžan­gi­nių ren­gi­nių, ati­da­ry­tas me­di­jų me­no fes­ti­va­lis EN­TER'17. Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je ir gre­ta esan­čio­se pa­tal­po­se pri­sta­ty­ta pa­grin­di­nė fes­ti­va­lio ati­da­ry­mo pa­ro­da "Ag­re­ga­tai", skir­ta pri­mi­ty­vių me­cha­niz­mų ir skait­me­ni­nių tech­no­lo­gi­jų sin­te­zei. Į gra­fų Zu­bo­vų rū­mus žiū­ro­vai rin­ko­si pa­ma­ty­ti per­for­man­so "Sie­na".

Ro­bo­tai, ani­ma­ci­ja, ek­ra­nai, jū­ra

Me­ni­nin­kai Ma­tas Ja­nu­šo­nis, To­mas Dauk­ša, Ma­rius Bum­bu­lis, Do­na­tas Lin­kus, To­mas And­ri­jaus­kas, Os­val­da Mic­ku­tė, Gai­lė Ci­jū­nai­tė ir Ig­nas Ach­ra­ma­vi­čius žiū­ro­vus pa­kvie­tė į ro­bo­tų pro­to­ti­pų spek­tak­lį, ku­ria­me bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti su­dė­tin­gas erd­vi­nes ins­ta­lia­ci­jas, skulp­tū­ri­nius ob­jek­tus, mig­ruo­jan­čius ro­bo­tus, in­te­rak­ty­vius ek­ra­nus.

Di­džiau­sio su­si­do­mė­ji­mo su­lau­kė po ga­le­ri­jos ant­ro aukš­to sa­lę mig­ruo­jan­tys švie­čian­tys, gro­jan­tys, cyp­sin­tys ro­bo­tai.

Me­ni­nin­kai sa­kė, kad šio spek­tak­lio me­tu ne ma­žiau įdo­mu ste­bė­ti ir pa­čius žiū­ro­vus, jų emo­ci­jas, kaip jiems se­ka­si bend­rau­ti, kai ap­lin­kui su­kio­ja­si ir ke­lia triukš­mą ro­bo­tu­kai.

"Man tie žais­liu­kai la­bai juo­kin­gi, bet tar­si sa­ko: "Vi­si mes esa­me as­me­ny­bės ir tu­ri­me sa­vo keis­tus po­rei­kius", – pa­ro­dą ko­men­ta­vo skulp­to­rius Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis.

Ki­to­je Dai­lės ga­le­ri­jos sa­lė­je vy­ko Žvė­rū­nos ku­ruo­ja­ma ani­ma­ci­nio ki­no teat­ro ins­ta­lia­ci­ja "Anima/Animale", ku­rio­je da­ly­va­vo Han­nes & Jo­han­nes, Jen­ny Jo­ke­la, Dau­kan­tė Su­ba­čiū­tė, Jo­li­ta On­li­ne, Ar­vy­das Gu­das, Mar­ty­nas Vil­li­ma­vi­čius, Ma­ža Au­sis, Shal­ti­mi­ra, Ak­vi­lė Ma­gic­dust, Žvė­rū­na, Emi­li­ja Ju­ze­liū­nai­tė, Ag­nė Poš­ku­tė, Sta­se­lė Ja­kuns­kai­tė, Li­na Vyš­niaus­kai­tė, Joe Bi­chard, Alex Grigg, Jus­tė Ur­bo­na­vi­čiū­tė, Tek­lė Ūla Pu­žaus­kai­tė.

Prie Dai­lės ga­le­ri­jos tuš­čio­je pre­ky­bi­nė­je pa­tal­po­je su­kur­ta di­džiu­lė ban­guo­jan­ti jū­ra. Ty­lus pa­ky­lan­čių ir nu­si­lei­džian­čių plo­nos plė­ve­lės ban­gų šna­rė­ji­mas vei­kė ne ma­žiau ra­mi­na­mai, nei žiū­rė­ji­mas į tik­rą jū­rą.

Per­for­man­sas apie eg­zis­ten­ci­nius klau­si­mus

Po pa­ro­dos žiū­ro­vai pa­trau­kė į Zu­bo­vų rū­mus, kur vy­ko skulp­to­riaus G. Lu­ko­šai­čio ku­ruo­ja­mas per­for­man­sas "Sie­na".

Pa­sak me­ni­nin­ko, jis kar­tu su mu­zi­kan­tu Gin­tau­tu Gas­ce­vi­čiu­mi, ak­to­riu­mi Ro­lan­du Do­vy­dai­čiu ir me­ni­nin­ku Min­dau­gu Lu­ko­šai­čiu no­rė­jo at­kreip­ti dė­me­sį į Eu­ro­pos pro­ble­mas, ver­ty­bi­nes kri­zes, pa­si­me­ti­mą, po­li­ti­nes, so­cia­li­nes, eko­no­mi­nes ak­la­vie­tes.

Me­ni­nin­kus pa­si­ro­dy­mui ins­pi­ra­vo Fio­do­ro Dos­to­jevs­kio ro­ma­no "Bro­liai Ka­ra­ma­zo­vai" sky­rius-poe­ma "Di­dy­sis ink­vi­zi­to­rius". Pa­sak G. Lu­ko­šai­čio, tai bu­vo pa­ts mėgs­ta­miau­sias jo am­ži­na­til­sį ma­mos kū­ri­nys. Tad per­for­man­sas – ir kaip do­va­na išė­ju­siai ma­mai Mo­ti­nos die­nos pro­ga.

"Teks­tas pa­ra­šy­tas prieš pu­sant­ro šim­to me­tų, bet la­bai tin­ka ir šių die­nų ak­tua­li­joms. Jis yra apie Eu­ro­pos ir žmo­gaus ta­pa­ty­bę. Tai – ga­na pra­na­šiš­kas teks­tas, ir daug da­ly­kų jau yra rea­li­za­vę­si", – sa­kė G. Lu­ko­šai­tis.

Me­ni­nin­kas at­krei­pė dė­me­sį, kad vi­si ka­rai Eu­ro­po­je yra įvy­kę eko­no­mi­nio su­žy­dė­ji­mo me­tu. "Tai­gi šis teks­tas da­bar­ti­nia­me griū­čių nuo­jau­tos kon­teks­te įgau­na ki­tą reikš­mę", – sa­kė idė­jos au­to­rius G. Lu­ko­šai­tis.

Poe­mos veiks­mas vyks­ta XVI am­žiaus Se­vi­li­jo­je. Kar­di­no­las di­dy­sis ink­vi­zi­to­rius mi­nio­je su­tin­ka Kris­tų ir lie­pia jį su­lai­ky­ti, už­da­ry­ti į ka­lė­ji­mą. Atė­jęs į ka­lė­ji­mą ap­lan­ky­ti sa­vo be­lais­vio, kal­ba tik di­dy­sis ink­vi­zi­to­rius, Kris­tui ne­lei­džia­ma pra­bil­ti.

Šis kal­bė­ji­mas, pa­sak G. Lu­ko­šai­čio, yra tar­si kal­bė­ji­mas su sie­na.

"Di­dy­sis ink­vi­zi­to­rius kal­ba apie pri­gim­ti­nius ver­gus, ku­rie dėl duo­nos plu­tos par­duo­da lais­vę. Ko­dėl taip at­si­tin­ka, ko­dėl di­džiau­sią gy­ve­ni­mo do­va­ną – lais­vę – pa­ver­čia­me plu­to­mis? Ma­nau, kad tie eg­zis­ten­ci­niai, teo­lo­gi­niai, po­li­ti­niai klau­si­mai bu­vo svar­būs prieš tūks­tan­čius me­tų ir bus svar­būs po tūks­tan­čių me­tų", – sa­kė me­ni­nin­kas.

Į sa­vo pa­si­ro­dy­mą me­ni­nin­kai įpy­nė Ber­ly­no sie­nos mo­ty­vą, ku­ri kaž­ka­da at­sky­rė Eu­ro­pą. Per­for­man­so me­tu bu­vo ro­do­ma prie Ber­ly­no sie­nos nu­fil­muo­ta me­džia­ga. Ak­to­rius R. Do­vy­dai­tis prie jos per­skai­tė "Di­dį­jį ink­vi­zi­to­rių". Per­ku­si­nin­kas G. Gas­ce­vi­čius šiam įra­šui su­kū­rė gar­so ta­ke­lį.

Į Ber­ly­ną G. Lu­ko­šai­tis nu­si­ve­žė ir sa­vo "Ver­kian­čią mer­gai­tę", ne­se­niai sto­vė­ju­sią Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je. "Kai sta­čiau ją aikš­tė­je, sta­čiau ją vie­toj to ka­rei­vio, ku­ris ir­gi pa­da­li­jo Eu­ro­pą", – apie pa­ra­le­les kal­bė­jo skulp­to­rius.