Martynas Levickis siūlo nustoti norėti ir imtis veiksmų

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.
Kas­me­ti­nė­je Šiau­lių kny­gų mu­gė­je vyk­sian­čio­je dis­ku­si­jo­je "Apie mu­zi­kos kal­bą, kul­tū­rą ir ta­pa­tu­mą" da­ly­vaus ir Mar­ty­nas Le­vic­kis.
Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­joje bib­lio­te­ko­je lapk­ri­čio 16 die­ną vyks kas­me­ti­nė Šiau­lių kny­gų mu­gė. Jo­je ži­no­mas akor­deo­nis­tas, kar­je­rą pra­dė­jęs Šiau­liuo­se – Mar­ty­nas Le­vic­kis da­ly­vaus dis­ku­si­jo­je te­ma "Apie mu­zi­kos kal­bą, kul­tū­rą ir ta­pa­tu­mą".
Po­kal­bis su M. Le­vic­kiu – ne tik apie mu­zi­ką.

– Iš­gir­dus jū­sų pa­var­dę dau­ge­liui į gal­vą šau­na pir­ma min­tis – akor­deo­no mu­zi­ka. Kur ta pa­slap­tis? Kaip pa­vyks­ta pri­trauk­ti pil­nas sa­les žiū­ro­vų ir ši­taip kar­di­na­liai pa­keis­ti po­žiū­rį į akor­deo­ną, jo tin­ka­mu­mą bet ko­kio žan­ro mu­zi­kos kū­ri­niams?

– Akor­deo­nas yra la­bai uni­ver­sa­lus inst­ru­men­tas, bet tai ne­reiš­kia, kad jis ne­tu­ri ri­bų. Lai­kui ei­nant tas ri­bas aš pra­de­du jus­ti vis la­biau, bet kar­tu ir sau kaip pro­fe­sio­na­liam at­li­kė­jui ran­du vis dau­giau iš­šū­kių, nors ir kaip keis­tai tai skam­bė­tų.

Ma­nau, kad at­si­da­vi­mas ir mei­lė šiam inst­ru­men­tui, sa­vo pro­fe­si­jai ir pa­si­rink­tam ke­liui le­mia tai, kad sa­les už­pil­do klau­sy­to­jai. Nors kar­tais man pa­čiam at­ro­do keis­ta, kaip pu­sę me­tų iki kon­cer­to Vo­kie­ti­jo­je jau bū­na iš­par­duo­ti bi­lie­tai į ma­no kon­cer­tus.

– Mu­zi­ka daž­nai va­di­na­ma uni­ver­sa­lia pa­sau­lio kal­ba, ku­rią su­pran­ta vi­si. Kaip skir­tin­go­se ša­ly­se pub­li­ka rea­guo­ja į Jū­sų at­lie­ka­mus kū­ri­nius? Ar pa­ste­bė­jo­te skir­tu­mų?

– Skir­tu­mų yra, ne vel­tui skir­tin­gos ša­lys kal­ba skir­tin­go­mis kal­bo­mis, jų tra­di­ci­jos, kul­tū­ra, vir­tu­vė ski­ria­si.

Pir­miau­sia rei­kia iš­si­lukš­ten­ti iš ma­žos ša­lies lukš­to.

Daug kon­cer­tuo­ju Vo­kie­ti­jo­je ir pa­ste­biu, kaip ten nuo­šir­džiai ir iš­pru­su­siai ma­no pa­si­ro­dy­mus ver­ti­na pub­li­ka. Kar­tais pro­gra­mo­je skam­ba su­dė­tin­gi kū­ri­niai, dėl ku­rių iš­gy­ve­nu abe­jo­da­mas, ar lik­siu su­pras­tas. Ir nuo­lat lie­ku nu­ste­bęs, kaip pub­li­ka su­ge­ba adap­tuo­tis ir priim­ti la­bai įvai­rų re­per­tua­rą.

Lie­tu­vo­je jau­čiuo­si, ko ge­ro, la­biau­siai my­li­mas ir ver­ti­na­mas, bet ne­bū­ti­nai tai yra ne­ra­šy­ta tai­syk­lė. Kar­tais at­ro­do, kad ne vi­sa­da mes Lie­tu­vo­je mo­ka­me ver­tin­ti tai, ką tu­ri­me čia.

– Iš kur se­mia­tės mo­ty­va­ci­jos kur­ti ir at­lai­ky­ti kon­cer­ti­nius tu­rus ir var­gi­nan­čias re­pe­ti­ci­jas?

– Re­pe­ti­ci­jos ma­nęs ne­var­gi­na, jos ma­ne pa­krau­na. Ypač jei kal­ba­me apie re­pe­ti­ci­jas su or­kest­rais, kai man ten­ka ir gro­ti, ir di­ri­guo­ti. Die­vi­nu sa­vo dar­bą to­kiais mo­men­tais. Gal­būt sun­kiau yra dirb­ti su sa­vi­mi, vie­nam, už­da­ra­me kam­ba­ry­je. To­kio­je si­tua­ci­jo­je esi sa­vo pa­ties aki­vaiz­do­je, kai esi sau ir at­li­kė­jas, ir stu­den­tas, ir mo­ky­to­jas, ir kri­ti­kas. Tin­ka­mai su­de­rin­ti šiuos vaid­me­nis man tik­rai ne­leng­va. O mo­ty­vuo­ja nau­ji iš­šū­kiai, nau­ji kū­ri­niai, su ku­riais, ne pa­slap­tis, man ten­ka il­gą lai­ką ko­vo­ti, kol ga­liau­siai pa­len­kiu juos sa­vo pu­sėn. Tas kas­die­nis sal­dus, bet sun­kus yri­ma­sis pir­myn, o kar­tais ir at­gal, ma­nau, ir yra vi­sa ko va­rik­lis.

– Kuo dar, be mu­zi­ka­vi­mo, no­rė­tu­mė­te už­siim­ti gy­ve­ni­me, jei hi­po­te­tiš­kai tek­tų at­si­sa­ky­ti akor­deo­no?

– Hi­po­te­tiš­kai man pa­tin­ka apie tai pa­svars­ty­ti. Ne kar­tą esu sa­kęs, kad no­rė­čiau bū­ti vai­ruo­to­ju, man vai­ruo­ti la­bai pa­tin­ka. Nors tik­rai ne vi­sa­da į sa­vo kon­cer­tus vai­ruo­ju pa­ts. Pas­ta­rai­siais me­tais pra­dė­jau vis la­biau do­mė­tis in­ter­je­ro di­zai­nu ir ar­chi­tek­tū­ra, ma­nau, tai ga­lė­tų bū­ti ma­no ki­tas aš.

– Šie me­tai pa­skelb­ti Pa­sau­lio lie­tu­vių me­tais. Ką gal­vo­ja­te apie jau­nų ta­len­tų emig­ra­ci­ją?

– Ma­ne la­biau­siai at­gra­so dėl emig­ra­ci­jos ai­ma­nuo­jan­ti vy­res­nio­ji kar­ta, bet bū­tent ji ir kal­ta, kad jau­nas žmo­gus ne­ran­da vie­tos sa­vo ša­ly­je.

Esa­me ma­ža vals­ty­bė, to­dėl ab­so­liu­čiai kiek­vie­no žmo­gaus in­dė­lis bend­ruo­me­nė­je, sa­vo ra­jo­ne, mies­te ir vi­so­je vals­ty­bė­je yra be ga­lo svar­bus. Kiek­vie­nas mū­sų poel­gis tu­ri le­mia­mą reikš­mę atei­ties Lie­tu­vo­je. To­dėl tik­rai ne­sma­gu, kai lie­ja­mos aša­ros dėl iš­vyks­tan­čių­jų, ta­čiau ir švie­ti­mo sis­te­mo­je, ir kul­tū­ro­je, ir vi­sa­me vals­ty­bės val­dy­me pro­gre­sas vyks­ta per lė­tai, o kai kur iš­vis ne­vyks­ta, nes žmo­nės yra įpra­tę da­ry­ti vis­ką taip, kaip da­ry­da­vo pa­sku­ti­nius 30–40 me­tų.

De­ja, bet pa­sau­lis taip ne­vei­kia, to­dėl jau­nas žmo­gus ir iš­vyks­ta. Ir ge­rai, kad iš­vyks­ta, nes da­lis jų grįž­ta. O grįž­ta žmo­nės, įgi­ję pa­do­rų iš­si­la­vi­ni­mą, pa­si­sė­mę tarp­tau­ti­nės pa­tir­ties, ir jei tu­ri pa­kan­ka­mai jė­gų ir no­ro tai pri­tai­ky­ti Lie­tu­vo­je, ma­nau, tai yra svei­kin­ti­na. Klau­si­mas, tik ar Lie­tu­vai yra to no­ro priim­ti tą jau­ną verž­lią pa­tir­tį ir ener­gi­ją?

– Ar ma­žos ša­lies ta­len­tai tu­ri ly­gias ga­li­my­bes iš­reikš­ti sa­ve pa­sau­li­niu mas­tu? Gal­būt vien ta­len­to čia ne­beuž­ten­ka?

– Ži­no­ma, kad vien ta­len­to neuž­ten­ka. Pir­miau­sia rei­kia iš­si­lukš­ten­ti iš ma­žos ša­lies lukš­to. Aš tai bu­vau pri­vers­tas pa­da­ry­ti stu­di­juo­da­mas Lon­do­ne. O jei trūks­ta jė­gų tam, pa­gal­vo­ki­me apie ki­tas ma­žas vals­ty­bes, pa­vyz­džiui, Ny­der­lan­dus. Ži­no­ma, jie ne­tu­rė­jo iš­gy­ven­ti oku­pa­ci­jos, to­dėl jų tra­di­ci­jos, eko­no­mi­ka ir bend­ras vals­ty­bės apa­ra­tas yra stip­res­nė­se po­zi­ci­jo­se. Ta­čiau ta ša­lis kaž­ka­da bu­vo to­kia pat ma­ža te­ri­to­ri­ja kaip ir Lie­tu­va, to­dėl ga­liau­siai vis­kas pri­klau­so nuo po­žiū­rio ir prin­ci­pi­nių nuo­sta­tų, ku­rio­mis rei­kia va­do­vau­tis.

Jei mes no­ri­me bū­ti ma­to­mi, jei mes no­ri­me bū­ti ver­ti­na­mi, jei no­ri­me pir­mau­ti – tai pir­miau­sia tu­ri­me ne sė­dė­ti ir to­liau no­rė­ti, bet im­tis veiks­mų. Svar­bu bū­ti at­vi­riems, vers­liems, ko­mu­ni­ka­bi­liems, drą­siems ir kū­ry­bin­giems.

– Su­lauk­si­me jū­sų Šiau­lių kny­gų mu­gė­je. Ar kas­die­ni­nė­je ru­ti­no­je lie­ka lais­vo lai­ko kny­gai? Jei taip, ką šiuo me­tu skai­to­te, ga­lė­tu­mė­te re­ko­men­duo­ti?

– Tu­riu pri­si­pa­žin­ti, kad ne­su kas­die­nis skai­ty­to­jas, o ma­no ran­ko­se at­si­ra­du­si kny­ga daž­niau­siai yra pro­fe­si­nio po­bū­džio. Ro­ma­nų be­veik ne­skai­tau, nes yra "Netf­lix" ir vi­sos ki­tos plat­for­mos, ku­rios pa­ten­ki­na tą ro­ma­no po­rei­kį gy­ve­ni­me. Ką ga­lė­čiau re­ko­men­duo­ti? Si­gi­to Pa­ruls­kio "Ma­no ti­kė­ji­mo il­tys", Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo "Meist­ras ir Mar­ga­ri­ta" ir Nor­ma­no Leb­rech­to "Maest­ro Myth".

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.