Naujausios
– Išgirdus jūsų pavardę daugeliui į galvą šauna pirma mintis – akordeono muzika. Kur ta paslaptis? Kaip pavyksta pritraukti pilnas sales žiūrovų ir šitaip kardinaliai pakeisti požiūrį į akordeoną, jo tinkamumą bet kokio žanro muzikos kūriniams?
– Akordeonas yra labai universalus instrumentas, bet tai nereiškia, kad jis neturi ribų. Laikui einant tas ribas aš pradedu justi vis labiau, bet kartu ir sau kaip profesionaliam atlikėjui randu vis daugiau iššūkių, nors ir kaip keistai tai skambėtų.
Manau, kad atsidavimas ir meilė šiam instrumentui, savo profesijai ir pasirinktam keliui lemia tai, kad sales užpildo klausytojai. Nors kartais man pačiam atrodo keista, kaip pusę metų iki koncerto Vokietijoje jau būna išparduoti bilietai į mano koncertus.
– Muzika dažnai vadinama universalia pasaulio kalba, kurią supranta visi. Kaip skirtingose šalyse publika reaguoja į Jūsų atliekamus kūrinius? Ar pastebėjote skirtumų?
– Skirtumų yra, ne veltui skirtingos šalys kalba skirtingomis kalbomis, jų tradicijos, kultūra, virtuvė skiriasi.
Pirmiausia reikia išsilukštenti iš mažos šalies lukšto.
Daug koncertuoju Vokietijoje ir pastebiu, kaip ten nuoširdžiai ir išprususiai mano pasirodymus vertina publika. Kartais programoje skamba sudėtingi kūriniai, dėl kurių išgyvenu abejodamas, ar liksiu suprastas. Ir nuolat lieku nustebęs, kaip publika sugeba adaptuotis ir priimti labai įvairų repertuarą.
Lietuvoje jaučiuosi, ko gero, labiausiai mylimas ir vertinamas, bet nebūtinai tai yra nerašyta taisyklė. Kartais atrodo, kad ne visada mes Lietuvoje mokame vertinti tai, ką turime čia.
– Iš kur semiatės motyvacijos kurti ir atlaikyti koncertinius turus ir varginančias repeticijas?
– Repeticijos manęs nevargina, jos mane pakrauna. Ypač jei kalbame apie repeticijas su orkestrais, kai man tenka ir groti, ir diriguoti. Dievinu savo darbą tokiais momentais. Galbūt sunkiau yra dirbti su savimi, vienam, uždarame kambaryje. Tokioje situacijoje esi savo paties akivaizdoje, kai esi sau ir atlikėjas, ir studentas, ir mokytojas, ir kritikas. Tinkamai suderinti šiuos vaidmenis man tikrai nelengva. O motyvuoja nauji iššūkiai, nauji kūriniai, su kuriais, ne paslaptis, man tenka ilgą laiką kovoti, kol galiausiai palenkiu juos savo pusėn. Tas kasdienis saldus, bet sunkus yrimasis pirmyn, o kartais ir atgal, manau, ir yra visa ko variklis.
– Kuo dar, be muzikavimo, norėtumėte užsiimti gyvenime, jei hipotetiškai tektų atsisakyti akordeono?
– Hipotetiškai man patinka apie tai pasvarstyti. Ne kartą esu sakęs, kad norėčiau būti vairuotoju, man vairuoti labai patinka. Nors tikrai ne visada į savo koncertus vairuoju pats. Pastaraisiais metais pradėjau vis labiau domėtis interjero dizainu ir architektūra, manau, tai galėtų būti mano kitas aš.
– Šie metai paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Ką galvojate apie jaunų talentų emigraciją?
– Mane labiausiai atgraso dėl emigracijos aimanuojanti vyresnioji karta, bet būtent ji ir kalta, kad jaunas žmogus neranda vietos savo šalyje.
Esame maža valstybė, todėl absoliučiai kiekvieno žmogaus indėlis bendruomenėje, savo rajone, mieste ir visoje valstybėje yra be galo svarbus. Kiekvienas mūsų poelgis turi lemiamą reikšmę ateities Lietuvoje. Todėl tikrai nesmagu, kai liejamos ašaros dėl išvykstančiųjų, tačiau ir švietimo sistemoje, ir kultūroje, ir visame valstybės valdyme progresas vyksta per lėtai, o kai kur išvis nevyksta, nes žmonės yra įpratę daryti viską taip, kaip darydavo paskutinius 30–40 metų.
Deja, bet pasaulis taip neveikia, todėl jaunas žmogus ir išvyksta. Ir gerai, kad išvyksta, nes dalis jų grįžta. O grįžta žmonės, įgiję padorų išsilavinimą, pasisėmę tarptautinės patirties, ir jei turi pakankamai jėgų ir noro tai pritaikyti Lietuvoje, manau, tai yra sveikintina. Klausimas, tik ar Lietuvai yra to noro priimti tą jauną veržlią patirtį ir energiją?
– Ar mažos šalies talentai turi lygias galimybes išreikšti save pasauliniu mastu? Galbūt vien talento čia nebeužtenka?
– Žinoma, kad vien talento neužtenka. Pirmiausia reikia išsilukštenti iš mažos šalies lukšto. Aš tai buvau priverstas padaryti studijuodamas Londone. O jei trūksta jėgų tam, pagalvokime apie kitas mažas valstybes, pavyzdžiui, Nyderlandus. Žinoma, jie neturėjo išgyventi okupacijos, todėl jų tradicijos, ekonomika ir bendras valstybės aparatas yra stipresnėse pozicijose. Tačiau ta šalis kažkada buvo tokia pat maža teritorija kaip ir Lietuva, todėl galiausiai viskas priklauso nuo požiūrio ir principinių nuostatų, kuriomis reikia vadovautis.
Jei mes norime būti matomi, jei mes norime būti vertinami, jei norime pirmauti – tai pirmiausia turime ne sėdėti ir toliau norėti, bet imtis veiksmų. Svarbu būti atviriems, versliems, komunikabiliems, drąsiems ir kūrybingiems.
– Sulauksime jūsų Šiaulių knygų mugėje. Ar kasdieninėje rutinoje lieka laisvo laiko knygai? Jei taip, ką šiuo metu skaitote, galėtumėte rekomenduoti?
– Turiu prisipažinti, kad nesu kasdienis skaitytojas, o mano rankose atsiradusi knyga dažniausiai yra profesinio pobūdžio. Romanų beveik neskaitau, nes yra "Netflix" ir visos kitos platformos, kurios patenkina tą romano poreikį gyvenime. Ką galėčiau rekomenduoti? Sigito Parulskio "Mano tikėjimo iltys", Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita" ir Normano Lebrechto "Maestro Myth".