Lotyniškas palaiminimas virto karalių vardais

Šiaulių kultūros centro archyvo nuotr.
Trijų karalių šventės tradicija – eisena.
Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyrius nuotoliniam pokalbiui apie Trijų karalių šventę pakvietė etnologę Gražiną Kadžytę. Pasak etnologės, kreida virš durų užrašomos raidės K, M, B reiškė ne karalių vardus, o yra lotyniška būsto palaiminimo formuluotė – „Christus mansionem benedicat“ („Kristus būstą laimina“).

Trys kryžiukai, trys raidės

Pokalbį ŠPRC Prekybos ir verslo skyriaus vedėja Renata Veršinskienė pradėjo nuo klausimo apie tradiciją per Tris karalius nupuošti Kalėdų eglutes.

G. Kadžytė priminė, kad egles, „jei labai teisingai“, galima laikyti iki Grabnyčių – tik dabar butai tam per šilti. Bet nebijantys, kad spygliai nubyrės, eglute gali džiaugtis iki vasario 2 dienos. Pagal tradicijas, prakartėlės bažnyčiose laikomos iki Grabnyčių.

Per Tris karalius iš bažnyčios parsinešama pašventintos kreidos ir ant namų durų staktos užrašomi trys kryžiukai ir trys raidės.

Pasak G. Kadžytės, gali būti ir tik trys kryžiukai – senovėje, kai žmonės buvo neraštingi, ir parašą trimis kryžiukais patvirtindavo.

Rašomos raidės – K, M, B. Paklausti, ką šios raidės reiškia, visi išvardija tris vardus: Kasparas, Merkelis (Melchioras), Baltazaras.

„Senoliai tikėjo, tėvai tikėjo ir mes ilgą laiką tikėjome, kad taip ir yra“, – sakė G. Kadžytė.

Pradėjusi gilintis į šią temą, etnologė suabejojo: kodėl Šventajame Rašte yra išminčiai, o mes sakome trys karaliai? Pasak G. Kadžytės, galimas dalykas, kad senovėje karaliai tikrai buvo išminčiai, turėjo mokslo žinių.

Kitas kilęs klausimas: iš kokios Rytų šalies ėjo karaliai?

G. Kadžytė paragino pažiūrėti į prakartėles: vienas karalius – baltaveidis, kitas – tamsaus veido, beveik juodo, trečias – geltono.

„Vadinasi, trys karaliai simbolizuoja žmoniją, kuri suprato, kad gimė Jėzus kūdikėlis ir atėjo jį pasveikinti.“

Atneštos dovanos – auksas, mira ir smilkalai. Trys dovanos, todėl liaudiškai sakome – trys karaliai.

Ką reiškia dovanos? Auksas – turto, valdžios, tam tikrų galių simbolis.

Mira – kvapni balzamavimo priemonė. Balzamavimas buvo lyg žmonių noras pratęsti žemiškąją būtį.

Smilkalai – atnaša Dievui. Smilkomi suteikia susikaupimą, viltį, išmintį, kuri yra didžiausia siekiamybė.

Kad saugotų namus

Bet visgi – ką reiškia trys raidės, trys vardai?

Ieškodama atsakymo, G. Kadžytė perskaitė visas keturias Evangelijas, bet niekur nerado parašyta, kad buvo trys karaliai ir tuo labiau, tokiais vardais.

2002 metais Prancūzijoje, Grenoblyje, dalyvaudama pasakojimo meno festivalyje, G. Kadžytė nuėjo į Grenoblio universitetą. Išsikalbėjusi su vietos kolega, sužinojo, kad prancūzai ne tik per Tris karalius, bet ir kai pastato naują namą, staktoje arba slenkstyje įrėžia tris raides ir tris kryželius.

Ir tai reiškia lotyniškos formuluotės santrumpą: „Christus mansionem benedicat“ – „Kristus būstą laimina“. Tai – būsto palaiminimo formuluotė lotynų kalba.

„Tada man nušvito“, – juokėsi G. Kadžytė. Kol senesniais amžiais apyvartoje buvo lotynų kalba, daug žmonių ją suprato ir aiškinti nereikėjo. Kai lotynų kalba iš apyvartos išėjo, tradicija, virtusi papročiu, liko, žmonės tęsė ženklinimą, bet nebežinojo, ką reiškia tos raidės.

Pasak etnologės, pasaką apie tris karalius – kad jie ateina aplankyti mūsų namų ir mes užrašome jų vardų raides – teko sugalvoti kažkuriems išmintingesniems senoliams, apipiltiems vaikų klausimų, kodėl taip parašyta.

Karaliams, sakė G. Kadžytė, netiko populiarūs vardai kaip Kaziukas, Matukas ar Baltrukas: „Liturginiame maldyne yra kalendorius, visų šventųjų vardynas. Išrenka Kasparas, Melchioras, Baltazaras. Ir visas raides pateisina.“

G. Kadžytė atkreipė dėmesį, jog kartais žmonės parašo K+M+B.

„Tuomet belieka pridėti, jog lygu gera „chebra“, – juokėsi etnologė. – Rašome kryžiuką priekyje, vadinasi, šventas karalius Kasparas, šventas karalius Melchioras, šventas karalius Baltazaras – kryžiukas kiekvienam karaliui. Kartais kryžiukus deda virš kiekvienos raidės – kaip karūną. Nenuskriauskite nė vieno karaliaus, nes nežinote, kurios dovanos galite nesulaukti, jei neateis pas jus.“

Atsisveikindama G. Kadžytė pasekė praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai buvo tvenkiamas Nemunas, iškeliami senieji kaimai, Kauno kraštotyrininkų užrašytą pasaką apie žmones, velnius, tuštybę ir saugančius tris karalius.

„Atsiminkite, kad mūsų laikas ne tik eina tiese nuo gimimo iki mirimo, bet ir sukasi ratais – Nauji metai – nauji ratai. Todėl kiekvieną ratą susukus, reikia iš naujo pašventinti kreidą ir atnaujinti trijų karalių ženklus“, – linkėjo G. Kadžytė.