Naujausios
Lietuvių kalba. Inteligentijos misija
Šiaulių miesto inžinierių namai buvo įkurti 1978 metų rudenį ir veikė 13 metų – iki 1991-ųjų. Jų veikla buvo labiau humanitarinio nei techninio pobūdžio. Kiekvieną ketvirtadienį, išskyrus vasaros atostogų mėnesius, juose vykdavo susitikimai su žymiais mokslo, kultūros ir meno žmonėmis.
Nuo pat veiklos pradžios dažnais Inžinierių namų svečiais tapo lietuvių kalbininkai, tiek vietiniai iš Šiaulių universiteto, tiek vilniečiai. Juos visus išvardinti būtų sudėtingas darbas. Paminėsiu tik keletą: Juozas Balkevičius, Aleksas Girdenis, Evalda Jakutienė, Antanė Kučinskaitė, Aldona Paulauskienė, Aldonas Pupkis, Aleksandras Vanagas, Kazys Ulvydas, Kazimieras Župerka, Česys Grenda, Janina Barauskaitė, Vytautas Sirtautas, Regina Petkevičienė, Giedrė Čepaitienė, Genovaitė Kačiuškienė, Juozas Pabrėža.
Kai kurie susitikimai auditorijai palikdavo didelį įspūdį. Tarkim, akademikas, tuometinis Didžiojo lietuvių kalbos žodyno vyriausiasis redaktorius Kazys Ulvydas. Jo kalba ir atsakymai į auditorijos klausimus buvo lakoniški, trumpi, bet aiškūs ir suprantami. Įdomi detalė. Jis ne vienerius metus per radiją vedė Kalbos valandėles. Kas jų klausėsi, įsidėmėjo šiurkštoką, „kietą“ jo balso tembrą. Inžinierių namuose jis kalbėjo be mikrofono, ir, tų, kurie klausydavosi minėtų radijo valandėlių, nuostabai, jo balsas buvo kitoks: minkštesnis, malonus ausiai.
Prisimenu kitą susitikimo su K. Ulvydu detalę. Šalia sėdėjęs tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Vilius Kazanavičius sako man: „Paklausk, ar vartotinas toks terminas“. (Po tiek laiko neatsimenu, kokio konkretaus termino jis teiravosi.)
Kad prisikviestume K. Ulvydą į Šiaulius, man teko nuvažiuoti į Vilnių, į tuometį Lietuvių kalbos institutą. Jame buvo griežta darbo tvarka. Jo direktorius Kostas Korsakas neleisdavo darbuotojams „blaškytis“: ilgai bendrauti su pašaliniais. Todėl kito žmogus pasirodymas, pokalbis su juo kitomis, nei darbo, temomis instituto darbuotojams būdavo malonus atokvėpis. Akademiko kabinete, pilname dėžučių su žodžių kortelėmis, prašnekėjome virš pusvalandžio. Kai susitarėme dėl renginio, jis, pažiūrėjęs į mano antakius, pradėjo samprotauti apie galimą mano pavardės kilmę. Dar papasakojo, kaip savo diplominiame darbe tyrinėjo ir „išlukšteno“ kitos palyginti retos pavardės kilmę. Bet laikas nebeleido tęsti įdomaus pokalbio.
Šiaulių miesto garbės piliečio V. Kazanavičiaus pavardę ankstesnėje pastraipoje paminėjau neatsitiktinai. Be jo, lietuvių kalbos miesto viešajame gyvenime plėtra ir taisyklingumu rūpinosi ir kai kurie kiti tuo metu aukštas pareigas ėję asmenys: Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai Zinaida Gaurilčikienė ir Petras Bilevičius, Liucija Stulgienė, sekretorė Emilija Valatkienė, Kultūros skyriaus vedėja Bernadeta Markevičienė, Teismo pirmininkas Vaclovas Birbilas, Prekybos valdybos viršininkas Vytautas Jankauskas, dar keli kiti. Bet aktyviausi lietuvių kalbos pozicijų gynėjai ir taisyklingos vartosenos skatintojai buvo tuometinio Pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros mokslininkai ir dėstytojai.
O rūpintis buvo dėl ko. Šiauliai tuo metu buvo sukarintas, užsieniečiams neįvažiuojamas, ganėtinai rusakalbis miestas. Be to, mieste buvo didelių sąjunginio pavaldumo įmonių: Televizorių, „Nuklono“, „Vairo“ dviračių ir variklių, Precizinių staklių gamyklos. Visus dokumentus iš savo ministerijų Maskvoje jos gaudavo ir joms atsiskaitydavo rusų kalba. Tačiau vidaus dokumentų tvarkymas ir lietuvių kalbos vartosena jose priklausė nuo vadovų pozicijos. Televizorių gamykloje susirinkimuose ir pasitarimuose buvo kalbama lietuviškai. Tai lėmė gamyklos direktoriaus, vėliau miesto Vykdomojo komiteto pirmininko ir Šiaulių miesto garbės piliečio, Povilo Morkūno laikysena. Atvirkštinis atvejis – „Nuklono“ gamykla. Ir rašomoji, ir šnekamoji buvo rusų. Joje dirbę lietuviai inžinieriai sakydavo, kad kartais, išėję „dūmo patraukti“, iš inercijos tarpusavyje tebešnekėdavo rusiškai.
Televizorių gamykloje buvo leidžiamas laikraštis „Žydrasis ekranas“, kurio redaktorė buvo Emilija Leviškienė. Jame būdavo spausdinama ir straipsnių kalbos kultūros temomis. Ryškus asmuo, protegavęs taisyklingą lietuvių kalbos vartoseną, buvo teisininkas, tuometinis gamyklos profsąjungos pirmininkas Algimantas Puklevičius. Jis iki šiol tebėra Lietuvių kalbos draugijos narys. Prasidėjus Sąjūdžiui, gamykloje į lietuvių kalbą pradėta versti techninė dokumentacija (technologinės kortelės ir kita).
Rusinimo politika ypač sustiprėjo Brežnevo laikais. 1975 ir 1979 metais Taškente vyko sąjunginės rusų kalbos konferencijos dėl jos platesnio vartojimo nacionalinėse respublikose. Buvo padidintas rusų kalbos pamokų skaičius mokyklose. Jos pradėta mokyti nuo antros klasės. Aukštosiose mokyklose buvo pareikalauta dalį kurso taip pat dėstyti rusiškai. Pradėta ruošti daugiau rusų kalbos mokytojų.
Su tuo rusinimu buvo ir kuriozinių, ir liūdnų atvejų. Aštuntajame dešimtmetyje Šiauliuose radosi naktinių klubų („Šiaulių“ viešbučio restorane, „Geluva“, „Milda“, dar pora). Kas antra trečia daina privalėjo būti dainuojama rusiškai. Atlikėjai to ne visada paisydavo. Rezultatas – skundai į įvairias institucija, kad ignoruojama rusų kalba.
Liūdnesnis atvejis – kalbos kultūros valandėlės per Lietuvos televiziją. Vienu metu – ir lietuvių, ir rusų! Ir šiandieną prisimenu, koks sutrikęs atrodydavo jų vedėjas Aldonas Pupkis: taiso lietuvių kalbos klaidas, o greta sėdinti rusų kalbos specialistė iš to paties Vilniaus universiteto – rusų. Buvo matyti, kad ir ji supranta, kokia čia nesąmonė.
Pastangos išsaugoti lietuvių kalbą, jos pamatinį taisyklingumą bei atsispirti rusifikacijai atspindėtos dr. Aldono Pupkio, kuris ne kartą lankėsi Inžinierių namuose, monografijoje „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“ Joje daug kartų paminėti Šiaulių kalbininkų ir jų talkininkų darbai ir veikla.
Kalba yra toks dalykas: arba ja rūpinasi didžioji visuomenės dalis, ne tik kalbininkai bei kiti rašto ir žodžio žmonės, jei ne – ji nyksta, jos vartojimas siaurėja. Su pagarba prisimenu gydytoją Albertą Grigaravičių, vieną iš Lietuvių kalbos draugijos steigėjų. Jis nebijodavo pataisyti kolegos ar paciento, padariusio kalbos klaidą. Gražiai ir taisyklingai kalbėjo inžinierius, pirmasis miesto meras Kazimieras Šavinis. Prieš metus teko klausytis iš Šiaulių kilusio žymaus mokslininko biochemiko, Nobelio premijos nominanto Virginijaus Šikšnio paskaitos. Nors tarptautiniame mokslo pasaulyje bendraujama ir bendradarbiaujama angliškai, profesoriaus lietuvių kalba yra nepriekaištinga.
Šiauliuose pažįstu daug žmonių, kalbančių gražia, taisyklinga lietuvių kalba, kas parodo jų inteligenciją. Su jais lengva ir malonu bendrauti. Tačiau dažniau tenka susidurti su atvejais, kai kalbama „bele kaip“: netaisyklingai vartojami kad su bendratimi, vietininkas (labai dažnas „tame tarpe“), padalyvis baigia išstumti pusdalyvį, o tokios konstrukcijos kaip šiai dienai arba net šiandien dienai iš viso yra nesuprantamos. Apmaudu, kai tokių ir panašių klaidų daro viešieji asmenys – valdininkai ar politikai.
Pavyzdį kalbą saugoti ir puoselėti visais laikais, nepaisant profesijos ir socialinės padėties, buvo ir liks inteligentijos priedermė.
Fundamentali problema, kad mažėja pačių lietuvių. Demografiniai rodikliai negailestingi: daug metų gimstamumas mažesnis nei mirtingumas. Dar emigracija. Pasilikusių gyventi svečiose šalyse lietuvių vaikai dar kalbės lietuviškai, bet anūkai – vargu. Pasaulyje šiuo metu mes esame trečia (po bulgarų ir latvių) sparčiausiai nykstanti tauta. Prieš penkerius metus pirmavome!
Ne veltui sakoma, kad gyvenimas vyksta spirale, o ankstesni įvykiai atsikartoja kitais pavidalais. Kalbu jau apie anglų kalbą. Jei rusų kalba mums buvo brukama per prievartą, tai anglų mes pasirenkame patys savo noru, kaip „naudingesnę“. Vaikus, dar nesustiprinusius gimtosios kalbos pamatų, taip pat mokome nuo antros klasės. Per bet kurią radijo stotį girdėsi tik „angliškąsias“ dainas. Dainuoti lietuviškai ir nemadinga, ir nenaudinga. Lietuvių kalba pastebimai, ypač jaunojoje kartoje, atsiduria anglų kalbos šešėlyje. Bet tai atskira tema, kurią, jos nenagrinėjant, norėtųsi apibūdinti Mikalojaus Daukšos ir Jono Jablonskio sentencijomis: „Kalba yra meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“ ir „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“.
