Naujausios
Lietuviai Afganistane atranda senovės istoriją
Archeologai Daiva ir Aleksas Luchtanai iš ekspedicijų Afganistane grįžta tikėdami, kad ten dar sugrįš. Senosios civilizacijos lopšys turi magijos. Nors archeologus lydi kariškiai, įspūdžiai ir atradimai nustelbia karo foną.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje atidarytoje parodoje “Naujai atrasta senoji Ariana“ atsiveria Goro provincijos vaizdai ir archeologiniai atradimai. Archeologinės— paveldosauginės misijos Afganistane mokslinis vadovas archeologas daktaras A.Luchtanas akimirksniu nusikelia į šalį už keturių tūkstančių kilometrų: mintimis varto senovės istorijos vadovėlį ir pildo iki tol jame buvusias baltas dėmes.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Nepažinti kultūros pėdsakai
— Goro provincija — vienas iš pačių skurdžiausių regionų Afganistane. Bet archeologams, ko gero, vienas iš turtingiausių?
— Visas Afganistanas pristatomas kaip viena iš skurdžiausių pasaulio šalių. O pagal archeologijos paveldo turtingumą tai — vienas iš unikaliausių pasaulyje kraštų, paminklų skaičiumi prilygstantis Egiptui. Tai — tiltas tarp Indijos ir Artimųjų Rytų regiono, šiaurinės, centrinės Azijos dalies.
Būdami Afganistane, matome tarsi senovės istorijos vadovėlį: pirmosios žemdirbių kultūros, pirminis Persijos klestėjimas, Aleksandro Makedoniečio užkariavimai, helenistinis laikotarpis, viena iš didžiausiųjų pirmųjų amžių po Kristaus imperijų — Kušano imperija, prilygstanti Romos imperijai, įvairūs užkariautojai — baltieji hunai, Tiurkų kaganatas, arabai. Be to, Gore yra upės Harirudo ištakos, kuri teka per visą Afganistaną ir yra senų civilizacijų tiltas.
— Kiek iki jūsų ekspedicijos buvo tyrinėta Goro provincija?
— Goras iki mūsų tyrimų buvo balta dėmė. Tik mažytės užuominos, kad septintame dešimtmetyje prabėgomis lankėsi viena vokiečių ekspedicija. Po to tęsėsi ilgi karai, kraštas beveik buvo užmirštas.
Provincijos izoliuotumas iš dalies ją išsaugojo: ten nevyko aktyvūs karo veiksmai, nė viena sovietinė ekspedicija neužėjo į šią provinciją, tik pačiame Čagčarane buvo saugomas karinis tranzitinis oro uostas.
Kalbant apie archeologiją, visur, kur tik yra derlingesnis slėnis (dabar gali būti ir visiškai išdžiuvęs) randami įvairiausių senų kultūrų pėdsakai.
— Kokius iki šiol nežinomos istorijos puslapius pavyko atskleisti?
— Kai atvažiavome pirmą kartą ir susitikome su Afganistano archeologijos instituto direktoriumi, mums pasakė, kad nieko nerasime, nes provincija net jiems patiems nežinoma.
O mes po pirmosios ekspedicijos, kuri tebuvo galimybių studija, jau buvome radę ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietes (4 tūkstantmetis prieš Kristų) su turtingais sluoksniais, apleistus, sugriautus Čingischano kariuomenės miestus, įvairių epochų tvirtoves, pilis, kulto objektus. Vėliau aptikti uolų piešiniai, budistinis vienuolynas — mini Bamijanas, su uolienoje iškaltomis vienuolių budistų celėmis.
Dalis paminklų visiškai nesunaikinti: tik tiek, kiek paveikė laikas ir gamta.
— O ar jaučiama „juodųjų“ archeologų ranka?
— Dalis paminklų, kurie buvo ryškesni, ypač — senieji miestai, intensyviai ir barbariškai kasinėti, daugiausia — talibų valdžios laikais. Vertybės per Pakistaną keliaudavo į juodąją rinką visame pasaulyje.
Todėl kai kurie paminklai atrodo kaip mėnulio krateriai: visas paviršius, kur buvo kultūrinis sluoksnis, iškasinėtas. Bet „juodieji“ archeologai ieškojo tik brangiųjų metalų, daugiausia — aukso, sidabro dirbinių. Keramika jų nedomino. O archeologui sudaužyti puodai yra labai svarbi duona.
Jie iškasė poros metrų gylio duobes. O iš tiesų yra ir keliolikos metrų storio kultūrinio sluoksnio, nes namai Afganistane statomi iš molio: kai jie sugriūna, ant jų auga nauji. Todėl labai greitai kultūrinis sluoksnis išauga ir atrodo tarsi milžiniškas piliakalnis, kartais užimantis dešimtis ar šimtus hektarų.
Lietuviai atranda Afganistaną pasauliui
— Kaip nepažįstamame krašte renkatės vietas tyrinėjimams? Koks jų tikslas?
— Nagrinėjame satelitines nuotraukas: iš kosmoso ypač gerai matosi suardyti objektai — duobės, duobės. Informaciją renkame ir iš vietinių gyventojų. Analizuojame dabartinius karinius žemėlapius.
Tikslas — kuo geriau pažinti regioną, kuo daugiau žemėlapyje užregistruoti archeologinių taškų, kad bent būtų žinoma, kokie paminklai yra. Tada jie bus mažiau ardomi. Kartu tai bus ir žingsnis Afganistano paveldosaugos srityje, kuri buvo drastiškai sugriauta. Kad visi matytų, jog kraštas turi nepaprastai turtingą istoriją, kuri dėl politinės situacijos buvo užmiršta ir sunkiai prieinama pasaulio mokslui.
— Vadinasi, mokslo pasauliui kelią iš Afganistano tiesia lietuviai?
— Tai — pirmoji Lietuvos ekspedicija užsienyje. Iki tol tebuvo fragmentiški bandymai. Sovietmečiu buvome uždaryti Lietuvos TSR rėmuose, ir iki šiol daugiausia virdavome savo sultyse.
Didelę taką šiems tyrimams turėjo tai, kad Gore yra lietuviška provincijos atkūrimo grupė, vykdomi kariniai ir civiliniai projektai. Mūsų ekspedicija ir skirta šio unikalaus krašto analizei, paieškoms.
Į Gorą vykstame be kastuvo: viską randame paviršiuje. UNESCO skatina pažinti paveldą be invazinių metodų. Ateityje, kai bus teisiamas centrinis kelias per Afganistaną (jis kirs dalį senovės paminklų), bus reikalingi ir tokie tyrinėjimai.
— Ar į tyrinėjimų vietas vykstate su ginkluota apsauga?
— Pirmoji ekspedicija buvo be karių apsaugos, jie tik globojo, suteikė pastogę. Dabar vykstame su kariškiais, jaučiame draugišką paramą. O mes kariams skaitome paskaitas.
Jie supranta, kad šis kraštas turi daug senesnę, nei Lietuvos, istoriją. Mes minėjome tūkstantmetį, o 1010 metais Afganistane jau buvo parašyta ir išplatinta paskutinė garsiosios poemos A. Firdousi „Šachnamė“ versija. Be to, tai — vienas iš senų pasaulio civilizacijų centrų, kur gimė zaroastrizmas — ugnies garbintojų religija. Zaratustra gimė į šiaurę nuo provincijos, kurioje mes dirbame.
Goras atrodo skurdus, saulės išdegintas kraštas su kurą tempiančiais asiliukais, kupranugariais, mėšlą šildymui renkančiais vaikais. Bet čia pat, siaurame slėnyje, tarp kalnų, gynybinių bokštų griuvėsių, pasirodo nuostabios architektūros XII amžiaus UNESCO globojamas pasaulinio garso Džam minaretas.
Radinių — tarsi akmenų
— Ar, dirbant ginkluotų konfliktų tebealinamoje šalyje, nekyla pavojų ir baimės dėl gyvybės?
— Kraštas — kariaujantis, bet aš asmeniškai nei Gore, nei Kabule nejaučiau žmonių priešiškumo, agresijos. Atvirkščiai — draugiška tauta, svečias pas juos laikomas šventu žmogumi. Nėra taip, kad važiuodamas žiūrėtum, ar kur nors už kalno, akmens netyko talibas, ar neišsikišęs automatas. Viską užgožia įdomumas.
Įsivaizduojate, ką reiškia archeologui patekti į didžiulį, apleistą, XIII amžiaus pradžios objektą, kai žinai, kad niekada nė vienas mokslininkas nebuvo užėjęs? O visas objektas nusėtas įvairiaspalve islamiška glazūruota keramika iš X— XII amžiaus, kad bet nėra kur kojos pastatyti. Kaip akmenys jūros pakrantėje — visur vien archeologiniai radiniai. Apie kokį pavojų gali tada galvoti?
— Ko gero, Afganistanas tapo šalimi, į kurią norisi sugrįžti?
— Sunku buvo tikėti, kad teks Afganistane pabuvoti ir dirbti pagal savo profesiją. Jei vieną kartą ten pabūni: tu priimi ir tave Afganistanas priima, tai trauks ir trauks į tą kraštą. Jis turi kažką magiško.
Šiemet numatyta ekspedicija toliau tęsti žvalgymus — laukiame naujų atradimų.
DRABUŽIAI: Tradicinė vietinių gyventojų apranga.
ĮSPŪDŽIAI: Parodą „Naujai atrasta senoji Ariana“ atidarę archeologai Daiva Luchtanienė ir Aleksas Luchtanas pasakojo įspūdžius iš ekspedicijų Afganistane. Lankytojams parodytas ir D. Luchtanienės filmuota vaizdo medžiaga — filmas ““Goro provincija archeologės akimis“.
RADINYS: R. Butrimaitės nuotraukoje užfiksuotas žemės paviršiuje rastas archeologinis radinys.
DOVANA: Kilimai — Goro provincijos gubernatoriaus dovana.
ATEITIS: Archeologinės— paveldosauginės misijos Afganistane, Goro provincijoje, mokslinis vadovas archeologas daktaras Aleksas Luchtanas tiki, kad ateityje Afganistanas atsigaus ir čia bus vystomas archeologinio paveldo turizmas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Apie programą
Programą „Archeologinė-paveldosauginė misija Afganistane, Goro provincijoje 2007— 2010 metais“ finansuoja LR užsienio reikalų ministerija, programą vykdo Archeologijos projektų centras “ANTIQUA“, partneriai — LR krašto apsaugos ministerija ir Vilniaus universitetas. Projektų vadovė — archeologė D. Luchtanienė, mokslinis vadovas — archeologas daktaras A. Luchtanas.
Pirmoji projekto dalis — „Archeologinė-paveldosauginė misija Goro provincijoje Afganistane 2007 metais. Galimybių studija“.
Po metų vyko kultūros paveldo Goro provincijoje paieškų ir Registro sudarymo ekspedicija, per kurią buvo aptikta, apmatuota ir suregistruota 20 objektų, datuojamų nuo neolito (4000 m. pr. Kr.) iki XIII amžiaus.
2009 metais saugumo sumetimais nebuvo leista vykdyti programos, apsiribota švietėjiška veikla Čagčarane. Šiemet archeologai rengiasi dar vienai ekspedicijai.