„Laiptų galerija“ – su veidu ir stuburu

Artūro STAPONKAUS nuotr.
„Kam reikia prijungti, jeigu „Laiptai“ turi savo veidą? Ar reikia niveliuoti?“ – apie galimą Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“ prijungimą prie Šiaulių kultūros centro svarsto dailininkas Antanas Visockis.
„Šiaulių kraštas“ tęsia diskusiją dėl Šiaulių kultūros centro „Laiptų galerija“ likimo. Gegužę rašėme apie planus prijungti „Laiptų galeriją“ prie Kultūros centro („Laiptų galerijos“ draskymas prasidėjo“, Jūratė Rauduvienė, 2023-05-20). Savo požiūrį jau išsakė Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, Kultūros skyriaus vedėja Daina Kinčinaitienė, buvusi ilgametė „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė, dailėtyrininkė dr. Dalia Karatajienė. Šį kartą pateikiame dailininko Antano VISOCKIO požiūrį:

– „Laiptų galeriją“ reikėtų išsaugoti. Aš laikausi panašios nuomonės kaip dr. Dalia Karatajienė („Šiaulių kraštas“, „Laiptų galerijos“ likimo klausimu“, 2023-05-30).

Vienas dalykas – menų įstaigų niekuomet nėra per daug. Antras dalykas – įstaiga turėjo savo veidą ir daliai šiauliečių jis tiko, tad galėtų gyvuoti ir toliau.

„Laiptai“ yra įvertinti kaip labai teigiamas reiškinys, tai parodo ir įvairūs apdovanojimai, patvirtinami projektai. Buvo organizuojami klasikinės muzikos koncertai, literatūriniai vakarai, aukščiausios prabos vizualinio meno parodos – ne tik šiauliečių, buvo labai daug importuojama ir iš mūsų nacionalinio lobyno.

Pavyzdžiui, festivalis „Šiaulių Monmartro respublika“. Suvažiuodavo dailininkų iš visos Lietuvos, atvažiuodavo ir iš kitų šalių, tik mūsų, šiauliečių, galbūt mažiau, šį niuansą būtų galima peržiūrėti.

Taip, įstaiga gal ir nebus naikinama, o prijungiama. Prijungimas vyktų prie labai gražaus restauruoto Kultūros centro. Aš nesakau, kad jis blogas, galbūt turi ir labai didelių pasiekimų, bet kam reikia prijungti, jeigu „Laiptai“ turi savo veidą? Ar reikia niveliuoti? O gal neniveliuoti? O gal prijungti „Laiptai“ bus geresni nei buvo? Dar daug klausimų. Bet aš palaikau „Laiptų galerijos“, kaip Kultūros centro, egzistavimą, kuris yra tikrai ne perteklinis.

Gal viskas išsispręs, priešprieša nėra tokia didelė, tegul sprendėjai pagalvoja, ką daryti. Kalbėjau su „Laiptų“ darbuotojais, jie pasiruošę tęsti tradicijas – galbūt su didesne inovacija, kokia bus pasiūloma. Bet nemanau, kad reikėtų didelių reformų.

Festivalis „Šiaulių Monmartro respublika“ turėjo atgarsį, kažin, ar būtų verta jį nutraukti? Ar prijungus „Laiptų galeriją“ jis kartotųsi? Būtų gerai, kad išliktų pagrindinis stuburas, bet šiuo atveju aš matau optimizaciją, niveliaciją.

Esu tai patyręs savo kailiu, buvau katedros vedėju vos ne 30 metų (Menų fakulteto Tapybos katedros – red. past.). Optimizacija – ką centras daro? Ką Vilnius su mumis padaro? Dabar visi sako, kad neteisybė, nesąmonė, nemokėjome universiteto apginti, nebeturime fakulteto! Kodėl reikėjo išmėtyti surinktus fondus? Paskui stebimės, kaltiname vienas kitą. Bijau, kad ir dabar nebūtų panašiai: prijungėm, pasakė, padarėm, vadovas žino, ką daryti, padarys, o ką padarys, ar geriau padarys? Nebent yra kažkas labai rimto numatyta tose patalpose. Bet, kaip ten bebūtų, turėtų likti švietimo, pedagoginiai, auklėjamieji, kultūriniai dalykai.

Kiekvienas žmogus, menininkas yra nepakartojamas, skirtingas, kuo skirtingesni mes esame, tuo geriau, kuo skirtingesnės salės, ekspozicijos, tuo irgi geriau, tuo menas įdomesnis. Žinoma, gali būti stiprus vienos ar kitos krypties kuratorius, aš nieko prieš. Bet, pasaulinės dailės mastu žiūrint, reikėtų orientuotis į daugiapusiškumą, jei nesame visiška provincija. O koks bus įvairiapusiškumas, jei jungiama į kuo didesnį centrą?

Panaikinkime viską, būkime sujungti, optimizuoti, koncentruoti, vienos krypties (nes vienas vadovas nurodo labiau vieną kryptį) – ekonomiškai gali būti labai gerai, administraciškai gali būti labai gerai, vadybiškai gali būti viršininkai labai geri, gali sutaupyti, viskas paprasčiau, lengviau, kontrolė. Bet aš, kaip menininkas, palaikau įvairovę.

Žinoma, aš ne prieš bankus, bet jei skaičiuosime, ko daugiau yra, bankų ar kultūros, žinoma, bus bankų. Jei esi turtingas, esi ir protingas. Bet istorija rodo, kad kitą sykį tie menininkai „durneliai“ po kiek laiko „atsiperka“, palaiko nacionalinę mokyklą, nacionalinę išraišką.

Pinigų gali turėti, kiek nori, bet vis tiek mūsų nacionalinis veidas turi remtis į kultūrą. Kas gali pasakyti, kad be kultūros gali būti mūsų nacionalinė valstybė? Galima tradicijas neigti, pasirėmus tradicijomis, o neigti, neturint ką paneigti?

Apibendrinant – reikėtų palikti „Laiptų galeriją“, suteikti šansą, galimybę šalia įdomios mūsų miesto Dailės galerijos gyvuoti ir dar vienai galerijai. Įvairovė yra savotiška mūsų vertė. O dėl pinigų – kultūrai visuomet jų trūko ir trūks. Kam daugiau turėti idealizmo, jei ne menininkui?