Naujausios
Laikas rašyti, laikas – patylėti
Lietuvos rašytojų sąjungos narys kuršėniškis Vytautas Kirkutis sako, kad geras kūrinys ir sostinėje, ir provincijoje yra vienodai geras. „Poetas, rašytojas — ne garbės vardas, ne titulas. Tai labiau įpareigojimas ir įsipareigojimas dirbti vienišiaus kūrėjo juodą darbą“, — mano trylikos knygų autorius.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Kuriančio žmogaus rūpestis — kūryba
— „Šiaulių kraštas“ atgaivina kultūros, meno ir literatūros priedą “Atolankos“, kurios turi pasirodyti šią savaitę. Ne vienerius metus buvote šio priedo redaktorius, dabar vėl sugrįžtate. Ką įnešė “Atolankos“ į Šiaulių regiono kultūrinį gyvenimą?
— „Atolankų“ kūrėjų tikslas buvo atskleisti Šiaulių krašto kultūros, meno, tradicijų, literatūros savitumą, daugiasluoksniškumą, analizuoti tendencijas, raidos specifiką, kuriančio žmogaus dvasinę būseną kasdienybės kaitos procesuose.
Šiaulių krašto kultūrą mes suprantame kaip įvairiuose kontekstuose egzistuojantį reiškinį. Pats Šiaulių kraštas nėra vienalytis, čia persipina keli kultūriniai sluoksniai, yra susiformavę nemažai įvairiausių tarpsluoksnių, marginalinių reiškinių, tradicinio meno salų. Šiaulių krašte išryškėja aukštaitiškosios ir žemaitiškosios kultūrų tradicijos, Lietuvos — Latvijos kultūros sąsajos, miesto ir kaimo kultūros specifika.
„Atolankų“ tikslas — atspindėti Šiaulių krašto kultūros daugiasluoksniškumą ir išryškinti įvairių sluoksnių persipynimo dermes. Jei mums nors šiek tiek pavyko tai padaryti, tai puiku. Kurį laiką “Atolankos“ nebuvo leidžiamos. Jeigu jas iki šiol prisimena, jeigu skaitytojams jų reikia — tai, manau, pats geriausias pagyrimas visiems, kurie jas rengė ir jas leido.
— Esate Šiaurės Lietuvos literatų draugijos steigėjas, dabar — jos pirmininko pavaduotojas. Jūsų iniciatyva suburtas Kuršėnų miesto literatų klubas. Kiek Lietuvoje matomi ir girdimi regionų kūrėjai? Ar tebėra gajus paženklinimas — „provincijos kūrėjas“?
— Kiek matomas ir girdimas regionų kūrėjas, nemažai priklauso ir nuo jo paties. Nuo jo kūrybos lygio, kūrybos supratimo, rašymo prasmės suvokimo. Manau, kad rašytojas nėra scenos žmogus, jis yra vienišius kūrėjas ir daugiau laiko turi praleisti prie rašomojo stalo, o ne prieš publiką.
Nemanau, kad rodymasis mūsų sostinėje ir šmėžavimas ten — jau savaime kūrybos vertės įrodymas. Pranašu savo kaime gal ir negali būti, bet rašytoju būti niekas netrukdo. Kuriantis žmogus galėtų mažiau rūpintis savo atrodymu, o daugiau — savo kūryba.
Blogiausia, kai „provincijos kūrėjo“ žymę užsikabina pats kūrėjas ir paskui verkšlena visiems, koks jis nesuprastas genijus, kaip jo neįvertina, nepastebi. Yra toji žymė, ją uždedančių visada atsiranda. Tačiau ar ji turi tik neigiamą atspalvį? Kodėl nemažai mūsų gyvųjų klasikų savo kūrinius rašo ne sostinėje, o kaimo sodybose, kolektyvinių sodų nameliuose, vienkiemiuose? Buvo laikas, kai kūrėjai bėgo į didmiesčius. Ar dabar nevyksta atvirkščias procesas? Kita vertus, kam įdomu, kur parašytas geras eilėraštis: ant Gedimino pilies, Vilniuje prie Žemaitės paminklo, Bubių miške ant kelmo ar sėdint ant akmens galulaukėje& Geras kūrinys ir sostinėje, ir provincijoje yra vienodai geras.
Ne į visą kūrybą (poeziją, prozą) reikėtų žiūrėti kaip į literatūrą. Rašymas, kūryba, kaip ir skaitymas, yra tam tikra psichoterapijos priemonė, psichologinė savigyda. Todėl kūrinius reikia vertinti irgi atsargiai, nes ir menkutis, labai prastas kūrinėlis galbūt autoriui padėjo atgauti gyvenimo džiaugsmą, pusiausvyrą, suteikė jėgų. Visuomet svarbus vertinimo kriterijų klausimas.
— Pirmininkaujate skiriant Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premiją už pirmąją poezijos knygą bei Augustino Griciaus premiją už pirmąją prozos knygą. Ar kasmet pavyksta rasti premijos vertų perliukų?
— Taip, talentingų žmonių Lietuvoje daug. Jauni prozininkai ir poetai žavi laisvumu, originalumu, plačiais kultūros kontekstais.
Būna visokios kūrybos, įvairaus lygio pirmųjų knygų. Vis tebėra populiarus literatūrinių karaokė žanras — „dainavimas“ pagal Salomėją Nėrį, Maironį, Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį& Nė vienas žvirblis nečirškia pagal vyturio melodiją, o jei pabandytų — visos varnos nukraičiotų nuo šakų iš juoko. O mes — ne žvirbliai ir ne varnos. Galim ir pačiulbėti kitų balsais, kad tik būtų kas klausosi&
Būdamas Z. Gėlės ir A. Griciaus premijų skyrimo komisijų pirmininku esu skatinamas skaityti pirmąsias knygas, domėtis pradedančių autorių kūryba. Mes debiutuodami buvom labiau įsikibę į literatūros tradicijas, trūko mums kūrybinio avantiūrizmo. Visa tai mane žavi jaunų autorių kūryboje.
Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės vardu jau palaiminti trisdešimt keturi laureatai, o Augustino Griciaus — penki. Džiugu, kad nemaža dalis apdovanotųjų sudaro šiandieninės lietuvių literatūros elitą, jeigu galima būtų tokią sąvoką pavartoti.
Kūryba yra išdavikė
— Knygynuose lentynos lūžta nuo knygų. Rašo ir tie, kas tik netingi, turi lėšų leidybai. Autorinė saviraiška nereglamentuojama. Ar tai nesumenkina poeto, rašytojo vardo?
— Labai gerai, kad autorinė saviraiška nereglamentuojama. Nesugrius pasaulis dėl kuriančių žmonių gausumo. Poetas, rašytojas — ne garbės vardas, ne titulas. Tai labiau įpareigojimas ir įsipareigojimas dirbti vienišiaus kūrėjo juodą darbą.
Mane liūdina, kai į kūrybą kartais žiūrima kaip į kažkokį pramoginį, popsinį, labai žaismingą užsiėmimą. Sėdau, brūkštelėjau, paeiliavau kelis posmus — jau ir kūryba. Tuoj lekiu į susitikimą su skaitytojais, ropščiuosi į sceną. Galima vaidinti poetą, rašytoją, tas vaidmuo pradeda patikti, ir pats vaidintojas pradeda tikėti, kad jis — ne aktorius, vaidinantis Karalių Lyrą, o pats karalius. Arba koks nors Karalius Lyrikas. Tačiau kūryba yra išdavikė. Nepasislėpsi už žodžio.
— Rašančiųjų dar turime. O kaip su skaitančiaisiais? Ar yra kontaktas tarp rašančiojo ir skaitančiojo?
— Esu knygų žmogus, neįsivaizduojantis gyvenimo be skaitymo. Kaip, beje, ir be rašymo. Kartais nueinu į knygyną vien tam, kad save pristabdyčiau ir sau pasakyčiau: matai, kiek prirašyta, prileista, lentynosna nebetelpa. O tu dar svajoji apie naują knygą& Kurį laiką padeda atgauti realybės jausmą, tačiau neilgam&
Viena įdomiausių knygų man yra akademinis Lietuvių kalbos žodynas. Kokie lobiai ten sudėti, kokie mūsų tautos turtai& Vis pagalvoju, kad jau laikas mokyklose mokyti ne tik kitų kalbų, bet ir lietuvių kalbos žodžių.
Geriausias rašančiojo ir skaitančiojo kontaktas — kūrinys. Dabar kuo puikiausios sąlygos kūrėjui skelbti savo tekstus. Vien interneto erdvės neaprėpiamos. Tavo paskelbtas kūrinys internete tą pačią akimirką pasklinda pasaulyje. Tokiu tiražu nė viena leidykla neišleidžia knygos. Man keista, kad literatai kartais į internetą žiūri kaip pirmieji kino žiūrovai į brolių Liumjerų traukinį.
Pasaulis gražus keistuoliais
— Vienoje iš naujausių Jūsų knygų „Vilko poteriai“ atgyja įvairiausių kartų literatūros herojai. Ir ankstesnėse knygose kruopelė po kruopelės įamžinate kūrėjų gyvenimus. Knyga — būdas priminti apie kūrėjus, kurių šiandien nematome pirmuosiuose puslapiuose ar televizijos laidų anonsuose?
— Prisiminti kūrėjus, keistuolius, manau, yra šventas darbas. Ypač tuos, kurie jau iškeliavę amžinybėn. Tačiau ir didelė atsakomybė — rašai apie žmogų, kuris jau nebegali tau paprieštarauti, paneigti faktų, pasiteisinti ir paaiškinti aplinkybių.
Labai sunkiai rašau memuaristikos (atminimui skirtas) knygas. Autorius balansuoja ant daugybės siaurų tiltelių: kaip pateikti kuo daugiau individualių detalių, bet neįžeisti to, apie kurį rašai, jo aplinkos žmonių. Kaip surasti tiesą tarp gausybės nuomonių ir korektiškai ją pasakyti& Iš viso — kas tai yra tiesa apie žmogų? Juk net ir tada, kai kalbasi du žmonės, iš tiesų pokalbyje dalyvauja šeši: kiekvienas toks, koks jis pats įsivaizduoja esąs, kokį jį esant įsivaizduoja kitas pašnekovas ir koks jis yra iš tikrųjų.
Iš tiesų kiekviena memuaristikos knyga sukuria tik tam tikrą gyvenimo versiją. Bet net ir tokiu atveju būtina prisiminti ir rašyti apie kūrėjus. „Vilko poteriuose“ apie juos ir rašiau. Ir ne tik apie juos. Apie keistuolius, kurie gražina mūsų gyvenimą, daro jį įdomesnį, spalvingesnį.
Kada yra nuostabus gyvenimas? Kai yra mokančių nustebti ir nustebinti. Pasaulis gražus keistuoliais. Kūrėjai — vieni iš jų. Keistumai irgi būna labai įvairūs: zvonktelėję keistuoliai manęs nedomina, labiau žavi priplaukę menininkai&
— Kiek Jūsų kūryboje svarbios sąsajos su šiandienos problemomis? Ar poetinis žodis atsiliepia į nūdieną? Kokia paraštė palikta kūrėjui šiandieninėje valstybėje?
— Gal dabar šiame pokalbyje jau laikas būtų pradėti raudoti, kaip mūsų, kūrėjų, niekas nemyli, kaip nekreipia į mus dėmesio, kaip neturime pinigų leisti knygas, neturime laiko kurti, nes reikia užsidirbti duoną. Nesulauksit. Jei bus šišas rašyti, visada laiko surasi. Jei bus parašyta gera knyga, vis tiek rasi būdų ją išleisti. Jeigu nesirašo poezija, nebūtina eiti į kavinę ir nusiskandinti. Galima rašyti esė, publicistiką, prozą& Jei nesirašo, reikia ir nerašyti. Kūrybinė krizė kartais iškyla tuomet, kai rašytojas neturi ko pasakyti, bet labai nori kalbėti. Tokiu atveju patylėk.
O šiaip — keisti dabar laikai: nebyliai kalba kurtiesiems, akli vedžioja bekojus, kvailiai moko profesorius, profesoriai giria ir žavisi popsu, sveikuosius gydo vaistininkai, vaikus auklėja kompiuteris, moterys išteka už televizoriaus, milijonieriai prasiskolinę bankams, universitetų magistrai plauna užsienyje lėkštes, o apie dvasinius reikalus atsiranda poreikis kalbėti tik išgėrus. Vėl prisiminsiu Viljamą Šekspyrą ir jo Karalių Lyrą: „aklus bepročiai veda“& Žodžiu, viskas nuostabu. Bent jau netikėta.
Rašytojo, poeto vieta visuomenėje? Dažnai kūrėjas, menininkas telpa į sakinio gale prirašomus žodžius: ir kiti.
RAŠYTOJAS: „Esu knygų žmogus, neįsivaizduojantis gyvenimo be skaitymo. Kaip, beje, ir be rašymo“, — sako rašytojas Vytautas Kirkutis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
