Kūryba padeda gyventi

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
"Įsi­va­žiuo­ji, vi­sos min­tys at­kren­ta. At­si­pa­lai­duo­ji", – apie kū­ry­bą sa­ko Ser­gė­jus Dro­vo­se­ko­vas.
Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je pie­ši­nių pa­ro­dą pri­sta­čiu­siam Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mų bend­ruo­me­nės na­riui Ser­gė­jui Dro­vo­se­ko­vui kū­ry­ba – ir nu­si­ra­mi­ni­mas, ir at­si­pa­lai­da­vi­mas. Ta­po kai­re ran­ka – de­ši­nę pra­ra­do ant bė­gių. Tep­tu­ką šiau­lie­tis į ran­kas paė­mė prieš kiek dau­giau nei ket­ve­rius me­tus: mo­kyk­lo­je dai­lės ne­mė­go, už jį pieš­da­vo ma­ma.

Įt­rau­kė kū­ry­ba

Su S. Dro­vo­se­ko­vu su­si­tin­ka­me Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­muo­se, po­kal­biui su­sė­da­me jo "kam­pe­ly­je". Len­ty­no­se su­dė­ti pie­ši­niai, žva­kės, mag­ne­tu­kai. S. Dro­vo­se­ko­vo pa­veiks­lais pa­puoš­tos ir įstai­gos sie­nos.

Mėgs­ta­miau­sia kū­rė­jo te­ma – gam­ta, tad Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­kos III aukš­te eks­po­nuo­ja­mą pa­ro­da pa­va­di­no "Gam­tos gro­žis".

S. Dro­vo­se­ko­vas sa­ko prieš pat pa­ro­dos ati­da­ry­mą pa­ju­tęs jau­du­lį – to­kį, koks bū­na prieš eg­za­mi­nus: "Aš ne­mė­gė­jas į sa­ve at­kreip­ti dė­me­sį, ge­riau kam­pu­ke pa­sto­vė­siu. Bet pa­ro­da džiu­gi­na – kai pa­veiks­lai ne­dul­ka len­ty­no­se."

Kū­ry­bą šiau­lie­tis pri­sta­to tre­čią kar­tą – anks­čiau pa­ro­das eks­po­na­vo Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mų sa­lė­je ir Šiau­lių ra­jo­no Vo­ve­riš­kių mo­kyk­lo­je.

Pieš­ti S. Dro­vo­se­ko­vas pra­dė­jo prieš ket­ve­rius su tru­pu­čiu me­tų – prieš Ka­lė­das.

Ne­mi­gos pro­ble­mų ka­muo­ja­mas vy­ras lan­kė Die­nos sta­cio­na­rą. Ne­bu­vo, kas veik­ti – pra­dė­jo pieš­ti. Pa­ma­čiu­si re­zul­ta­tą, me­no te­ra­peu­tė pa­ra­gi­no ne­sus­to­ti.

"Ir pra­dė­jau. Įsi­va­žiuo­ji, vi­sos min­tys at­kren­ta. At­si­pa­lai­duo­ji. Bū­tų kas prieš ket­ve­rius me­tus pa­sa­kęs, kad pie­šiu, ne­bū­čiau pa­ti­kė­jęs", – nu­si­šyp­so.

Pra­di­nė­se kla­sė­se už jį pieš­da­vo ma­ma – pa­čiam ne­si­sek­da­vo. Mo­ky­to­ja juok­da­vo­si: "Ma­mai pa­žy­mius ra­šau!"

Kai pa­bend­rau­ja su bu­vu­siais kla­sės drau­gais, šie ir­gi ne­ga­li pa­ti­kė­ti: "Sa­ko, gal dėl to, kad ran­kos ne­te­kai, ki­tas pus­ru­tu­lis la­biau pra­dė­jo dirb­ti, už me­ną at­sa­kin­gas."

S. Dro­vo­se­ko­vas no­ri iš­ban­dy­ti įvai­riau­sias tech­ni­kas – vis ką nors nau­jo. Ku­ria iš odos, ak­me­nė­lių, kriauk­lių, me­džio, mo­de­li­no. Pie­šia ant po­pie­riaus, kar­to­no, dro­bės, stik­lo. Dau­giau­sia ak­ri­lu, nau­do­ja ir ak­va­re­lę. De­ko­ruo­ja žva­kes. Na­mie iš epok­si­di­nės der­vos iš­lie­jo sta­lo pa­vir­šių. Nep­raei­na pro įdo­mes­nę ša­ką – iš jos ir­gi pa­vyks­ta su­kur­ti ką nors įdo­maus.

S. Dro­vo­se­ko­vas pa­duo­da pir­mų­jų dar­bų seg­tu­vus. Iš vi­so yra nu­pie­šęs apie 400 pie­ši­nių.

"Jei ky­la min­tis, ne­duo­da ra­my­bės, tas kir­mi­niu­kas grau­žia, no­ri­si grei­čiau da­ry­ti. Ge­riau ne­pri­val­gęs bū­siu, bet prie­mo­nių nu­si­pirk­siu. Ačiū Die­vui, kad su­si­do­mė­ji­mas penk­tus me­tus ne­praei­na. O taip vi­so­kios min­tys atei­na. Da­bar ra­miau."

Jei nė­ra nuo­tai­kos, kū­ry­bos ne­sii­ma, ži­no, kad vis tiek ne­pa­vyks. Bet jei pa­ma­to kaž­ką gra­žaus, no­ri iš­kart pa­ban­dy­ti pa­ts su­kur­ti. Įsit­rau­kęs ne­be­jau­čia lai­ko.

Nuk­ris­ti ir vėl at­si­kel­ti

S. Dro­vo­se­ko­vas – šiau­lie­tis. Ma­ma ki­lu­si nuo Kur­šė­nų pu­sės, tė­vo gim­ti­nė bu­vo Si­bi­re.

Tuo­me­ti­nia­me po­li­tech­ni­ku­me S. Dro­vo­se­ko­vas bai­gė me­ta­lo ap­do­ro­ji­mo spe­cia­ly­bę, prieš tar­ny­bą ar­mi­jo­je dir­bo "Vai­re", inst­ru­men­ti­nia­me ce­che, in­ži­nie­riu­mi tech­no­lo­gu. Su­si­tuo­kė. Grį­žęs priė­mė pa­siū­ly­mą dirb­ti "Stumb­ro" ga­myk­lo­je.

Tė­vas mi­rė 1993 me­tais – tais pa­čiais me­tais S. Dro­vo­se­ko­vui trau­ki­nys nu­trau­kė ran­ką. Vy­ras pri­si­me­na – at­ro­dė, jog jo na­mo laip­ti­nė bu­vo už­keik­ta – tais me­tais 6 ar 7 vy­rai, vi­si kai­my­nai, vie­nas po ki­to pa­kliu­vo po trau­ki­niu.

Ne­lai­mė iš­ti­ko ei­nant na­mo. Spė­ja, kad pa­sly­do ant te­pa­lo. At­ga­vęs są­mo­nę, pri­si­šau­kė ge­le­žin­ke­lie­čius.

"Jei ži­no­tum, kur kri­si, pa­gal­vę pa­si­dė­tum", – da­bar ra­miai apie ne­lai­mę kal­ba vy­ras. Nors iki šiol nuo trau­ki­nio bil­dė­ji­mo šir­dis ima plak­ti grei­čiau.

Kai da­bar iš­girs­ta sa­kant "su dviem ran­kom ne­mo­ku pai­šy­ti", S. Dro­vo­se­ko­vas pri­me­na: "Kol dvi bu­vo, ne­pai­šiau".

De­ši­nia­ran­kiui te­ko pri­pras­ti vis­ką at­lik­ti kai­re ran­ka. "Gal už­si­spy­ri­mas nuo ar­mi­jos gvar­die­tiš­ka­me pul­ke pa­dė­jo, iš­tver­mės pri­dė­jo? – svars­to. – Iš­mo­kau ne­pa­si­duo­ti. Pa­lūž­ti, dan­tis su­kan­di, vėl at­si­sto­ji. Park­ren­ti ir vėl ke­lie­si, vėl ei­ni. Pas­kui leng­viau iš­bris­ti, gal­vo­ji – ai, ir sun­kiau bu­vo. Po tru­pu­tį į gy­ve­ni­mą ka­bi­nie­si."

Vy­ras pri­pa­žįs­ta: gy­ve­ni­me bu­vo ne vie­nas kri­ti­mas. Be ran­kos, be dar­bo, sky­ry­bos, stre­sas, "tai tas, tai tas". Ke­le­tą kar­tų, kai at­ro­dė, jau vis­kas, kaž­kas ne­ma­to­mas pa­sku­ti­nę aki­mir­ką iš­grie­bė iš be­dug­nės.

Mo­ti­nos Te­re­sės šei­mų na­mus S. Dro­vo­se­ko­vas va­di­na tre­čiai­siais na­mais. Ant­rie­ji – gam­ta.

Va­sa­rą na­muo­se be­veik ne­bū­na, miš­ke ar­ba so­de. Uo­gau­ja, gry­bau­ja. Prie Rė­ky­vos eže­ro, Dūk­to, Smil­gių miš­kuo­se už­si­mer­kęs ga­li vaikš­čio­ti. Pės­čio­mis į miš­ką nuei­na apie pen­kis ki­lo­met­rus, pa­na­šiai tiek iš­vaikš­to miš­ke, o pa­skui – at­ga­lios.

Liū­di­na tik, kad miš­kai ker­ta­mi: "Ne­ži­nai, ra­si dar nu­vy­kęs miš­ką, ar jau ne­be. Gal tik kel­mu­čius vie­to­je ba­ra­vy­kų pjau­si."

Jei ga­lė­tų rink­tis, S. Dro­vo­se­ko­vas gy­ven­tų pa­jū­ry­je – prie jū­ros ga­lė­tų sė­dė­ti iš­ti­są die­ną. Kai po ope­ra­ci­jos bu­vo sa­na­to­ri­jo­je, vi­są lais­vą lai­ką skir­da­vo jū­rai. Pot­rau­kis jū­rai ir se­na­jai tech­ni­kai įkvė­pė pieš­ti bur­lai­vius.

Pak­laus­tas, ar tu­ri no­rų, sva­jo­nių, su­si­mąs­to. "No­rų daug yra, rei­kia kū­ry­bo­je pa­to­bu­lė­ti, dau­giau iš­mok­ti. Pa­žiū­riu – ki­tiems gra­žu, man ne. Tech­ni­ką rei­kia įval­dy­ti", – kiek pa­gal­vo­jęs, at­sa­ko.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.