Naujausios
Kūrėjų pokalbiuose ir nuoskaudų šešėliai
„Tai mūsų kultūros šviesa, Lietuvos turtas“, – sakė žurnalistas, rašytojas Svajūnas Sabaliauskas-Geladuonis pasakodamas apie savo pašnekovus naujausioje savo knygoje „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais.“ Kalbintas 21 kūrėjas neslėpė nuoskaudų dėl gautos premijos, kultūros bei politinės situacijos Lietuvoje, emigracijos.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Pokalbiai su pripažintais kūrėjais
– Įamžinti pokalbius su Nacionalinės premijos laureatais knygoje buvo būtinybė ar gera idėja laiku ir vietoje?
– Manau, kad tai yra būtinybė. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai yra tikrieji tautos moraliniai lyderiai, kūrėjai, Lietuvos turtas, jie valstybę pristato pasauliui. Nacionalinė premija – aukščiausias kūrėjo įvertinimas, jo kūrybos pripažinimas. Kartais sunku suvokti, kodėl daugelį metų Lietuvoje garsiam, gerbiamam, savo išskirtinį braižą ir talentą turinčiam menininkui dažniausiai premija skiriama tik prieš mirtį, arba nespėjama to padaryti visai.
Per daugiau nei 25-erius metus buvo skirtos 194 Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, 50 laureatų jau iškeliavę Anapilin. Kas apie juos žino? Išeikime į gatvę ir paklauskime praeivių, kiek jie žino Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų?
Mintis apie tokią knygą kilo prieš keletą metų, kai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje buvo organizuojami susitikimai su šios premijos laureatais. Susitikimai sulaukė didžiulio žmonių susidomėjimo. Ruošdamas knygą per metus pakalbinau 20 laureatų, tik pokalbis su poetu Justinu Marcinkevičiumi buvo paimtas iš savo archyvų. Nuo jo ir pradedu atvirus pokalbius.
– Kodėl šioje knygoje kalbėtasi tik su vyrais premijos laureatais?
– Pasirinkti tik vyrai ne todėl, kad jie žinomesni ar geresni menininkai, toks buvo šio tomo sumanymas. Ateityje turėtų atsirasti knyga apie Nacionalinės kultūros ir meno laureates.
– Ar ilgai trukdavo pokalbiai su laureatais?
– Trumpiausias pokalbis truko pusantros valandos, ilgiausias – šešias valandas. Keli laureatai buvo kalbinami internetu. Visi jie turėjo ką pasakyti, norėjo pasidalyti mintimis ir jausmais.
– Ar sudėtinga buvo išprovokuoti savo pašnekovus atviram pokalbiui?
– Kalbinti ir prakalbinti šiuos žmones nebuvo sunku: kai kuriuos pažinojau, su kai kuriais buvo darytas ne vienas interviu. Mėgstu šį žanrą. Pokalbyje pašnekovas atsiveria ir papasakoja ir ko reikia, ir ko nereikia. Kiek liko paraštėse? Kokie 30 procentų.
Vieni įdomiausių pokalbių buvo su fotografu, žurnalistu Romualdu Rakausku, aktoriumi Donatu Banioniu, operos solistu Vytautu Juozapaičiu ir kitais laureatais. Paskutiniai interviu buvo su rašytoju Jonu Mikelinsku ir aktoriumi D. Banioniu.
Kai kurie kūrėjai pravėrė ir slaptesnius savo gyvenimo momentus. Dirigentas, profesorius Saulius Sondeckis pasakojo apie tėvų šeimos dramą, karo patirtus baisumus, pasirinkimą: bėgti su tėvu į užsienį ar likti su sergančia mama. Kaip plaukė į Kanadą po 34 metų pasimatyti su tėvu. Dėl ko liko gyventi Lietuvoje, nors užsienyje buvo galimybė pasiekti svaiginančių karjeros aukštumų.
Nuo ironijos iki kartėlio
– Kaip vertino Lietuvos kultūros padėtį kalbinti laureatai?
– Paprastas ir daug sakantis pavyzdys: rašytojas Jonas Mikelinskas kreipėsi į Kultūros ministeriją su prašymu padėti išleisti jo naująją knygą. Jam finansavimas buvo atsakytas, nors jis – Nacionalinės premijos laureatas.
Rašytojas, poetas Donaldas Kajokas taip pat kalba apie tai, kad nei iš poezijos, nei iš prozos išgyventi neįmanoma. Jei romaną rašo penkeris metus, honoraro už jį užtenka metams ar dviems. Būtina turėti papildomų komercinių darbų. Tokių pavyzdžių yra ne vienas ir ne du. Iš kūrybos nė vienas neišgyvena.
Manau, jei kūrėjai įvertinti šia premija, skirtas toks titulas, tai jų kūryba reikia rūpintis, nestabdyti kūrybiškumo. Dažnas laureatas kalba ne tik apie savo kūrybos išleidimą, bet ir elementarų išgyvenimą. Ką pasako tai, kad muziejai neturi lėšų įsigyti dailininkų darbų? Viskas lieka privačiose kolekcijose. Ką parodysime ateities kartoms?
Sudaromas toks įspūdis, jog visa kultūra diktuojama iš Vilniaus, ji vyksta tik Vilniuje. Sklando tokia ironija, kad jei jūra būtų prie Vilniaus, nebereikėtų visos likusios Lietuvos.
Teatro ir kino aktorius, režisierius Valentinas Masalskis pasakė, kad menas žiūrovą turi dirginti, tai yra žinia visuomenei. Ne menininkas turi šokiruoti, o jo siunčiama žinia. Šiandieninė kultūra neturi būti primityvi, šou lygio.
– Kai kurie laureatai premijas už savo nuopelnus gavo gyvenimo saulėlydyje, ar dėl to kūrėjai jautė kartėlį?
– Tikrai keista, kai aktoriui Donatui Banioniui ši premija skirta, kai jam sukako 90 metų. Kodėl to nebuvo galima padaryti prieš 20-30 metų? Jis į tai tik nusijuokė, kad per anksti paskyrė premiją, reikėjo palaukti, kol numirs.
Aktorius Juozas Budraitis nustebo, kad kolega Regimantas Adomaitis tokią premiją neseniai tegavo, manė, kad senai ją turi. Saulius Sondeckis ironizuoja, jog premija jam paskirta tik dėl to, kad tais metais nebebuvo kam skirti. Tris kartus buvo nominuotas. Jį žemino pats nominavimo ir premijos neskyrimo faktas. Laikėsi nuomonės, jog jei ketina skirti, tegul tik tada nominuoja.
Virgilijus Noreika neslėpė, kad Šiaulių savivaldybės sprendimas neskirti garbės piliečio vardo jį įžeidė. Ne dėl to, kad netapo garbės piliečiu, o todėl kaip tai buvo daroma. Balsavo, sprendė ir nusprendė – nevertas. Apie tai, kad tapo Baltimorės, Merilendo valstijų garbės piliečiu sužinojo koncerto metu, kuomet ir buvo įteikti šie vardai.
Rašytojas, dramaturgas, vertėjas, režisierius Grigorijus Kanovičius premiją tegavo 2014 metais. Tikėjosi jos, bet už savo indėlį į Lietuvos kultūrą buvo įvertintas tik dabar. Jam – 85-eri.
Jaudina nykstančios tautos vaizdas
– Ar jie randa savo nišas dabartinėje kultūroje?
– Į televizijas įsileidžiami tik jauni ir gražūs. Anksčiau televizijoje šmėkštelėdavo dirigentas Modestas Pitrėnas ar maestro Vytautas Juozapaitis, Donatas Katkus, dabar ekrane nardo rašytojas Juozas Erlickas.
Kiti neatitinka šiandienio šou standarto. Televizijoms Nacionalinės premijos laureatai neįdomūs. Asmenybės nebeformuojamos, masės bukinamos primityviomis linksmybėmis.
– Jūs savo pašnekovų klausėte nuomonės apie emigraciją. Ką jie mano apie šį reiškinį?
– D. Kajokas vardija jog pasaulyje Lietuva pirmauja savižudybių, emigrantų, žuvusiųjų keliuose, abortų skaičiumi – lyg prakeiksmas. Visa tai pavadino įjungtu tautos susinaikinimo mechanizmu.
Jei anksčiau džiaugtasi, kad išvažiavusieji į užsienį išsimokslins, pasisems patirties, užsidirbs ir parvažiuos namo, tai dabar pamatėme realią situaciją – sugrįžta gal tik 10 žmonių iš 100.
Fotomenininkas Antanas Sutkus įsitikinęs, kad iš emigracijos sugrįžtančių nelauktumėme. Išvažiavusieji pajunta kitokį santykį su žmogumi, apmokėjimą už paprasčiausius darbus, už tokį uždarbį gali gyventi bent jau oriai.
J. Mikelinskas sakė, kad emigrantas linkęs prisitaikyti prie kitų sukurtos gerovės, negu kurti gerovę savo šalyje. Situaciją pavadino aliarmuojančia, kai atsiranda grėsmė tautos gyvybingumo šaknims.
– Kalbėjotės apie pripažintų kūrėjų kasdienybę. Kokia ji?
– Visi jie paprasti žmonės: ryte keliasi, pusryčiauja, kuria, dirba, stebi šalies ir pasaulio įvykius, net paskaito apie save internetininkų komentarus. D. Banionis pokalbio metu pasidžiaugė, kad rytais dar atsibunda...
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
LAUREATAI: „Tai asmenybės, Lietuvos turtas, kurį galime parodyti visam pasauliui“, – taip žurnalistas, rašytojas Svajūnas Sabaliauskas-Geladuonis apibūdino savo pašnekovus, kalbintus knygai „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“.
