Naujausios
Šaknys ir jaunos šakos
Pirmieji Kultūros pusryčiai vyko Šiaulių dailės galerijoje, antram susitikimui šiauliečiai rinkosi „Laiptų galerijoje“. Renginys pradėtas nuo laikinosios direktorės Kristinos Alseikės pristatymo „Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ veidas: vakar, šiandien, rytoj“.
„Turime tvirtą pamatą, tvirtas šaknis, tvirtą kamieną, dabar mūsų tikslas visomis prasmėmis yra auginti naujas, šviežias, jaunas šakas, ant kurių įsikurs naujos veiklos“, – sakė K. Alseikė.
Pasak laikinosios direktorės, silpna „Laiptų galerijos“ vieta buvo edukacijos, jos vykdavo tik teoriniu pagrindu, o 2023 metų pradžioje, kai atėjo edukatorė keramikė Irena Šliuželienė, prisiliesta prie praktinių užsiėmimų. Praėję metai galerijai buvo nelengvi dėl remonto, veikloms teko ieškoti kitų patalpų. P. Bugailiškio name buvo įkurta edukacinė klasė, joje dirba edukatorius dailininkas Petras Rakštikas. Pasak K. Alseikės, tikslinė edukacijų auditorija yra suaugę žmonės, bet taip pat orientuojamasi ir į vaikus.
Antra numatyta veiklos sritis – P. Bugailiškio namo įveiklinimas. Šiais metais turėtų būti keičiami pastato langai, kitais metais numatytas remontas, erdvių pritaikymas edukacijų klasėms, darbo vietų optimizacija. P. Bugailiškio name planuojama įkurti specializuotą erdvę moksleivių parodoms.
K. Alseikės teigimu, dabar per metus „Laiptų galerija“ įsileidžia 5–7 moksleivių parodas: „Mūsų didysis tikslas – mažąją salę prikelti antram gyvenimui, remonto metu ją modernizuoti ir įveiklinti kaip nuolatinę moksleivių parodų erdvę.“
Numatyta įamžinti ir paties P. Bugailiškio asmenybę: planuojama keičiama ekspozicija. Taip pat norima atgaivinti P. Bugailiškio kiemelį, kad čia vyktų daugiau veiklų.
Į K. Alseikės pristatymą iškart atsiliepė literatė Angelė Bražaitė, akcentavusi, jog negali ramiai reaguoti į tai, kaip „yra kertamas „Laiptų galerijos“ medis ir kaip norima auginti naujas šakas iš nukirsto medžio – to padaryti neįmanoma“.
Pasak A. Bražaitės, nereikia pamiršti per tiek metų užauginto intelektualaus žiūrovo, klausytojo, kokybiško meno žinovo: „Man „Laiptų galerija“ visą laiką buvo gilaus, intelektualaus meno oazė, čia dominavo trys esminės meno šakos: dailė, muzika, grožinė literatūra.“
Šiandienos šaukštu deguto A. Bražaitė įvardijo Samo kūrybos pristatymą ir pageidavo, kad tokie renginiai galerijos erdvėje „nebūtų dažni arba jų visai nebūtų“.
„Aš labai skaudama širdimi žiūriu, stebiu ir išgyvenu dėl to, kad yra naikinama tai, kas buvo geriausia, tai, kas vyko geriausia ir negalvojama apie kad ir mano kartą. Man, pavyzdžiui, nereikia tų edukacijų, galvojama tik apie jaunimą, kažkodėl tas jaunimas, atrodo, yra kažkokia jau labai didelė vertybė“, – kritikavo A. Bražaitė, galiausiai išsakiusi viltį, kad galerija „tęs pradėtą liniją, kultūros lygis nesumenks ir kad naujų injekcijų, naujų vėjų atsiras, bet jie neišpustys gerųjų tradicijų“.
K. Alseikė patvirtino, kad senos veiklos nenyks ir bus tęsiamos, nes tai – galerijos pagrindas, tradicija, klasika. O edukacijos, jaunimo parodos – naujos, šviežios šakos, kurios augins auditoriją.
Kalbininkas, miesto Tarybos narys dr. Juozas Pabrėža pasiūlė dar vieną stiprybę, kurią galėtų turėti „Laiptų galerija“: etnokultūros išplėtojimas ir globa.
Pasak „Aušros“ muziejaus direktoriaus Raimundo Balzos, kultūros įstaigų mieste turėtų būti daugiau, esamas reikia stiprinti, nes pasigendama tikrojo kultūrinio vyksmo. Tad „Laiptų galerija“ turėtų ir toliau puoselėti savo veiklas bei dirbti savarankiškai.
R. Balza atkreipė dėmesį, kad P. Bugailiškio namus reikia ne remontuoti, o restauruoti, nes ten yra išlikę daug paveldo, bei pritarė, kad „Laiptų galerija“ galėtų įvairiomis formomis puoselėti etnokultūrą.
Dr. Nerijus Brazauskas atkreipė dėmesį, kad Kultūros pusryčiuose mažai dalyvauja tų, kurie priima sprendimus. Jo nuomone, „Laiptų galerijai“ būtina teisiškai įgyti daugiasričio kultūros centro statusą. N. Brazauskas taip pat akcentavo, kad Šiauliams trūksta kultūros strategijos.
Ne vienas Kultūros pusryčių dalyvis išsakė susirūpinimą dėl Zubovų rūmų ateities, tautodailės parodų likimo.
Ar taps Šiauliai kultūros sostine?
Šiaulių siekį tapti 2026 metų Lietuvos kultūros sostine pristatė Šiaulių kultūros centro direktorė Deimantė Bačiulė. Ji informavo, kad pernai buvo suburtos uždaros kultūros sektoriaus fokus grupės, sausį vyko viešas idėjų pristatymas visuomenei. D. Bačiulė ragino aktyviai dalytis sumanymais, pasiūlymais. Šiuo metu Kultūros sostinių konkursas dar nėra paskelbtas, laukiama atnaujintų paraiškos teikimo kriterijų.
„Pagrindinis naratyvas, kuris mus jungia, yra saulė, nuo tos temos niekur nedingstame, – sakė D. Bačiulė. – Į šitą temą įsilieja ir heraldikos motyvai, simboliai – karūna, visareginti akis, raudonasis veršis ir miegantis lokys. Visi tie gražūs dalykai bus apipinti paraiškoje ir viliamės, kad šie metai mums bus sėkmingi.“
R. Balzos nuomone, reikia vieno jungiančio naratyvo: „Semkimės patirčių, ką darė kiti miestai. Reikia kūrybinės komandos, kuri neatstovautų vienai institucijai mieste, o būtų bendra jungtinė, tam tikslui sukurta.“
N. Brazauskas priminė, kad Šiauliai visada garsėjo kaip alternatyvios kultūros miestas, tad pasigedo alternatyvos kultūros sostinės koncepcijai.
Skirtingas požiūris
Docentė dr. Janina Švambarytė-Valužienė kritikavo savivaldybinį, įstaigų ir organizacijų cinizmą, elito nuomonės, kūrybos žmonių trūkumą, minėjo, kad kultūros renginių tenka važiuoti į Žagarę, Joniškį. Daug kritikos sulaukė edukacijos, nes „žmonių auklėti, edukuoti, už juos kažką galvoti nereikia“. Kitas argumentas: „Aš labai gerbiu edukatorius, bet ar edukuojamam žmogui nėra primetama edukatoriaus pozicija – klausimas retorinis.“
„Turi būti jungtis, nieko nebus, jei nesikalbėsime, needukuosime jaunimo, netiesime tako tarp praeities ir dabarties, tarp mūsų, senimo, ir jaunimo“, – nesutiko Seimo narys dr. Stasys Tumėnas.
J. Švambarytė-Valužienė, perėmusi iniciatyvą, perdavė mikrofoną jaunosios kartos atstovams. Vėliau paaiškino, jog taip provokavo.
Pirmajai mikrofonas teko Robertai Stonkutei. Šiaulių dailės galerijos kultūrinių veiklų koordinatorė linkėjo „Laiptams“ nebijoti. Jos nuomone, kultūra išvis neturėtų būti skirstoma nei pagal amžiaus, nei kitus rodiklius, gera kultūra reikalinga visiems. O Šiauliai, didmiestis, turėtų vadovauti regionui, o ne į jį dairytis ar lygintis.
Šokio ir kūrybos studijos vadovė Gerda Kalakauskaitė į Šiaulius grįžo iš Londono, per porą metų susipažino su tokiais pat „idėjininkais“. Gerdos nuomone, Kultūros sostinės idėjai reikia išskirtinumo, svarbu, kad būtų įtrauktos ne tik organizacijos, bet ir tiesiog kūrėjai.
„Visada galime susirinkti į pusryčius ir piktintis, kiek daug dalykų yra nepadaryta. Bet labai norėtųsi, kad Kultūros pusryčiuose būtų ne žmonės, kurie piktinasi, o žmonės kurie daro“, – reziumavo.
Kultūros vartotoju prisistatęs renginio dalyvis priminė: kai yra vidinė kultūra, galime statyti ne tik kultūros sostines, bet ir megapolius.
