Naujausios
Kultūrinė atmintis renkasi įvykius ir asmenybes
Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros vedėja docentė daktarė Rita Regina Trimonienė sako, kad šiauliečių kultūrinė atmintis, susieta su Saulės mūšiu, yra labai netolima, netgi dirbtinai sukurta tuometinio Vykdomojo komiteto ir palaikoma istorikų. O Šiauliams daug nuveikęs Antanas Tyzenhauzas miesto kultūrinėje atmintyje neįsitvirtina.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Atminties sėkla
— Kaip Šiaulių mieste — gatvių pavadinimuose, paminkluose, šventėse — įprasminta kultūrinė atmintis?
— Gatvėvardžiai įamžina senąją LDK atmintį — tarkim, Vytauto, Dvaro, gatvės, nemažai gatvių pavadintos XIX-XX amžiaus garbingų žmonių pavardėmis — P. Višinskio, S. Sondeckio.
Bet siūlymas, kad dera įamžinti Antaną Tyzenhauzą, kuris Šiauliuose suformavo šiandieninį gatvių išsidėstymą, nesulaukė pritarimo. Tai rodo, kad į mūsų kultūrinę atmintį A. Tyzenhauzas neįsirėžė. Bet, tikiuosi, jis dar ras savo vietą.
Paminkluose, atrodo, mažiausiai siekiame įamžinti praeitį. Politiniai paminklai buvo nugriauti, labiau norima orientuotis į kultūrą.
Išsaugojome sovietinių ir vokiečių karių kapus: kartais užsieniečiai nustemba, kad pačiame cente palaidoti sovietiniai kariai. Nieko blogo nematau: tai rodo kultūringumą ir kultūrinę atmintį. Jei būtų viskas griaunama, Roma iki mūsų dienų nebūtų išlikusi.
Švenčiame Saulės mūšio — Šiaulių dieną. Ne vienas miestelis nori prisiimti, kad Saulės mūšis vyko pas juos. Tai rodo, kiek atminties sėkla pasėta. Nesvarbu, kur jis vyko, svarbu, kad jis aktualus, nors šiandien tiesiogiai nieko nereiškia ir neįtakoja.
Istoriko Dangiro Mačiulio tyrimai parodė, kad Saulės mūšis buvo aktualizuotas tik sovietiniais metais, iki tol šiauliečiai savęs su Saulės mūšiu neasocijavo. Tuometinis pažangus Vykdomasis komitetas ieškojo sovietiniam darbininkų miestui garbingos praeities. Ir ją pamatė labai tolimą. Taigi mūsų kultūrinė atmintis, susieta su Saulės mūšiu, yra labai netolima, netgi dirbtinai sukurta Vykdomojo komiteto iniciatyvų ir palaikoma istorikų.
Buvo bandyta kurti gražią tradiciją — Karalienės Mortos premiją. Jos sąsajos su to meto Šiaulių žeme yra atsekamos, juos pagrindė profesorius Edvardas Gudavičius. Bet premija išsikėlė į Vilnių.
— Galbūt išskirtumėte ir kitų asmenybių, nepelnytai likusių po istorijos dulkėmis?
— Pavyzdžiui, Zubovai. Kaip juos vertinti? Platonas Zubovas 1792 metais Jakaterinos nurodymu kūrė Targovicos konfederaciją ir panaikino tokius pasiekimus, kaip Gegužės 3-iosios konstitucija ir kitas reformas. 1794 metų pabaigoje P. Zubovui buvo padovanota Šiaulių karališkoji ekonomija, jis tapo valdytoju ir savininku.
Ilgą laiką Zubovams priklausė visas Šiaulių kraštas. Bet ilgainiui jie iš Rusijos imperijos patriotų pasidarė vietiniais patriotais. Dažnai Menų fakultetą pavadiname Zubovų dvaru, bet tai — tik žodinis pavadinimas.
Vienas iš provincijos perliukų — Šiaulių bažnyčios klebonas Petras Tarvainis, parašęs „Pasveikinimą“ vyskupui Jurgiui Tiškevičiui — vieną iš XVII amžiaus pradžios ankstyvųjų kūrinių lietuvių kalba.
— Kaip mieste atsispindi tautinių mažumų indėlis?
— Šiaulius daugiausia įtakojo dvi didelės bendruomenės — žydų ir rusų, bet jų palikimas beveik neatsispindi. Neturime nei žydų gatvės, nei pažymėtų vietų, kur buvo sinagogos. Nacionalinis klausimas lietuviams tebėra aštrus.
Rusų paveldas daugiau siejamas su Zubovais, turime bizantiško stiliaus šv. Jurgio bažnyčią. Sentikių ir nesentikių palikimas nėra įamžintas, bet tai vėlgi susiję su skausmingais istoriniais vertinimais.
Visas paveldas — vertybė
— Persipynus valstybių istorijoms, išlieka diskusijos, kas yra mūsų, o kas — ne mūsų. Kaip šie klausimai sprendžiami šiandienos istorikų?
— Adolfo Šapokos istorija iš esmės užsibaigia Liublino unija. Tai rodo, kad buvome mes, lietuviai, ir jie — lenkai, o kas su Lenkija yra bendro, tas jau — ne mūsų. Tarpukario Lietuvoje ši šaka buvo vyraujanti.
Siauras požiūris, kad kalba lemia pasidalijimą, netinkamas šiuolaikiniam istorikui. Juo remiantis, Lietuvos Statutai būtų ne mūsų.
Tuomet taip pat reikėtų atmesti, kad visi bajorai, ponai yra ne mūsų, nors dauguma jų nebuvo gyvenime išvykę iš Lietuvos, tik turėjo pramokti lenkų kalbą, jei norėjo dalyvauti Seimeliuose. Bet jie buvo tokie pat žemaičiai, aukštaičiai, dzūkeliai.
Nemažai viduriniosios bajorijos buvo visiškai lietuviškos kilmės. Kokie yra lenkai, atvykę į Lietuvą ir čia įsikūrę? Pažiūrėkime į Kurtuvėnų Nagurskius, kurie vis vesdavo žemaitukes bajores. Jei laikytumėmės pozicijos, kad lenkiška — ne mūsų, reikėtų atsisakyti ir pusės valstietijos. Kas tada iš mūsų lieka?
Kodėl nesididžiuoti, kad Lietuvoje gyveno daug garsių žydų, vadinamų litvakų, kurie sukūrė garsią litvakų kultūrą? Visas mūsų paveldas yra vertybė ir turime juo didžiuotis.
— Kodėl istorinėje atmintyje lenkai įsirėžė negatyviai?
— Rusijos imperija laikėsi principo — skaldyk ir valdyk. Lotyniškieji rašmenys buvo uždrausti ne todėl, kad jais buvo rašoma lietuviškai, bet todėl — kad lenkiškai. Jau tada formuota mintis, kad lenkas yra blogis.
Priešpastatymas, kad rusų ponas — geras, lenkų — blogas, paaštrėjo po baudžiavos panaikinimo. Tarpukariu nueita labai nacionalistiniu keliu — parceliuoti dvarai, leista išvesti archyvus, meno kūrinius. Sovietinė valdžia naudingą idėją palaikė: jūs neturite gilios praeities, esate su rusais arba su lenkais, su kuriais buvo tik blogiau.
Ir atvirkščiai — tarpukario Lietuvoje nebuvo jokios antirusiškos kampanijos. Sovietiniais metais buvo pastoviai teigiama, kad rusas — draugas.
Objektyvi istorija — saviapgaulė
— Kaip šiandien kinta istorijos suvokimas? Kokios temos aktualizuojamos?
— Istorija kiekvienai kartai reikalinga vis kitokia. Kaip mokslas ji susiformavo XVIII amžiaus pabaigoje — XIX amžiuje, ir kiekvieną kartą iš jos buvo reikalaujama vis kitų dalykų. Antikoje, Viduramžiais, Renesanso laikais buvo užsakoma, kokios istorijos norima, apie nepageidautinus, slaptus dalykus buvo nutylima arba jie buvo iškraipomi. Istorija visada yra tam tikras vertinimas, ir mes nuo jo nepabėgsime. Pasakymas, kad istorija gali būti objektyvi, yra šiek tiek saviapgaulė.
Šiandien aktualizuojama tai, kas buvo ilgą laiką nenagrinėta, užslėpta arba, šios dienos samprata, neteisingai nagrinėta.
Susidomėta lokaline — vietos istorija. Pasaulinės tendencijos rodo, kad lokalinė istorija užima ne mažiau rimtą vietą, ji nesuprantama primityviai.
Kultūrinės atminties vieta mūsų savimonėje ir jos tyrimai yra aktualūs tarpusavio santykiams — tyrėjų, visuomenės ir valdžios. Ko iš mūsų nori įvairūs visuomenės sluoksniai ir politinė valdžia?
— Ką mums reikškia istorija dabartyje?
— Supratimą, kas mes esame, iš kur atėjome. Kai mąstome apie ateitį, visada siejame savo lūkesčius su tuo, kas patiko ar nepatiko praeityje ar dabartyje.
UŽMARŠTIS: Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros vedėja docentė daktarė Rita Regina Trimonienė tikisi, kad daug Šiauliams nusipelnęs Antanas Tyzenhauzas dar įeis į miestiečių kultūrinę atmintį. Visas mūsų paveldas yra vertybė ir turime juo didžiuotis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Antanas Tyzenhauzas
Antanas Tyzenhauzas — vienas iš labiausiai išprususių Abiejų Tautų Respublikos veikėjų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų administratorius, vienas iš mecenavimo ir ūkio reformų bandymų, nors ir ne labai pavykusių, simbolių.
Gimė 1733 metais Žaludkų dvare, Lydos paviete, mirė 1785 metais Varšuvoje.
Vilniaus jėzuitų kolegijos auklėtinis. 1761 metais — Abiejų Tautų Respublikos Seimo atstovas. 1765 metais iš karaliaus gavo valdyti Gardino seniūniją ir karaliaus ekonomijas Lietuvoje. Vėliau tapo karaliaus rūmų iždininku, nuo 1775 metų — senatorius.
1765 metais, paskirtas Šiaulių ekonomijos administratoriumi, pradėjo radikalias ekonomines ir urbanistines reformas — iš esmės perstatyti Šiaulių ir Joniškio miestus. Rėmėsi Lietuvoje plitusiomis klasicizmo idėjomis — radialinio plano miestą perstatyti į taisyklingą stačiakampį.
1774 metais pradėjo Šiaulių miesto centro rekonstrukciją — pertvarkyti centrinę aikštę ir gatvių tinklą. Nors iki nušalinimo iš pareigų 1780 metais nespėjo įgyvendinti visų sumanymų, miesto plėtros procesas nesustojo.
Teismų reformos dalyvis. 1775 metais Abiejų Tautų Respublikos Seimo priimtu įstatymu įkuriama Šiaulių reparticija: perkeldamas teismus į Šiaulius, A. Tyzenhauzas vadovavosi ne tik politiniais sumetimais, bet ir tikėjosi paskatinti Šiaulius plėtotis.
Su A. Tyzenhauzo vardu susijęs LDK socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo reformavimo laikotarpis.