Naujausios
Kuklaus žmogaus titaniškas darbas
Šiauliuose gimęs, kūrybiškai dirbęs, platinęs ir medžiagą rūpinęs Lietuvos Bažnyčios Kronikai, įkūręs Televizijos ir radijo muziejų kraštotyrininkas Jonas Rimkevičius sovietų saugumo buvo persekiojamas ir priverstas išvykti iš Šiaulių. Už nuopelnus ponui Jonui „Aušros“ muziejus įteikė Pelikso Bugailiškio premiją. “Šiaulių kraštui“ J. Rimkevičius pasakojo savo istoriją, bet sakė: kai ką vis dar reikia nutylėti.
Svajūnas SABALIASKAS
svajunas@skrastas.lt
Istoriją guldė stalčiuose
— Ar dažnai sugrįžtate į Šiaulius?
— Prieš Visus šventus su broliu ir seserimi pavyko atnaujinti tėvuko kapą Donelaičio kapinėse. Jis buvo Lietuvos savanoris, jo buvo labai skurdus kapelis. Bet juk ir mes gyvenome labai skurdžiai, kaip ir visas sovietinė liaudis.
Šiauliuose gimiau, augau. Pradėjau dirbti televizorių gamykloje eiliniu darbininku, vėliau inžinieriumi tapau.
— Kada atsirado mintis kurti Televizijos ir radijo muziejų?
— Mintis, kad reikia kurti muziejų, kilo šiauliečiui muziejininkui, kraštotyrininkui, esperantininkui Vincui Vaitiekūnui. Iš jaunų dienų viskuo domėjausi. Ypač įdomu — senoji Lietuva. Kiekvieną daiktelį iš „anų“ laikų labai vertinau.
V. Vaitiekūnas davė mintį: technika, reikia rinkti medžiagą apie jos istoriją. Taip televizorių gamykloje įkūriau kraštotyros būrelį. Viskas prasidėjo nuo paprasto kraštotyros būrelio. Jei ne Vincas Vaitiekūnas, nebūtų buvęs toks tvirtas pagrindas.
Šiauliai nuo seno buvo Lietuvos kultūros židinys. Šiauliai buvo Šiauliai, kurie duodavo Kaunui pavyzdį! Tą įrodančius dokumentus mums rodydavo V. Vaitiekūnas ir mus mokė, kaip reikia rinkti medžiagą, kad viskas būtų dokumentuota moksliniu pagrindu.
Prie kraštotyros būrelio jungėsi vis daugiau ir daugiau žmonių. O V. Vaitiekūnas man sakydavo: jei surandi įdomią medžiagą, kurios dabar negalima rodyti, įsidėk į ilgą stalčių. Tikrai ateis laikas, kada bus galima juos ištraukti...
— Ar ilgus stalčius turėjote?
— Buvo medžiagos, kuri sovietinei sistemai netiko, kurią sovietai būtų mielai sunaikinę. Nuo 1972 metų Šiauliuose buvo nelegalios katalikų bažnyčios spaudos.
Dabar jau galima sakyti: prie bažnyčios, nedideliame namelyje, gyveno knygrišys. Viską, ką surasdavome antisovietiško, nešdavome jam. Ir mes patys, užsikišę už kelnių, kaip degančią žariją nešdavome uždraustą spaudą.
Gimiau savanorio namuose. Ir istoriją girdėjau kitokią, o mokykloje mokytojai klausinėdavo, ką tėvai namuose šneka. Tad nuostatos nepasikeitė visą gyvenimą.
— Tai į saugumą eidavote kaip į darbą?
— Buvo žmonių, atrodė, artimų žmonių, kurie mane saugumui išdavė nunešę slaptą spaudą. Saugumas man žadėjo direktoriaus vietą, jei su jais bendradarbiausiu.
Pagalvojau, kad tėvas grabe vartysis, jei bendradarbiausiu. Pirmais kartais einant į saugumą kinkos drebėdavo, o vėliau be jokios baimės. Pasakydavo, ateik kitą ketvirtadienį ir viską pasakyk kaip per išpažintį.
Kartą televizorių gamykloje sukarintos apsaugos viršininkas mane sugriebė į kaklaraiščio, pradėjo temti ir šaukti: „Į miliciją jį. Į miliciją!“ Žinojau, kad negalima priešintis, nes baigsis blogai. Kitą dieną parašiau raštą ir paklausiau, kodėl taip elgiamasis su gamyklos inžinieriais.
Tad man išrašė laikiną pažymėjimą, su kuriuo galėjau įeiti į gamyklą, ant kurio buvo parašyta, kad be palydos negaliu teisės būti gamyklos teritorijoje (juokiasi — aut. past.).
Gamykloje leidome sienlaikraštį be cenzūros, išėjo vienuolika numerių. Nuvažiuodavome pas tėvą Stanislovą. Pripaveiksluojam visokiausių vietų ir tada išgirstame: „Kryžius! Jėzus! Siaubas!“ Atsakydavau, kad šie simboliai šimtmečiais Lietuvoje stovėjo.
Eksponatai už savo pinigus
— Kaip pradėjote kaupti eksponatus? Sklando legendos, kad dėl kai kurių eksponatų netekote sidabrinių carinės Rusijos pinigų, keitėte vertingus savo daiktus į senus, bet istorinę vertę turinčius radijo aparatus?
— Įvairiais būdais buvo renkami eksponatai. Keisdavome, pirkdavome, kai ką dovanodavo. Išgirdau, kad kažkur Pabaliuose gyvena toks Vaclovas Vaizbergas, kuris turėjo unikalų radijo aparatą. Kaip tą Vaizbergą surasti? Ėjau iš namo į namą, kol mažoje trobelėje suradau Vaizbergą.
Žmogus patikėjo, kad reikia eksponato muziejui. Jis užlipo kopėčiom, ištraukė iš palėpės radijo aparatą. Atrodo, kad pamačiau ne aparatą, o aukso grynuolį. O jo šeimininkas galvoja, kad turi nereikalingą seną daiktą, kurį pats prieš daugelį metų sukonstravo.
Muziejuje yra aparatas, metalinis garsiakalbis. Nuėjau ir paprašiau, kad jį perleistų muziejui. Kolekcionierius atsakė, kam jam tas muziejus, geriau nuveš į Rygą ir parduos.
Paklausiau, ką jis už šį aparatą norėtų. Ir pasiūliau sidabrinių caro monetų, kuriuos gavau iš savo močiutės. Neatsimenu, dešimt ar dvylika cariškų rublių už tą aparatą sumokėjau. Bet tokių žmonių nedaug buvo.
Savo asmeninę naują radiją iškeičiau, kad gaučiau seną Brašiškio radiją. Kai kas sakė, durnas esu. Bet dabar Šiauliai turi puikų eksponatą.
Pradžioje aparatus laikydavome namuose, sandėliukuose, po lovomis. Laukėme geresnių laikų, kurie, oi, ne greitai atėjo.
— Ar tiesa, kad sovietų saugumas pasistengė, kad jūs nedalyvautumėte muziejaus atidarymo iškilmėse 1982 metais?
— Tai jau nesvarbu, darėme, elgėmės ir savo pasiekėme. Muziejų atidarėme du kartus, antrą kartą dalyvavau (juokiasi — aut. past.).
Prieš muziejaus atidarymą, man buvo pasakyta: „susirink savo žaisliukus, nes viskas bus atimta ir sunaikinta“. Bet mano tikslas buvo ne sau, o žmonėms visa tai daryti. Tad ką turėjau, viską sunešiau, kad miestas turėtų.
Pagalvojau, jei kas jums nepatinka, naikinkite savo rankomis. Mano ranka nepakils. Ir muziejus nebuvo sunaikintas.
Apie muziejaus atidarymą būtų galima pasakoti daug, bet tegul tai lieka istorijai ir istorikams. Kai kurios jėgos per daug viską politizavo...
— Jums skirta Pelikso Bugailiškio premija. Ką Jums ji reiškia?
— Jaučiuosi daug nepadaręs. Muziejų kūrė pusė Šiaulių. Premiją pasidalinsiu su tai, kurie dar gyvi liko. Visą gyvenimą sakiau: „Ne piniguose pagrindinis reikalas“.
MISIJA: Jonas Rimkevičius sako: eksponatus rinko miestui, o ne sau. Todėl visiškai negaili nei lėšų, nei laiko. Svarbu, kad miestas Televizijos ir radijo muziejumi praturtėjo.
MUZIKA: Jonas Rimkevičius džiaugiasi, kad ir po daugelio metų jo dovanotas miestui eksponatas vis dar groja.
EKSPONATAS: Už šį eksponatą Jonas Rimkevičius kolekcionieriui sumokėjo paveldėtais močiutės sidabriniais caro rubliais.
Jono TAMULIO nuotr.