Konferencijoje aptarė kraštotyros aktualijas

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Dr. Marius Ėmužis konferencijoje „Quo vadis, kraštotyra?“ skaitė paskaitą „Tinklalaidės istorinio turinio sklaidoje: kūrybiniai ir techniniai aspektai“.
Ketvirtadienį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko respublikinė konferencija „Quo vadis, kraštotyra?“.

Konferenciją vedė žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas. Pranešimus skaitė prof. habil. dr. Gintautas Mažeikis (Vytauto Didžiojo universitetas), prof. dr. Rita Regina Trimonienė (Vilniaus universiteto Šiaulių akademija), prof. dr. Arvydas Pacevičius, dr. Tadas Žižiūnas ir dr. Marius Ėmužis (Vilniaus universitetas), dr. Algirdas Noreika (UAB „Indeform“), dr. Vykintas Vaitkevičius (Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas), dokt. Luka Lesauskaitė (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija) ir kiti pranešėjai.

Konferenciją apibendrino diskusija „Quo vadis, kraštotyra?“.

Pasak Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktoriaus Broniaus Maskuliūno, pernai biblioteka atliko tyrimą, kuris parodė, kad kraštotyra yra tarsi užstrigusi laike, nebespėja su šiuolaikiniu laiku, technologijomis, vartotoju. Tad konferencijos tikslas buvo identifikuoti situaciją, pakviesti įvairių institucijų specialistus kalbėtis, diskutuoti, pasidalyti gerąja patirtimi.

„Po tyrimo atėjo mintis, kad reikia kelti klausimą, ar išvis reikalinga kraštotyra globaliomis sąlygomis, ar kam nors beįdomu vietos kultūra, lokali istorija, vietos identitetas, – svarsto B. Maskuliūnas. – Jei ji reikalinga, ką galime padaryti, kad ji taptų šiuolaikiškesnė, modernesnė, kad ja labiau domėtųsi, kad jos reikėtų.“

Kitų metų gegužę sukaks 95-eri metai Šiaulių kraštotyros draugijai. Šiaulių kraštotyros istorija – turtinga, tai liudija Pelikso Bugailiškio, Jackaus Sondeckio, Vincento Vaitiekūno veikla. „Nesinorėtų, kad tradicijos nunyktų“, – sako B. Maskuliūnas.