Naujausios
Kolekcininkai puošia pasaulį
Gyvename tarp daiktų. O kai kurie daiktai renkami daug metų, kol susidaro turtinga kolekcija. Kolekcininkui nekyla klausimas, kokį suvenyrą parsivežti iš svečios šalies – ogi naują eksponatą savo kolekcijai, tai priklauso nuo to, kas renkama – skaitantys vaikai (tokios skulptūrėlės), futbolo atributika, obuoliai, smuikininkai, avytės ar karvytės, retos knygos, maži arbatinukai ar laikrodžiai ar dar kokios keistenybės... Paukščio plunksnos, akmenukai su skylute, kaktusai.
Ričardas Šileika kolekcionuoja...smėlį. Vienoks iš Odensės, kitoks – iš Verkių. Galima kolekcionuoti ir nematerialius dalykus – saulėlydžius ar bučinius, eilėraščius, bet tai jau kita tema. Fantazijai ribų nėra, temų laukas neišsemiamas. Kolekcininkui ir dovanoti neretai stengiamasi tai, kas praturtintų jo kaupiamą rinkinį.
Privačios kolekcijos kai kada tampa rimtais dalykais – pavyzdžiui, muziejų pradžia. Štai ir Šiauliai jau gali pasigirti muziejais (ar muziejėliais), kurie gimė asmeninės iniciatyvos dėka, aistringo gyvenimo pomėgio pagrindu. Katinų muziejus už ežero , o dabar jau ir žaislų muziejus, įsikūręs bulvare, vilioja lankytojus. Kiekvienas muziejaus, kolekcijos daiktas turi savo istoriją, ir gerai, kad yra kam tą daikto istoriją papasakoti, pasidalinti sukauptais turtais.
Man visada labai liūdna žiūrėti į išardytą, dalimis išdraskytą kolekciją. Apima toks keistas apleistumo, nereikalingumo jausmas. Gal tas žmogus jau mirė, o dabar viską „parceliuoja“ jo giminaičiai, o gal ir pats žmogus tyliai atsisveikina su savo Daiktais...
Antai vienoje antikvarinėje parduotuvėje buvo išpardavinėjama tikrai puiki pelėdžiukų kolekcija. Žinoma, toks rinkinys buvo rinktas ilgus metus. Ir netikėtas antikvariato pardavėjos komentaras: „Savininkė jau atsidžiaugė šias daiktais, dabar tegu džiaugiasi kiti“. Gal išties?
O kiti kolekcionuoja... akimirkas, įamžintas nuotraukose. Arba tam tikrus objektus, net pačius banaliausius, keisčiausius – pavyzdžiui, ar ateitų jums į galvą fotografuoti kanalizacijos šulinių dangčius? O pasirodo – jų tokia įvairovė, kad galima būtų sudaryti Europos kanalizacijos šulinių dangčių enciklopediją. Kai įsižiūri į ką nors įdėmiai, atsiveria netikėti pasauliai. Gali domėtis ir tų kraštų istorija, materialine kultūra – minėtieji dangčiai tėra tik viena urbanistinė detalė, bet labai iškalbinga, akylam daug sakanti.
O sykį per televiziją rodė įdomų dokumentinį filmą apie vieną moterį, atrodo, amerikietę, kuri yra prisiekusi našlaičių gerbėja. Ne tik Napoleono mylimoji Žozefina mėgo šią gėlę. Visi tos amerikietės namai dekoruoti našlaičių motyvu: ir pagalvėlės, ir indai, ir kiekviena smulkmenėlė... Visuma stilinga, bet svarbiausia – savita, jauki pačiai šeimininkei. Su kokia meile ji kalbėjo apie savo našlaites ! (tas bruožas būdingas kone visiems kolekcininkams).
Kai kas labai mėgsta saulėgrąžas, jų gerbėjų tikrai nemažai. Antai kalbininkė Rūta Kazlauskaitė renka atvirukus su saulėgrąžomis (ir eilėraščius apie šią gėlę). Jos sukauptos linksmosios saulėgrąžos buvo gražiai eksponuotos ŠU Humanitarinio fakulteto Antrojo aukšto galerijoje. Kokių atvirukų motyvų tik nesama, nors dažniausiai žaidžiama saulės gėlės metafora.
Blaivaus (sveiko) proto žmogui kolekcininkai, matyt, atrodo tikri keistuoliai, gal net kvanktelėję. Nes juk tikrai kolekcionavimo aistroje yra kažkokio sunkiai nusakomo neracionalumo. Bet aistroms tai būdinga. Prasminga po pasaulį klajojanti mintis, jog keistuoliai puošia pasaulį. Argi to maža?
Viena tokių aistringų keistuolių yra Nijolia Kasparavičienė, Povilo Višinskio bibliotekos darbuotoja. Ji jau daug metų kaupia viską, kas susiję su ramune, ta dažna Lietuvos peizažo gėle. Nuo kovo 27 d. iki gegužės vidurio jos kolekcijos aruodai bus eksponuojami minėtoje Šiaulių universiteto Antrojo aukšto galerijoje.
Pristatydama parodą, Nijolė pasakoja: „Kartais, rodos, visai atsitiktiniai dalykai turi didelės reikšmės gyvenime. Taip nutiko ir man. Buvau Šiaulių rajono Kairių aštuonmetės (dabar pagrindinė) mokyklos septintokė. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja skyrė tokią užduotį: surasti atvirukų su ramunėmis ir tekstų apie ramunes. Užduotį atlikau, kokį pažymį gavau – nepamenu. Tai buvo 1972 metai.
Atvirukų galėjai nusipirkti tik pašte. Ir vis užsukdavau naujų paieškoti. Susikaupė pluoštelis. Įsigijau tam skirtą albumą. Jame tilpo 80 atvirukų. Pastebėjau, kad ramunės „žydi“ ir ant muilo, kremo, dantų pastos pakuočių. Pradėjau viską kaupti. Darėsi įdomu. Paaugliškas užsiėmimas peraugo į pomėgį. Mano kolekcija plėtėsi. Išdrįsau ją parodyti savo bendradarbėms.
2006 m. surengta paroda „Rymo ramunėlė rudenio arimuos“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje. Ramunių kolekcija eksponuota 5 bibliotekose.
2011 m. įrengtas Ramunynas. Daiktavardis su priesaga -ynas reiškia vietą, kurioje yra daug vienos rūšies daiktų. Ramunynas – vieta, kurioje per 2700 skirtingų daiktų, bet kiekvienas jų papuoštas ramune. Kolekcijoje patys įvairiausi daiktai: atvirukai, paveikslai (originalūs ir reprodukcijos), servetėlės, puodukai, stiklinės, lėkštės, papuošalai, drabužiai, apavas, audiniai, suvenyrai... Ramunė poetų dažnai apdainuota gėlė. Eilėraščiai apie ramunę tapo kursinio, kuris peraugo į bakalauro, darbo tema. Paruoštas klausimynas ramunės tema.
Kas man yra kolekcionavimas?
Džiaugsmas – džiugina kiekvienas naujas eksponatas.
Kūryba – eksponatų pateikimas, pristatymas.
Bendravimas – puodelis ramunėlių arbatos ir pokalbis prie apskrito stalo ramunyne.
Darbas – eksponatų ir patalpos priežiūra, katalogo darymas.
Poilsis – mėgiamas užsiėmimas mažina bet kokį nuovargį.“
O jei jau keistuoliai puošia pasaulį, tai ir galime pasidžiaugti, jei esame vienas iš jų. Arba kad toks žmogus yra šalia mūsų. Kiek neracionalus, romantiškas, savitas, pasaulyje pamatantis kitus dalykus.
Šiaulių universiteto profesorė Džiuljeta Maskuliūnienė
Kolekcijos nuotr.
KALENDORIUS: 2010 metų kalendorius.
IŠKABA: Parduotuvė Šiauliuose, Vilniaus gatvėje. 2008 metų kovas.
ŽENKLAS: Pašto ženklas, Nikaragva.
SERVETĖLĖ: Ramunėmis puošta servetėlė.