Naujausios
Radiniai iš Valdovų ir Vyskupų rūmų teritorijos
Dalia Grigonienė demonstruoja keliolika archeologinės avalynės pavyzdžių. Tai naginės, dėvėtos iki 20 amžiaus pradžios. Šešioliktajame amžiuje atsiradę platforminiai bateliai. Lengvučiai, nes platforma padaryta iš kamštinio ąžuolo žievės. Juos siūdavo moterims ir mergaitėms iš ožkos odelės, nes ši odelė – minkštesnė.
Auliniai, pusauliniai batai ir aulinukai, visiškai trumpu auliuku. Aulinius batus nešiodavo tik vyrai.
Toliau išdėliotos paprasčiausios naginės, medpadžiai. O įspūdingiausiai atrodo purvabridžiai. Tai medinė platforma ant kurios dedami odiniai bateliai. Padėti ant purvabridžio odiniai bateliai einant per purvynus nesusipurvina.
Dauguma šio apavo ir avalynės pavyzdžių rasti Valdovų ir Vyskupų rūmų teritorijose. Čia gyveno turtingi žmonės. Randama net vaikiškos avalynės pavyzdžių.
Archeologų rastus avalynės likučius restauratoriai atkuria ir atiduoda muziejams. Archeologinės avalynės rekonstrukcija užsiimanti D. Grigonienė kartais gauna iš arčiau apžiūrėti avalynę, ją nusifotografuoti, įvertinti medžiagą, iš kurios pasiūta.
Bet dažniausia rekonstruktorei tenka kurti pasižiūrėjus į nuotraukas.
Dėl šilumos šiaudai ir autai
Populiariausias devintojo – devynioliktojo amžiaus apavas buvo naginės. Jas dėvėjo dauguma Lietuvos gyventojų. Pasak Dalios Grigonienės, naginės dėvėtos dar prieš Kristų ir jų era truko iki dvidešimtojo amžiaus pradžios.
Nagines šeimos pasisiūdavo namuose. Paimdavo odos gabalą, iškirpdavo ovalo formą, jo pakraščius sutraukdavo storu siūlu – ir turėdavo apavą. Apie nagines sakoma, jog jos ne siuvamos, o suraukiamos.
Kad kojoms būtų šilčiau naginių avėtojai, kartais į jas įsidėdavo šieno. O kojas apsivyniodavo vilnoniais autais.
„Naginės laikomos apavu, nes jos – be pado, – sako rekonstruktorė. – Tuo tarpu apavas, turintis padą, jau laikomas avalyne.“
Archeologinės avalynės prireikia ir šiandien
D.Grigonienė iš profesijos – dizainerė. Jau 20 metų ji ne tik rekonstruoja, bet ir pati siuva archeologinę avalynę. Jos prireikia etnografiniams kolektyvams. Kartais kad papildytų savo ekspoziciją, užsako muziejai.
Pavieniai žmonės perka retai. Jei perka, tai dažniausiai poros besiruošiančios tuoktis pagal senovines tradicijas.
Archeologinis apavas – brangus malonumas. Pora batų, priklausomai nuo jų pasiuvimo sudėtingumo, kainuoja iki 150 eurų.
„Archeologinis apavas siuvamas rankomis, – aiškina D. Grigonienė. – Todėl užima labai daug laiko. Iš pradžių odoje išbadomos skylutės, paskui ji susiuvama buka adata.“
Nagines dizainerė suraukia per kelias valandas. Tačiau norint pasiūti archeologinius batus vien prie iškarpų prasėdi porą dienų.
Kadangi siuvamas iš tikros grynos odos, kojoms toks apavas – labai patogus. Karštomis dienomis kojos neprakaituoja. Malonu vaikščioti. Tik žinoma ne per asfaltą.
Beje, grynos odos šiuo metu nėra paprasta gauti. Lietuvoje yra tik kokie trys – keturi taškai, kur archeologinei avalynei tinkama oda prekiaujama. Todėl ir pati medžiaga archeologiniam apavui yra brangi.
