Knygų mugė: jomarkas ar dvasios atlaidai?

Knygų mugė: jomarkas ar dvasios atlaidai?

Kny­gų mu­gė: jo­mar­kas ar dva­sios at­lai­dai?

Vi­ta MOR­KŪ­NIE­NĖ

Nie­kas ten ma­nęs va­ru ne­va­rė. Va­žia­vau pa­ti, iš anks­to ži­no­da­ma, kaip bus: taip pat, kaip per­nai, už­per­nai, prieš pen­ke­tą ar aš­tuo­ne­tą me­tų.

Ne­ži­nau, ar va­žiuo­siu ki­tą­met. Gal­būt. Pail­sė­siu, pa­mir­šiu, gal­būt kaž­kas pa­si­keis. O gal vėl pa­si­duo­siu vi­suo­ti­niam en­tu­ziaz­mui ir azar­tui, kad bū­ti­nai rei­kia va­žiuo­ti, rei­kia ten bū­ti, kad mes be mu­gės ne­nu­rim­sim. Kal­bu apie tarp­tau­ti­nę Vil­niaus kny­gų mu­gę, va­sa­rio 23-26 die­no­mis su­reng­tą „Li­tex­po“ pa­ro­dų rū­muo­se. Jau aš­tuo­nio­lik­tą kar­tą.

Dar da­bar gal­vo­je te­bet­vy­ro šur­mu­lys, te­be­si­jau­čiu vie­na iš be­veik še­šias­de­šimt tri­jų tūks­tan­čių mu­gės skruz­dė­ly­no gy­ven­to­jų ar pi­lig­ri­mų (kaip kam gra­žiau skam­ba). Įs­pū­džiai šil­ti, min­tys dūz­gia kaip bi­čių spie­čius, o ga­le gerk­lės ve­lia­si ka­ži koks kar­tu­mas, gal kar­tė­lis, ku­rio ne­tu­rė­tų bū­ti po „pa­ties svar­biau­sio me­tų įvy­kio“ – ci­tuo­ju Pre­zi­den­tę ir vi­sai ne­ke­ti­nu gin­čy­tis. Tie­siog no­riu pa­si­da­ly­ti abe­jo­nė­mis. Gal ir pa­čiai taps aiš­kiau, at­slūgs kar­tė­lis ir ra­miai var­ty­siu mu­gė­je nu­si­pirk­tas kny­gas.

Pliur­zė ir ki­ti neiš­ven­gia­mi mu­gės at­ri­bu­tai

Kar­tė­lis grau­žia dėl ke­lių da­ly­kų, ku­riuos ne­sun­kiai ga­liu įvar­dy­ti. Pir­miau­sia dėl pur­vy­no, tvy­ran­čio “Li­tex­po“ priei­go­se ir ta­pu­sio neats­ki­ria­ma Tarp­tau­ti­nės Vil­niaus kny­gų mu­gės vaiz­do ir įvaiz­džio da­li­mi. Pur­vais taš­ko­si au­to­mo­bi­liai, taš­ko­si žmo­nės. Ži­no­jau, kad pur­vo vo­nių neiš­veng­siu ir iš na­mų ap­dai­riai pa­siė­miau drėg­ną sku­du­rė­lį ir kem­pi­nę ba­tams nu­si­va­ly­ti, nes kaip­gi ei­si į kny­gų šven­to­vę, taš­ky­da­ma­sis pur­vais.

Ži­no­jau, bet vis tiek ne­sup­ran­tu, ko­dėl ta pur­vy­nė tu­ri bū­ti am­ži­na? Gal čia kaž­koks bur­tas, šios ir ki­tų mu­gių sėk­mės ga­ran­tas? Prieš ke­le­tą me­tų, 2014-ais, „Li­tex­po“ ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius, už­klup­tas klau­si­mo apie pur­vus, paaiš­ki­no, kad pel­kė at­si­ra­do dėl ne­ti­kė­to at­ši­li­mo, sa­kė, kad aikš­tė bus ne­del­siant išas­fal­tuo­ta.

2015 me­tais at­ši­lo vėl per anks­ti, 2016-ai­siais, to pa­ties di­rek­to­riaus žo­džiais, „žie­ma bu­vo ne žie­miš­ka ir per šil­ta“, as­fal­to ne­be­ža­dė­jo, nes tai esą per bran­gu ir neap­si­mo­ka. Šie­met, pri­spir­tas pa­si­pik­ti­nu­sių pi­lig­ri­mų ir pa­ti­kė­jęs ne­grįž­ta­mu kli­ma­to at­ši­li­mu, ža­da, kad jau po mė­ne­sio skelbs as­fal­ta­vi­mo dar­bų kon­kur­są.

Kaip pa­ti­kė­ti? Gė­da klau­sy­ti, nes to­kias kal­bas va­ri­nė­ja ne ko­kio tur­gaus di­rek­to­rius, bet vals­ty­bės val­do­mos įmo­nės gal­va. Pa­ty­čios, ne ki­taip.

Kar­tė­lis dėl to, kad su ki­tais tūks­tan­čiais žmo­nių bu­vau pri­vers­ta min­dži­kuo­ti ta­me pur­vy­ne ki­lo­met­ri­nė­je ei­lė­je prie ka­sų. Pas­kui, įsi­bru­ku­si vi­dun – vėl sto­vė­ti il­giau­sio­je ei­lė­je prie rū­bi­nės, su­lau­kus iš­girs­ti, kad reikia pe­rei­ti į ki­tą ei­lę prie ki­tos rū­bi­nės. Pas­kui min­dži­kuo­ti dar vie­no­je ei­lė­je – prie tua­le­to: nu­si­šveis­ti ba­tus, nu­si­plau­ti ran­kas ir ki­taip pa­si­ruoš­ti dva­sios puo­tai sau­sa­kim­šo­se sa­lė­se. Pas­kui stum­dy­tis mi­nio­je, per ki­tų žmo­nių gal­vas žvelg­ti į pre­kys­ta­lius, sten­gian­tis iš­lai­ky­ti šyp­se­ną vei­de, ne­pa­kel­ti bal­so, drau­giš­kai žiū­rė­ti ta­ve stum­dan­čiam žmo­gui į akis, ar­ba kal­tai nu­leis­ti žvilgs­nį, pa­čiai ką nors kliudžius. At­ro­dy­ti pa­ten­kin­tai ir lai­min­gai: „Kiek čia mū­sų daug ir ko­kie vi­si gra­žūs...“

Kny­gos ir mu­gės

Man vi­sa­da at­ro­dė keis­to­kas šis žo­džių junginys, ir iki šiol jį sun­ko­ka nu­ry­ti. Vis dar at­ro­do, kad kny­gos, nors ir pa­da­ry­tos iš ma­te­ri­jos, mai­ti­na dva­sią ir pro­tą, o mu­gės ten­ki­na že­miš­kus po­rei­kius, per­ku-par­duo­du.

Di­džiuo­ja­mės, kad Vil­niaus kny­gų mu­gė di­de­lė. Di­džiau­sia Bal­ti­jos ša­ly­se ir ant­ra po di­džiau­sios Eu­ro­po­je Leip­ci­go mu­gės. Puo­se­lė­jam sva­jo­nes, kad Vil­nius ga­lė­tų tap­ti Pa­sau­lio kny­gų sos­ti­ne. Ge­rai, sva­jo­ti neužd­raus­ta.

Sup­ran­tu, kad kny­gų skai­ty­to­jas nė­ra el­fas, ar ki­to­kia ne­že­miš­ka bū­ty­bė, skra­jo­jan­ti pa­de­be­siais ir min­tan­ti vien gė­lių ne­kta­ru, kva­pais, idė­jo­mis ir nuo­jau­to­mis. Ne­ma­nau, kad vi­si lei­dė­jai ir pre­kiau­to­jai kny­go­mis yra biz­nie­riai, kie­ta­šir­džiai fa­ri­zie­jai, ku­riems rū­pi tik vie­na – par­duo­ti daug ir ne­pi­giai.

Sup­ran­tu, kad ir di­die­ji kny­gy­nai, ir lei­dyk­los nė­ra lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jos, kad tu­ri iš kaž­ko iš­si­lai­ky­ti, gy­ven­ti ir ne­ga­li da­ly­ti kny­gų vel­tui. Jiems rei­ka­lin­gas pel­nas, kad ga­lė­tų aug­ti ir leis­ti.

Be­je, apie ma­žuo­sius lei­dė­jus ki­ta kal­ba. At­ro­do, kad iš mu­gės jie tik­rai ne­par­va­žiuos pra­lo­bę. Vie­nos ne­di­de­lės lei­dyk­los va­do­vas, sun­kiai spaus­da­mas šyp­se­ną, pa­ro­dė są­skai­tą: kiek jam kai­nuos ma­lo­nu­mas „ į ki­tus pa­žiū­rė­ti ir sa­ve pa­ro­dy­ti“. Pa­ly­dė­jo ko­men­ta­ru, kad ki­tos išei­ties nė­ra, nes jei ta­vęs nė­ra mu­gė­je, tai ta­vęs iš vi­so nė­ra. O bū­ti no­ri­si – vie­nam iš ke­lių šim­tų ki­tų da­ly­vių. Pri­si­dė­ti prie gra­žios sta­tis­ti­kos ir pa­sa­ky­ti: „Ir aš ten bu­vau...“

Pa­ga­vau sa­ve pa­mir­šus, ko­kiais lai­kais gy­ve­nu. Kad aš, kaip ir ki­ti kny­gų skai­ty­to­jai, ra­šy­to­jai, lei­dė­jai ir pir­kė­jai, gy­ve­na­me lai­ke, pa­žy­mė­ta­me pre­kės ženk­lu, o mu­gė­je, kaip ir gy­ve­ni­me, ga­lio­ja toks pat dės­nis: gy­venk, pirk, mirk...

Tai pri­si­mi­nus, žo­džių jun­gi­nys „kny­gų mu­gė taip skau­džiai ne­be­rė­žia klau­sos – tie­siog „du vie­na­me“. Toks gy­ve­ni­mas...

Mu­gė ir at­lai­dai

Jau įpras­ta gir­dė­ti, kad kny­gų mu­gė yra ne šiaip di­de­lis įvy­kis, bet li­te­ra­tū­ros – dva­sios at­lai­dai. To­kių api­bū­di­ni­mų itin pa­daž­nė­ja mu­gei ar­tė­jant. Ir gir­di­me juos daž­niau­siai ne iš ko ki­to, kaip iš di­džių­jų lei­dy­bos vei­kė­jų lū­pų.

Ir šie­met, prieš pat mu­gę duo­da­ma in­ter­viu vie­nam na­cio­na­li­niam laik­raš­čiui, ant­ros pa­gal dy­dį Lie­tu­vo­je „Ty­to al­bos“ lei­dyk­los“ va­do­vė sa­ko: „Kny­gų mu­gė – kaip ant­ros Ka­lė­dos. Šian­dien, ma­ny­čiau, mu­gė mums yra svar­bes­nė. Ka­lė­das (do­va­nų pir­ki­mo me­tą) sie­ja­me su ko­mer­ci­ja. Ža­vin­ga, kad ir kny­ga – ge­ra do­va­na. O štai kny­gų mu­gė – ta­vo lei­dy­bi­nės ideo­lo­gi­jos, lei­dy­bi­nės pro­gra­mos įver­ti­ni­mas.“ (Sup­rask, jo­kios ko­mer­ci­jos.)

Pri­si­pa­žin­siu, man ta kny­gų mu­gės ir at­lai­dų sam­plai­ka taip pat at­ro­do įtar­ti­na, nors kny­gos pa­sau­liui ne­si­jau­čiu sve­ti­ma nei kaip skai­tan­tis, nei kaip ra­šan­tis žmo­gus. Ir nors ne­lai­kau sa­vęs vi­siš­ka ci­ni­ke, vis tiek at­si­me­nu, kad mu­gė nuo se­nų se­no­vės Lie­tu­vo­je su­pran­ta­ma kaip pre­ky­me­tis, jo­mar­kas – met­tur­gis, ku­rio me­tu pre­kiau­ja­ma vie­šo­je vie­to­je.

O at­lai­dai, kal­bant tech­ni­ne baž­ny­čios kal­ba, yra „lai­ki­no­sios baus­mės už nuo­dė­mes, ku­rių kal­tė jau pa­nai­kin­ta. Tai yra at­lei­di­mas Die­vo aki­vaiz­do­je“. Tai ir mąs­tau sau, kad gal esu tiek nu­si­dė­ju­si, kad tos „lai­ki­no­sios baus­mės“ pur­vu, be­ga­li­nė­mis ei­lė­mis ir pa­si­grum­dy­mu mi­nio­je šiuo­se kny­gų at­lai­duo­se man yra pa­siųs­tos iš aukš­čiau, kad esu jų nu­si­pel­niu­si.

Dar vie­nas pa­ste­bė­ji­mas. Prieš kiek­vie­ną kny­gų mu­gę jos or­ga­ni­za­to­riai, lei­dyk­lų va­do­vai gar­siau kal­ba apie dva­sią, at­lai­dus, esą žmo­nės į mu­gę spie­čia­si ne dėl pir­ki­mo, bet dėl kul­tū­ros. Po mu­gės tra­di­ciš­kai ak­cen­tuo­ja­mi pir­ki­mai, džiau­gia­ma­si, kad kas­met jie di­dė­ja, o šie­met gal bus net ir re­kor­di­niai. Nors ai­ma­nuo­ja­ma, kad lei­dy­ba vis dar ne­sug­rįž­ta į 2008 me­tų ly­gį, kai per me­tus bu­vo iš­lei­džia­ma 4 500 pa­va­di­ni­mų kny­gų, at­ro­do, kad ir šian­dien kny­ga yra ne tik ge­ra do­va­na, bet ir ne­blo­ga pre­kė. Ypač, jei­gu tin­ka­mai, pro­fe­sio­na­liai įsuk­ta rek­la­mos, mar­ke­tin­go ma­ši­na.

Įsuk­ti šią ma­ši­ną pa­jė­gūs vėl tik di­die­ji. O ma­žie­ji? Kaip sa­ko liau­dis, „bied­ną ir glu­šą ir baž­ny­čioj mu­ša“. Net ir per at­lai­dus. Gal­būt tai, kas vie­niems yra at­lai­dai, ki­tiems yra mu­gė?

400 kul­tū­ri­nių ren­gi­nių

Bū­tent tie 400 kul­tū­ri­nių ren­gi­nių per 4 die­nas la­biau­siai ker­ta į sme­ge­nis.

Ką reiš­kia tie 400: pla­čias pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bes, kul­tū­ros per­pro­duk­ci­ją ar sai­ko jaus­mo sty­gių? Pa­si­rin­ki­mas – ge­rai, bet vėl klau­si­mas, ke­liuo­se ren­gi­niuo­se per die­ną fi­ziš­kai pa­jė­gus ap­si­lan­ky­ti mu­gės lan­ky­to­jas? Pen­kiuo­se, de­šim­ty­je, pen­kio­li­ko­je? Sun­ku pa­ti­kė­ti. Juk rei­kia ne tik pra­si­brau­ti, ras­ti vie­tą at­si­sės­ti, at­si­rem­ti į sie­ną ar su­si­ran­gy­ti ant grin­dų, vaiz­duo­jant lais­vą ir ne­prik­lau­so­mą kul­tū­ri­nin­ką.

Rei­kia dar gir­dė­ti, ką kal­ba pre­le­gen­tai – au­to­riai, lei­dė­jai, kri­ti­kai. Rei­kia su­ge­bė­ti vi­sa tai priim­ti, „su­virš­kin­ti“, įsi­dė­ti gi­liai į šir­dį.

Sup­ra­tau, kad de­šimt kny­gų pri­sta­ty­mų, su­si­ti­ki­mų, dis­ku­si­jų per die­ną – ne ma­no jė­goms. Ir net pa­vy­du, kad ap­lin­kui tiek daug pa­jė­gių.

Dar vie­nas re­to­ri­nis: ar nė­ra pa­vo­jaus per­si­so­tin­ti? Ang­lai tu­ri to­kį gra­žų po­sa­kį, kad vie­nu kar­tu dve­jų pus­ry­čių ne­su­val­gy­si. Lie­tu­viai ban­do įro­dy­ti prie­šin­gai. Po dvi­gu­bų pus­ry­čių – dar pie­tūs ir va­ka­rie­nė. Ir ra­mu – dva­sia pa­pe­nė­ta iki ki­tų me­tų.

Tru­pu­tį ne­sma­gu, kad iki ga­lo ne­pa­ti­kiu pa­mal­džiu pi­lig­ri­mų en­tu­ziaz­mu. Gal tik­rai vi­si taip iš­troš­kę ir išal­kę spaus­din­to žo­džio ir pro­tin­gų kal­bų? Ta­čiau nie­kaip ne­pri­si­me­nu, ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą re­gė­jau Šiau­lių ar ko­kio ki­to mies­to kny­gy­no ap­gul­tį, pa­si­ro­džius nau­jai kny­gai? Ar anš­la­gą kny­gos pri­sta­ty­me ar pa­ro­do­je.

Gal kad ne Vil­niu­je, gal kad ne mu­gė­je, vi­lio­jan­čio­je ren­gi­niais ir re­gi­niais, ak­ci­jo­mis ir at­rak­ci­jo­mis?

Ar tik­rai iš­pro­tė­ję dėl li­te­ra­tū­ros?

Mu­gės ren­gė­jai džiau­gia­si, kad sve­čiams iš už­sie­nio da­ro­me įspū­dį, kad at­ro­do­me kaip dėl kny­gų ir skai­ty­mo iš­pro­tė­ju­si ša­lis. Juos ste­bi­no pil­nos sa­lės žmo­nių, su­si­rin­ku­sių pa­si­klau­sy­ti jiems vi­sai ne­gir­dė­tų ir ne­pa­žįs­ta­mų au­to­rių, ste­bė­jo, su ko­kiu įkarš­čiu ir azar­tu lie­tu­viai žiū­ri­nė­ja ir var­to kny­gas, pa­ra­šy­tas jiems ne­sup­ran­ta­mo­mis kal­bo­mis, nuo­sta­bos ku­pi­nais žvilgs­niais nu­ly­dė­da­vo nu­si­plū­ku­sius, ku­pi­nais mai­šais kny­gų ne­ši­nus žmo­nes.

Tur­būt ste­bė­jo­si šei­mo­mis su ma­žais vai­kais, net ir kū­di­kiais ant ran­kų, mū­sų kant­ry­be ir šyp­se­no­mis be­si­gru­miant ei­lė­se, su­si­tai­ky­mu min­dži­kuo­jant il­go­se ei­lė­se.

Ste­bė­tis tik­rai bu­vo kuo. Tik ar neiš­si­veš jie apie mus ne­vi­siš­kai tei­sin­go įspū­džio – iš­pūs­to, pa­gra­žin­to, ne­rea­liai op­ti­mis­tiš­ko? Ar ne­pa­ma­nys, kad vi­so­je Lie­tu­vo­je taip? Gal ir ge­rai – te­gu ma­no, kad esa­me tru­pu­tį iš­pro­tė­ję. Te­gu ma­no, kad dėl kny­gų.

Gal ne­ti­kiu mi­si­ja?

Kai kas, ma­tyt, ma­nęs pa­klaus, gal man iš vi­so ne­pa­tin­ka kny­gų mu­gė?

Ar ne­ti­kiu jos mi­si­ja skleis­ti švie­są ir tie­są, ska­tin­ti skai­ty­mą, kū­ry­biš­ku­mą? Ar no­rė­čiau, kad žmo­nės į jas ne­si­verž­tų? Kad bū­tų lei­džia­ma ma­žiau kny­gų?

Ar man ne­pa­tin­ka su­si­ti­ki­mai su ra­šy­to­jais ir poe­tais, neį­do­mi kri­ti­kų nuo­mo­nė?

Pa­tin­ka, vis­kas man pa­tin­ka. Tik no­rė­čiau, kad kny­gos bū­tų per­ka­mos ir skai­to­mos vi­so­je Lie­tu­vo­je, kad ne­bū­tų už­da­ro­mi kny­gy­nai, kad į Lie­tu­vos mies­tus ir mies­te­lius daž­niau at­va­žiuo­tų ra­šy­to­jai ir poe­tai. Su­si­tik­tų su žmo­nė­mis. Kal­bė­tų­si apie gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą, skai­ty­tų ei­les, da­lin­tų au­tog­ra­fus. Kad steig­tų­si kny­gų klu­bai, kad bū­tų švie­sios ir šil­tos bib­lio­te­kos, kad dva­sios at­lai­dai vyk­tų vi­so­je Lie­tu­vo­je vi­sus me­tus, o ne ke­tu­rias mu­gės die­nas.

Dar la­bai no­rė­čiau, kad žmo­nės Lie­tu­vo­je vis dėl­to ne­si­rink­tų tarp mu­gės ir šv. Ka­lė­dų.

P. S.

Iš at­min­ties iš­plau­kia ka­dai­se Vy­tau­to Ker­na­gio dai­nuo­ta po­pu­lia­ri me­lo­di­ja ir žo­džiai: „Per­nai aikš­tę išas­fal­ta­vo, pro­vin­ci­ja da­ro­si ne­be pro­vin­ci­ja. Tik svar­bu, kad žmo­nės gal­vo­tų ne­pe­ri­fe­riš­kai...“

Jei­gu tie žo­džiai tap­tų rea­ly­be, gal­būt ki­tų me­tų va­sa­rį vėl va­žiuo­čiau į Vil­niaus kny­gų mu­gę. Jau 19-ąją.

Ti­kė­da­ma­si at­lai­dų.

Mar­ty­no Amb­ra­zo (EL­TA) nuo­tr.

Ei­lė žmo­nių, no­rin­čių pa­tek­ti į Vil­niaus kny­gų mu­gę.