Naujausios
Kelių žmonių atsiminimai
Maždaug trys dešimtys puslapių. Tiek knygoje užima dokumentinė apybraiža „Pro atkeltus laiko vartus“, kurią, kaip ir eilėraščius, kompiuteriu surinko autorės anūkai Domantas ir Kasparas. Ji pati – Gražina Blinkinienė – rašo ranka. Ir liejasi žodžiai – daugiausia eilėmis, primindami gimtąjį sodžių, bet kai kurie gyvenimo įvykiai, faktai surikiuojami tik prozos tekstuose, nors ir su lyriniais intarpais, nostalgišku savo gimtojo krašto gamtos aprašymu, su prislopintu skausmu, slepiančiu patirtus rūsčius išgyvenimus.
„Apie atkurtą Lietuvos valstybę, apie pradžios sunkumus ir džiaugsmus, apie savo kaimo džiaugsmus ir bėdas daug pasakojo tėvukas Benediktas Bračas. Jis gimęs 1898 metais Joniškio rajono Stanelių kaime. Anksti mirė jo tėvas, trys broliai ir sesuo anksti išaugo iš vaikystės rūbo ir išėjo piemenauti. Pas ūkininkus jie dirbo iki pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo – 1918 metų. Tėvukas pasiprašė savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Dėl kojos traumos jį paskyrė į lauko virtuvę. Be to, tėvukas grojo orkestre. Labai didžiavosi, kad po tarnybos vadovybė įrašė jį į eilę skirti kariams savanoriams žemės. Visą gyvenimą išsaugojo meilę ir pagarbą nepriklausomai Lietuvai. Apie ikikarinį laikotarpį, karo metų įvykius kai kuriais prisiminimais dalijosi ir mama – Pranutė Brazytė-Bračienė. Visai neseniai mane likimas suvedė su buvusia Pamūšio kaimo gyventoja, buvusia tremtine Liucija Karčiauskaite–Navickiene. Jos dėka man pavyko sujungti kai kurias tarpusavyje susijusias gyvenimo ir mano artimųjų bei įvykių detales. Tuo pasakojimu nesiekiu nieko nei kaltinti, nei teisinti, nei daryti išvadų. Tokių kaimų Lietuvoje buvo tūkstančiai. Ir kaimų, ir žmonių likimai buvo panašūs“, – dokumentinės apybraižos įžangoje rašo Gražina Blinkinienė.
Kadaise buvo dvaro palivarkas
„Pamūšio kaime, kiek pamenu, buvo septynios ar aštuonios sodybos (knygoje minimi 8 asmenys, gavę žemės iš nusavinto grafo G. Naryškino valdyto turto – aut. past.). Po karo išvežė dvi šeimas į Sibirą, viena išsikėlė į Žagarę, kažkas išvyko į Latviją gyventi, kai kurie žuvo pokario partizaninėse kovose. Ilgiausiai išsilaikė senbuviai: Braziai, Giedraičiai, Vilčiauskai. Po truputį ir iš likusių viensėdžių žmonės išsikėlė į gyvenvietes. Ir išsivaikščiojo kaimas“, – į kelis sakinius Pamūšio istoriją sudeda knygos autorė. Tačiau nuo šių kelių faktų atsišakoja kiti pasakojimai.
G. Blinkinienė knygoje rašo, kad Pamūšio kaimo teritorija kadaise vadinta Dantais. Tai buvęs carinės Rusijos imperijos didiko, jau minėto Georgijaus Naryškino palivarkas su apvaliai tašyto akmens arklidėmis, klėtimi, kitais pastatais, didingu sodu. Kilus neramumams Rusijoje ir pasaulyje, G. Naryškinas savo valdas pardavė būsimo Pamūšio kaimo pirmajam gyventojui Izidoriui Karčiauskui. Po Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo atsitiktinė kulka nutraukė jo gyvybę. Likusi našlė Marija ūkį atidavė sūnui Jurgiui. Netoliese, jau Buvainiuose, įsikūrė brolis Juozas.
Gyvenimą sujaukė pokaris ir tremtis
Pamūšis niekada nebuvo didelis, tačiau ypač mielas iš čia kilusiems gamtos gėrybėmis, pratekančios Mūšos kaimynyste. Apybraižos autorė rašo apie įprastus darbus, vaikų auginimą, apie tai, kiek džiaugsmo mažiesiems suteikdavusi iš beržo ar klevo leidžiama sula. Vaikai gerai žinojo, kuriuose krūmuose išperėti paukšteliai, kurioje laukymėje sirpsta žemuogės, kur avietės, gervuogės, jie puikiai pažinojo grybus, o Mūšoje gaudė vėgėles, lydekas, vėžius.
Gražų, nors ir sunkiais kaimo darbais nuspalvintą, gyvenimą, kai kuriems sujaukė pokario laikai, kai dalis šaukiamojo amžiaus jaunuolių pasitraukė į miškus, kiti buvo išvežti į Sibirą. Tremties neišvengė ir Gražinos Brazytės–Blinkinienės šeima. Jai tebuvo devyni mėnesiai, kai 1948 metų gegužę buvo išvežti į Buriatiją, kur pateko į Chorinsko rajono kirtavietę. Vyrai pjovė medžius, traukė juos arkliais, moteris genėjo šakas, rinko pušų sakus. Dirbantis žmogus per dieną gaudavo 400 gramų, nedirbantis – 200 gramų duonos, kartais miškuose tekdavo išbadėjus misti ir augalų šaknimis.
Traukė senovė, domino tautosaka
Po dešimties metų šeimai grįžus iš tremties tėviškėje iš sodybos bebuvo likę tik pamatai, tad apsistojo pas močiutę. Ir vėl užklupo neganda. Iš nesandaraus kamino kepant duoną ant šiaudinio stogo užkrito žiežirba ir šeima liko be namų. Priėmė juos į savo molinę klėtelę Nikodemas Dijokas iš Trumpaitėlių kaimo.
„Buvo labai gaila tėčio. Toks sudėtingas jo gyvenimas. Kai vėliau jau kitur gyvenome, vis nueidavome su juo į buvusią sodybą. Atsisėdęs ant pamato jis ilgai rymodavo. Ten dar žolę šienui išsipjaudavo, niekas nieko nesakė“, – mena G. Blinkinienė. Tėveliui mirus mamai vaikai padėjo persikelti į Rudiškių gyvenvietę.
„Mane visą laiką traukė senovė, tautosaka, senos dainos. Nesinori, kad tai išnyktų. Tad ir dirbdama 38-erius metus vaikų darželio auklėtoja su jais rengdavau įvairias programas, kur pritaikydavau savo užrašytus žaidimus, patarles, mįsles. Ir savo gimtojo kaimo istoriją jaučiau pareigą surašyti, kiek sugebu. Nes jau ne tik buvę Pamūšio gyventojai mirę, bet ir jų vaikų beveik nelikę“, – sako autorė.
Kruopiuose (Akmenės rajonas) gyvenanti Gražina Blinkinienė nuo jaunų dienų mėgo literatūrą, rašė eiles. Literatė priklauso Nepriklausomų rašytojų sąjungai. Moteris jau išleido keturias savo kūrybos knygas. Be minimos šiame straipsnyje, kurią redagavo Julija Sejavičienė, išėjo trys poezijos rinkiniai: „Ant atminimo tako“, „Širdies sodas“, „Jausmų gama“.
