Naujausios
„Užsirišau skarą“
Nijolė Kliukaitė – Kepenienė yra parašiusi knygas apie Šatrijos Raganą, Gabrielę Petkevičaitę – Bitę. Tačiau rašyti apie Žemaitę sakė neišdrįsusi. Per daug galinga.
Sužinojusi, jog šiemet būtent ji pelnė jau 46 kartą skiriamą, vieną iš prestižiškiausių Žemaitės literatūrinę premiją, rašytoja pasakojo atsistojusi prieš veidrodį ir užsirišusi skarą, nors šiaip jau skarų niekuomet nenešiojanti.
Skara buvo Žemaitės išskirtinumas. Nors daugelis ponių anuomet, ypač viešint Amerikoje, Žemaitę ragino skarą pakeisti skrybėle, ji niekuomet to nedarė, tuo tarsi dar kartą pabrėždama kaimo moters įvaizdį ir mentalitetą.
Negailestingai realistiniuose Žemaitės herojuose N. Kliukaitė – Kepenienė sakė įžvelgianti dieviškąjį žmogaus pradą. Kad ir Driežų Katrės prieš mirtį ištartas paskutinis žodis „Dovanokit“. Nuolat uošvių ujama ir vyro neužtariama Katrė atlaidumu ir atsiprašymu savo engėjams dar kartą parodė tikrojo žmogiškumo, kuriame ir yra dieviškasis pradas, pavyzdį. Nors Žemaitė nebuvo religinga, tačiau jos herojų mokėjimas suprasti ir atleisti tarsi akcentuoja žmogaus dieviškąjį pradą.
„Žemaitės premija – tai naujas mano įkvėpimas. Nors pati nesu žemaitė, tačiau savo kūryba noriu apglėbti bent dalį Žemaitijos“, – sakė knygos „Rupaus malimo“ autorė.
N. Kliukaitė – Kepenienė gimė ir augo Vilniuje. Neturėjo nei savo kaimo, nei tarmės. O ten, kur žmonės kalba prigimtine tarme, kraštas gyvybingesnis, spalvingesnis.
63 metų rašytoja, poetė ir vertėja, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Vilniaus pedagoginiame universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Vėliau studijavo anglų kalbą Vilniaus universitete. Šiuo metu ne tik užsiima kūrybine veikla, bet ir dėsto anglų kalbą.
Pavergė Mažoji Lietuva
Šiuo metu N. Kliukaitė-– Kepenienė gyvena Klaipėdos priemiestyje, Kunkių kaime. Sostinę į Klaipėdą iškeitusi rašytoja sakė, jog jai labai patinka uostamiestis, jūra, įdomūs to krašto žmonės.
Matyt, šis miestas yra ir rašytojos įkvėpimo šaltinis. Ji parašiusi ir išleidusi per 30 knygų: romanų, pjesių, biografinių romanų, poezijos knygų, pasakų ir apsakymų knygelių vaikams. Be to, yra išvertusi apie dešimt užsienio rašytojų knygų.
1991 metais N. Kliukaitei – Kepenienei atiteko Kanados lietuvių premija už pjesę „Amerikė“. 2002 metais „Po riestainio saule“ pripažinta geriausia metų knyga vaikams. Tais pačiais metais rašytoja pelnė ir Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją už kūrinius „Tititatos užburti“ ir „Jos“. 2006 metais atiteko „Lietuvių balso“ II-oji premija už romaną „Šatrijos Ragana“. 2010 metais – įteikta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už romaną „Bitė“. 2016 metais pelnytas Poezijos pavasario prizas už poeziją vaikams (už knygą „Miestai).
Savo romaną „Rupaus malimo“ rašytoja pavadino kelione į sielos tėvoniją. Žemaitės premiją pelniusiame kūrinyje ji stengiasi atskleisti ypatingą prūsų charakterį, pabrėžti jų orumą ir išdidumą netgi pačiomis sunkiausiomis ir skaudžiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Atrodo, jog pačiuose jų genuose užkoduota taisyklė: negalima elgtis taip, kaip negalima. Neleidžia prigimtinis padorumas.
Romano siužetui N. Kliukaitė- Kepenienė panaudojo ligoninėje lankytos prūsų palikuonės Anos Helenos Saprykinos pasakojimą apie savo tėvų gyvenimą, sunkų, dramatišką likimą ir gebėjimą bet kokiomis aplinkybėmis išsaugoti žmogiškąjį orumą.
Daugelio herojų vardai ir pavardės – tikri, paimti iš autentiško Helenos pasakojimo. „Gyvenimas yra daug įdomesnis už patį talentingiausią pramaną, premijos įteikimo iškilmėse sakė rašytoja. – Nors neneigsiu pasakojimas ne visur visiškai tikslus. Yra meninių intarpų.“
Romane keliamas klausimas: „Kas lieka, kai tau atima gyvenimo skonį, bet gyvastį dar palieka?“
Per vienos šeimos likimą rašytoja bando atskleisti skaudžią ir paslaptingą Prūsijos istoriją ir pasidalinti su skaitytojais tuo artumu, kurį pati jaučia Prūsijai.
Apie prūsų likimą „Rupaus malimo“ autorė dar yra išleidusi ir eilėraščių knygą.
