Karantiną pažymėjo „Šimšės stigmos“

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Alvidas Paškauskas jubiliejinei parodai rengėsi trejus metus, bet planus pakoregavo karantinas.
Ketvirtadienio vakarą prie Šiaulių dailės galerijos būriavosi žmonės su kaukėmis ir gėlėmis. „Aš jums nusilenksiu, kad nepabūgote ateiti per didžiąją pandemiją pažiūrėti parodos“, – į susirinkusiuosius kreipėsi skulptorius, parodos „Šimšės stigmos“ autorius Alvidas Paškauskas. Parodos atidarymas vyko neįprastai – lauke. O nuimta „stop“ juosta pranešė – galerija vėl pradeda veiklą.

Sugrįžimas

Parodos atidarymas vyko Vilniaus gatvės bulvare, prieš įėjimą į galeriją. Šiaulių dailės galerijai šis atidarymas buvo ir sugrįžimo šventė.

„Mes jūsų labai pasiilgome. Smagu, kad grįžtate, kad galime susitikti, žiūrėti į akis, nors veidus dengia kaukės“, – nuo laiptų kreipėsi laikinoji Šiaulių dailės galerijos direktorė, kultūrinių renginių ir parodų kuratorė Ernesta Šimkienė. Jos teigimu, karantinas parodė, kad žmonėms labai reikia kultūrinio turinio ir kolektyvinio išgyvenimo.

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, pavaduotojas kultūrinei veiklai, priminė, kad prieš kelerius metus, siaučiant gripo epidemijai, Šiaulių dailės galerijoje vykusio festivalio „Virus“ atidarymo dalyviai buvo su kaukėmis. O ant visų kaukių buvo užrašas „virusas“.

„Smagu susitikti naujame formate, bet gali būti taip, kad tas formatas ir prigis, gal labai patiks taip atidarinėti parodas. Arba dvigubai – pirmiausia čia, sukeliant siurprizą, o antrą kartą jau viduje. Kodėl gi ne? Tokie išbandymai yra labai gerai“, – sakė V. Kinčinaitis.

Menotyrininko nuomone, nei galerijai, nei menui, nei šiauliečiams joks virusas nebaisus: jį galima „adaptuoti, pavergti, įsisavinti ir priversti dirbti mums, menui ir kultūrai“.

V. Kinčinaitis pasidžiaugė, kad po karantino paskelbimo pirmoji paroda yra būtent A. Paškausko – ji stebina jėga, yra labai efektinga, kūrybinga.

„Alvidui reikia duoti mišką, reikia duoti kalnus, reikia duoti jūrą, jis visa tai sumaišys ir padarys tokią ypatingą, galingą, vitališką instaliaciją, kad beliks tik stebėtis, – sakė V. Kinčinaitis. – Šimšė gali didžiuotis turėdama tokį savo herojų, savo menininką.“

A. Paškauskas dėkodamas nusilenkė visiems susirinkusiems. Ir pateikė siurprizą – trumpą performansą, iš kabančio kibiro ant savęs pažerdamas raudonus kamuoliukus, tarsi virusus.

Nuėmus „stop“ juostą, į galeriją buvo pakviesti lankytojai. Rankų dezinfekcija, temperatūros matavimas, įvairios lankytojų kaukės galerijoje priminė tebesitęsiantį meninį vyksmą.

Jubiliejinė paroda

Paroda „Šimšės stigmos“ turėjo būti eksponuojama balandžio mėnesį. Planus sujaukė karantinas.

„Laukiau parodos, daug dirbau, buvau viską suplanavęs, stengiausi ir staiga... Iš karto supratau, kad viskas. Bet išėjo taip, kaip išėjo. Nieko nepakeisi. Gal dar ir geriau“, – svarsto pirmosios parodos Šiaulių dailės galerijoje po priverstinės pertraukos autorius.

A. Paškausko paroda eksponuojama visose Šiaulių dailės galerijos ekspozicinėse erdvėse, lankytojams pristatomi ir senesni, ir nauji darbai, kurti būtent šiai parodai.

„Neįmanoma parodoje visko parodyti – pats nustebau, kiek visko esu sukūręs“, – juokiasi skulptorius.

Parodai pradėjo ruoštis prieš trejus metus. Kaip pats sako, sistemingai – jubiliejui.

Šiandien, kalbėdamas apie 60-metį, pajuokauja, jog tapo statistine mėsa, prisimindamas filosofo Gintauto Mažeikio komentarą „Aš esu rizikos grupės asmuo“ ir šiandienos aktualijas.

A. Paškauskas kuria iš įvairių medžiagų: stiklo, medžio, metalo, akmens, naudoja ir įvairius elementus, senus daiktus. Tradiciją derina su modernumu.

„Akmuo, medis, metalas, stiklas, šiuolaikinė elektronika šio menininko rankose įgyja siurealistinių būtybių, sakralinių personažų, svetimų galaktikų ateivių pavidalus. Nepaisant medžiagų tvirtumo, Alvido kūriniai stebėtinai ekspresyvūs, gyvybingi, jie gyvena nuolatinių transformacijų būvyje“, – taip parodoje pristatoma A. Paškausko kūryba.

Daryti savaip

A. Paškauskas tvirtai įaugęs į Šimšės rajoną.

„Parodą pavadinau „Šimšės stigmos“, nes Šimšėj gimęs, Šimšėj augęs, į namą, kuriame gyvenu, buvau atvežtas gimęs iš ligoninės, – sako A. Paškauskas. – Esu dirbęs mokytoju Pakruojo rajone, bet sugrįždavau į namus. Šimšė – ypatingas rajonas, senas, turi savo dvasią.“

A. Paškauskas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute baigė piešimo, braižybos ir darbų specialybę. Pastarąjį dešimtmetį dirba Šiaulių S. Šalkauskio gimnazijos technologijų mokytoju, prieš tai mokytojavo Ragainės progimnazijoje.

Kūrybinį kelią pradėjo studijų metais. Po studijų kūrė vitražus. Buvo permainų laikas: valdiški užsakymai baigėsi, dirbdavo privačiuose namuose.

Vitražų užsakymai sustojo atėjus Rusijos krizei. Po truputį vitražų kūrimą pakeitė skulptūra. Pradėjo nuo dekoratyvinių kiemo akcentų.

„Stengiausi atsiskirti nuo liaudies kūrybos, darbai buvo kitokie. Liaudies skonio neatitikdavo, skulptūros nebuvo saldžios. Kai nesaldus daiktas, nelabai visi puola. Daugiausia kūrinių įsigydavo gydytojai, jie turėjo ir galimybių, ir skonį“, – sako A. Paškauskas.

Pradėjo dalyvauti parodose, iš pradžių grupinėse, vėliau surengė ir personalinių. Savitas menininkas perprato įvairiausias medžiagas, sukūrė išskirtinių skulptūrinių objektų, sudėtingų instaliacijų.

„Kiekvienas daro, kas jam patinka. Kuris menas geresnis, parodys likimas, kam labiau pasiseks. Nesuprantu, kai sako: konkurentai. Nematau nė vieno konkurento, yra menininkai, draugai, kiekvienas daro savaip, kiekvienas valgo skirtingai, dirba skirtingai. Stengiuosi kuo labiau išsiskirti, bet labai sunku, nes esu baigęs akademinę mokyklą, institutą, kur varžė taisyklės.“

Kurti pagal vieną kurpalį – ne A. Paškausko charakteriui, visada norėdavosi daryti savaip.

„Bet vis tiek yra įkalimas. Nežinau, kodėl, pats jaučiu, noriu dar labiau išsivaduoti, bet labai sunku. Nesistengiu įtikti, darau, kas man gražu. Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau supranti, dabar darau greičiau, tiksliau. O noro dar yra. Tik kur reikės darbus dėti?“ – retoriškai klausia juokdamasis.

Turi ir tradiciją – kasmet Kalėdoms sukuria „suvenyriuką-angeliuką-talismaniuką“. Kartais padaro ir 200. Šiai tradicijai jau 14 metų.

Įrankių kolekcija

A. Paškauskas ne tik kuria skulptūras, objektus, instaliacijas, bet ir kolekcionuoja senovinius medžio, geležies apdirbimo įrankius. Jiems irgi reikėtų erdvės.

„Labai norėjau senovinius amatus atgaivinti – turiu neblogą oblių, kirvių kolekciją. Jei kam reikėtų, turiu visą obliavimo programą, visą kalvystės programą – nukalti vinį senoviniais kalvystės įrankiais. Yra Napoleono priekalas – kai ėjo prancūzai, pamiršo Lietuvoje.“

Skulptoriaus virtuvėje kabo senelio palikimas – senovinis barometras, šeimos relikvija.

O mintyse – daug sumanymų ir planų.

Po jubiliejinės parodos, birželį, Šiaulių dailės galerijoje A. Paškauskas tradiciškai dalyvaus šiauliečių dailininkų parodoje. Jungtinei miesto parodai visada specialiai paruošia naują darbą. Kūrinys jau laukia parodos.

Dar vienas sumanymas – padaryti marmurinę kaukę parodos „Šimšės stigmos“ uždarymui. Svarsto: marmuro gabalas gal dėl kieme ir guli, kad nori tapti kauke.

Komentarai

drąsiai    Pir, 2020-05-18 / 08:58
““Menotyrininko nuomone, nei galerijai, nei menui, nei šiauliečiams joks virusas nebaisus: jį galima „adaptuoti, pavergti, įsisavinti ir priversti dirbti mums, menui ir kultūrai“.“ Teisingai supratau - COVID-19 Šiaulių dailės galerijos meninė akcija? O gal yra idėjų kaip būsimuosius virusus priversti pieno supirkimo kainas pakelti. Kiek egoistiška tik menui ir kultūrai tokį potencialą švaistyti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.