KALĖJIMAS DVYLIKOJE VIETŲ: istorijos apie kalėjimus tarp mūsų

KA­LĖ­JI­MAS DVY­LI­KO­JE VIE­TŲ: is­to­ri­jos apie ka­lė­ji­mus tarp mū­sų

In­ter­viu su re­ži­sie­re Brett Sto­ry

Rad­vi­lė Ba­je­ly­tė

Šių me­tų „Ne­pa­to­gaus ki­no“ kon­kur­si­nė­je pro­gra­mo­je ga­li­me iš­vys­ti ka­na­die­tės Brett Sto­ry do­ku­men­ti­nį fil­mą „Ka­lė­ji­mas dvy­li­ko­je vie­tų“ (2016 m.). Šio fil­mo kū­rė­ja yra ra­šy­to­ja, ki­no kri­ti­kė, žur­na­lis­tė. Įdo­mu tai, kad Brett Sto­ry yra įgi­ju­si dok­to­ran­tū­ros laips­nį geog­ra­fi­jos sri­ty­je, o jos fil­mas itin geog­ra­fiš­kas – tai lyg poe­ti­nė odi­sė­ja po įvai­rias Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų vie­to­ves, ku­rių gy­ve­ni­mus vei­kia ka­lė­ji­mai. Nors dau­giau­sia fil­me apie ka­lė­ji­mus kal­ba­ma kaip apie lais­vės atė­mi­mo įstai­gas, ta­čiau re­ži­sie­rė šią są­vo­ką iš­ple­čia ir ji ga­li bū­ti su­pran­ta­ma, pa­vyz­džiui, kaip ka­lė­ji­mas sa­vo pa­ties vi­suo­me­nė­je, ku­ri ne vi­suo­met yra at­vi­ra.

Lie­tu­vo­je vie­ši fil­mo „Ka­lė­ji­mas dvy­li­ko­je vie­tų“ re­ži­sie­rė Brett Sto­ry. Kū­rė­ja su žiū­ro­vais mie­lai da­li­ja­si sa­vo su­kaup­to­mis pa­tir­ti­mis bei įžval­go­mis, ku­rios sun­kiai su­tal­pi­na­mos į ki­no juos­tas. Fil­mą „Ka­lė­ji­mas dvy­li­ko­je vie­tų“ Šiau­lių žiū­ro­vai ga­lės iš­vys­ti lapk­ri­čio 5 d. "At­lan­tis Ci­ne­ma" ki­no teat­re.

– Kas jus ins­pi­ra­vo taip su­si­do­mė­ti ka­lė­ji­mų sis­te­ma JAV? Ko­kia bu­vo fil­mo „Ka­lė­ji­mas dvy­li­ko­je vie­tų“ pra­džia?

Vis­kas pra­si­dė­jo ga­na se­niai, gal prieš 15 me­tų, kuo­met Mon­rea­ly­je ve­džiau ra­di­jo po­kal­bių lai­dą, ku­rios me­tu ka­li­niai skam­bin­da­vo ir kal­bė­da­vo­me įvai­riau­sio­mis ak­tua­lio­mis te­mo­mis. Vi­sa tai man bū­da­vo nuo­la­ti­nis pri­mi­ni­mas, kad ka­lė­ji­mai „pra­ry­ja“ žmo­nes – eg­zis­tuo­ja di­džiu­lė žmo­nių gru­pė, ku­ri gy­ve­na at­skir­ta nuo vi­suo­me­nės, yra pa­mirš­ta. Nuo šios ra­di­jo lai­dos kū­ri­mo lai­kų aš ži­no­jau, jog no­riu su­kur­ti fil­mą apie ka­lė­ji­mų sis­te­mą JAV ir su­ras­ti bū­dą apie tai kal­bė­ti ki­taip nei įpras­ta.

– O ko­dėl nu­spren­dė­te fil­mą kur­ti ne Ka­na­do­je, o JAV?

Aš ga­lė­jau to­kį fil­mą su­kur­ti ir apie Ka­na­dos ka­lė­ji­mus, nes si­tua­ci­ja yra la­bai pa­na­ši, ta­čiau ma­no dė­me­sį pa­trau­kė JAV pro­ble­mos mas­tai – JAV tu­ri di­džiau­sią ka­li­nių skai­čių pa­sau­ly­je bei žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Ka­lė­ji­muo­se yra 2,2 mln. žmo­nių, ta­čiau jie mums be­veik ne­ma­to­mi. No­rė­jau su­ras­ti bū­dą, kaip ki­taip bū­tų ga­li­ma pa­teik­ti po­žiū­rį į ka­lė­ji­mus, ir su­ra­dau – žiū­rė­ti ap­link, bet tik ne iš pa­ties ka­lė­ji­mo per­spek­ty­vos.

– Jū­sų fil­mas kon­cep­tua­lus – kal­ba apie ka­lė­ji­mus, ta­čiau jų ne­pa­ro­do. Kaip gi­mė ši idė­ja?

Aš esu žiū­rė­ju­si ga­ly­bę fil­mų apie ka­lė­ji­mus ir bū­da­vau nu­liū­din­ta, ko­kie jie vi­si vie­no­di: vie­nas įka­lin­tas, nors yra ne­kal­tas, ki­tam pa­rink­ta ne­pro­por­cin­gai griež­ta baus­mė, dar ki­ta­me fil­me kal­ba­ma apie smur­tą, pa­ti­ria­mą ka­li­ni­mo įstai­go­se, – tai yra fil­mai, ku­riais sie­kia­ma su­kel­ti žiū­ro­vų gai­les­tį. Ta­čiau aš esu eks­pe­ri­men­ta­lis­tė ir ma­ne la­bai do­mi­na, kaip po­li­ti­nio po­bū­džio fil­mai ga­li pa­si­telk­ti tam tik­ras eks­pe­ri­men­ti­nio me­no prie­mo­nes ir taip su­kur­ti kaž­ką nau­jo, iš­si­ski­rian­čio. Fil­mu sie­kiau pri­vers­ti žiū­ro­vus su­si­mąs­ty­ti apie ka­lė­ji­mus pla­čiau – ne kaip apie už­da­ras erd­ves, ku­rio­se vyk­do­mas tei­sin­gu­mas pa­vei­kia tik nu­baus­tą­jį. No­riu, kad žiū­ro­vas pa­ma­ty­tų, kaip ka­li­niai yra su­si­ję su ki­to­mis struk­tū­ro­mis, vie­to­mis, ku­rioms pri­klau­so­me mes vi­si.

– Ku­ri iš at­ras­tų dvy­li­kos vie­tų jums bu­vo pa­ti įsi­min­ti­niau­sia, la­biau­siai pri­bloš­ku­si?

Tai ne­leng­vas klau­si­mas, nes ma­no pa­tir­tys su kiek­vie­na vie­ta la­bai skir­tin­gos. Vis­gi Sent Lui­so is­to­ri­ja ma­ne su­jau­di­no la­biau­siai – ją lai­kau fil­mo šer­di­mi. Fil­me yra sce­na apie juo­dao­dę mo­te­rį, ku­ri bu­vo įka­lin­ta dėl ne­tei­sin­gai pri­tvir­tin­to šiukš­lių kon­tei­ne­rio dang­čio. Tai nė­ra kaž­kuo iš­skir­ti­nė is­to­ri­ja – dau­ge­lis ten su­tik­tų­jų mums pa­sa­ko­da­vo pa­na­šias is­to­ri­jas, jog bū­da­vo pri­vers­ti ka­lė­ji­me leis­ti die­nas dėl vi­siš­kų nie­kų. Liū­di­na ži­no­ji­mas, kad af­roa­me­ri­kie­čiai yra daug ak­ty­viau kont­ro­liuo­ja­mi po­li­ci­jos nei bal­tao­džiai, kad po­li­ci­ja nuo­la­tos ieš­ko prie­ka­bių nu­baus­ti juo­dao­džius. O įdo­miau­sia bu­vo ke­liau­ti į Ken­tu­kį, ku­ria­me gy­ve­na dau­giau­siai bal­tie­ji, var­gin­gi žmo­nės, ku­rie jau­čia­si pri­slėg­ti dėl iš­ny­ku­sios ang­lia­ka­sy­bos in­dust­ri­jos. Vi­si bu­vę ang­lia­ka­siai itin en­tu­zias­tin­gai lau­kia, ka­da jų mies­te at­si­ras nau­jų ka­lė­ji­mų ir jie ga­lės įsi­dar­bin­ti ka­lė­ji­mo pri­žiū­rė­to­jais. Šiuo at­ve­ju man bu­vo įdo­mu ste­bė­ti, kaip vie­ti­niai gy­ven­to­jai sie­ja sa­vo vil­tis, sva­jo­nes su to­kia žiau­ria vie­ta kaip ka­lė­ji­mas. Fil­muo­da­ma šią sce­ną mo­kiau­si su­si­lai­ky­ti nuo as­me­ni­nio ver­ti­ni­mo ir tie­siog gi­lin­tis į žmo­nių is­to­ri­jas.

– Mi­nė­jo­te, jog šiuo me­tu gy­ve­na­te Niu­jor­ke. Ar jūs jau­čia­te ne­ma­to­mo ka­lė­ji­mo vai­duok­lį sa­vo ap­lin­ko­je?

Jau­čiu, be abe­jo. Apie 75 pro­c. Niu­jor­ko vals­ti­jos ka­lė­ji­mų ka­li­nių yra iš Niu­jor­ko mies­to, o, kal­bant dar tiks­liau, iš tam tik­rų ra­jo­nų. Tuo­met pra­de­di gal­vo­ti, kas to­kio ur­ba­nis­tiš­ko yra už­ko­duo­ta šio­je pro­ble­mo­je. Ieš­ko­da­mas at­sa­ky­mo, kas šio­se vie­to­vė­se yra blo­gai, ban­dai dė­lio­ti mo­zai­ką iš įsta­ty­mų, vie­ti­nės val­džios, inf­rast­ruk­tū­ros, po­li­ci­jos kont­ro­lės, seg­re­ga­ci­jos, skur­do ro­dik­lių. Jei­gu nuei­tu­me į kai ku­riuos ra­jo­nus, pa­vyz­džiui, Bruk­li­ną, pa­ma­ty­tu­me, kad ten nė­ra in­ves­tuo­ja­ma į mo­kyk­las, jos vi­siš­kai ap­leis­tos, ta­čiau po­li­ci­nin­ką ta­me ra­jo­ne su­tik­tu­me ant kiek­vie­no kam­po. Ma­nau, kad Niu­jor­kas yra la­bai įdo­mi vie­ta, iš ku­rios per­spek­ty­vos ga­li­ma gal­vo­ti apie ry­šį tarp skur­do ir eko­no­mi­kos, gy­ve­ni­mo są­ly­gų, po­li­ci­jos kont­ro­lės ak­ty­vu­mo ir, ga­liau­siai, įka­li­ni­mo.

– Fil­me „Ka­lė­ji­mas dvy­li­ko­je vie­tų“ la­bai svar­bią vie­tą uži­ma ra­siz­mo, ra­si­nės ne­ly­gy­bės te­mos.

Vie­nos per­žiū­ros me­tu at­si­sto­jo juo­dao­dis vy­ras ir pa­reiš­kė, kad šis fil­mas ga­lė­tų va­din­tis „Bal­tu­jų vieš­pa­ta­vi­mas dvy­li­ko­je vie­tų“. Fil­me sie­kiau at­skleis­ti, kaip ra­siz­mas vei­kia per vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas. Po­li­ci­ja, teis­mai, ka­lė­ji­mai „pri­kli­juo­ja“ prie žmo­nių eti­ke­tes, sisijusias su ra­se. Sten­giau­si fil­mą su­kur­ti taip, kad ne­bū­tų kal­ba­ma apie nu­si­kal­ti­mus, bet apie tai, kaip ka­lė­ji­mai su­si­ję su ne­ly­gy­be, ra­si­niu skirs­ty­mu, so­cia­li­ne kont­ro­le, dar­bo ga­li­my­bė­mis ir ki­tais as­pek­tais. Sie­kiau pa­ro­dy­ti, kaip iš tik­rų­jų vei­kia vi­suo­me­nė.

Fil­me „Ka­lė­ji­mas dvy­li­ko­je vie­tų“ re­ži­sie­rė ka­na­die­tė Brett Sto­ry iš­ple­čia ka­lė­ji­mo są­vo­ką iki ne­lais­vės sa­vo pa­ties vi­suo­me­nė­je, ku­ri ne vi­suo­met yra at­vi­ra.

Kad­rai iš fil­mo „Ka­lė­ji­mas dvy­li­ko­je vie­tų“.

Užs. Nr. 331885