Naujausios
Šiaulių „Laiptų galerija“ pakvietė į kaunietės tapytojos Eglės Velaniškytės parodą „Aš ateinu“. Tapytoja nėra dažna viešnia Šiauliuose – tai tik antroji jos paroda Šiauliuose (pirmoji irgi vyko „Laiptuose“).
„Su vynu ir duona“, „Prakartėlė“, „Kristus šventykloje“, „Kristus ir mokiniai“, „Kristus ir mažutėliai“, „Tomas netikintis“, „Nuėmimas nuo kryžiaus“, „Prisikėlė iš numirusių“ – kelių eksponuojamų paveikslų pavadinimai. Autorė sako, jog šie pavadinimas atskleidžia bei paaiškina ir pačios parodos pavadinimą: „Kristus ateina“ („jokiu būdu ne autorė!“ – pabrėžia tapytoja). Ši paroda susišaukia ir su pirmąja jos paroda Šiauliuose, pavadinimu „Puota maro metu“.
Apie pasiruošimą parodai tapytoja pasakoja: „Apie Dievo sūnų kalbėti trečiuoju asmeniu Jis – man pasirodė nepagarbu. Kreipimasis vardu – silpnina, menkina paslaptį, tikėjimo ir abejonės dualizmą... Įvardis Aš priartina ir suasmenina santykį su Kristumi. Panaši problema yra ir su veiksmažodžio laiku. Ar rodomi paveikslai yra nuoširdaus ir sąmoningo tikėjimo atspindžiai susieti su tradicine ikonografija ar ilgesys, abejonės ir kelias – aš nežinau. Manau, kad tikėjimas greičiausiai yra klausimas, kuris neišvengiamai vėl ir vėl kyla bėgant laikui, keičiantis pasauliui ir žmogui. Mes turime puikios sakralinės dailės pavyzdžių iš ilgos meno istorijos įvairių laikotarpių. Ne taip svarbu ar šitie paveikslai geresni ar ne, palyginus su ankstesniais šventais paveikslais. Svarbu, kad tai yra XXI amžiaus žmogaus mąstymas ir jausenos apie Dievą, apie tikėjimą – koks jis, kas tai yra man – mums būtent šiandien, čia ir dabar, kasdien...“
E. Velaniškytė priskiriama „lūžio kartai“, kaip ir Šarūnas Sauka, Vygantas Paukštė, Raimundas Sližys, Audronė Petrašiūnaitė, pradėjusių kurti XX a. priešpaskutiniame dešimtmetyje. Dailės pagrindų jie mokėsi dar sovietmečiu, o įsitvirtino nepriklausomoje Lietuvoje ir pirmieji galėjo prisiliesti prie Vakarų pasaulio. Teko įsitvirtinti pasikeitimų, perversmų metu, bet tuo pačiu tuo metu brendę menininkai sukaupė savitą gyvenimišką patirtį. E. Velaniškytė – viena ryškiausių šios kartos atstovių šiandien aktyviai ir sėkmingai kurianti.
Menotyrininkai išskiria tris pagrindines jos kūrybos temas: mitologinę, krikščioniškąją ir buities realybę. Šioje parodoje visos jos susipina. Stebina iš paveikslų sklindantis netikėtas geltonos spalvos švytėjimas (regis, labiausiai mėgstama tapytojos spalva), atrodo, tarsi už paveikslų būtų pastatyti juos apšviečiantys prožektoriai, sudarant įspūdį, jog viskas padengta auksu.
Tapytoja svarbiausią dėmesį skiria dviem iškiliausiems krikščionybės akcentams – Kristaus gimimui ir prisikėlimui – tačiau greta jų atsiranda ir rečiau nagrinėjami, bet ne mažiau svarbūs šventraštyje aprašyti įvykiai: susibūrimas Emauso miestelyje, netikintis Tomas, sūnaus palaidūno sugrįžimas.
Parodą pristatė menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė, atskleisdama tapytojos darbų ekspresiją, o štai kitą dieną pokalbyje su menininke dalyvavęs kunigas, teologijos m. licenz. Algirdas Dauknys stebėjosi atskleistais paveikslų herojų charakteriais. Paveiksle „Kristus pas Poncijų Pilotą“ ypač ryškus pastarasis – kietasprandis valdovas, cholerikas, savo žvilgsniu sakantis – visi svartai mano rankose. Centriniame parodos paveiksle „Aš ateinu“ taikliai pastebėta Jėzaus, atsidūrusio tarp žmonių, nustebima – kur aš patekau. Ironijos ir šiaip gausu E. Velaniškytės kūriniuose. Paveiksle „Žmonės geltonom beretėm“ – būrys šventųjų, kurių aureolės nori nenori panašios į galvos apdangalus.
Pasiteisino ir dailės mylėtojus maloniai nuteikė kitą rytą po parodos atidarymo įvykęs dar vienas susitikimas ir nuoširdus pokalbis su dailininke.