Naujausios
Edita Jaraminienė, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ direktorė, jaunučių choro vadovė ir merginų choro chormeisterė
Jūsų pradžia „Polifonijoje“.
Į senosios muzikos ansamblį „Polifoniją“, kuris tuomet priklausė Šiaulių pedagoginiam institutui, buvau pakviesta dainuoti kai tik įstojau į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, savo mylimos specialybės dėstytojos, choro dirigentės, „Polifonijos“ chormeisterės Danutės Vaičiulionienės. Mano pirmasis koncertas sutapo su „Polifonijos“ penkmečio minėjimu.
Kokiais momentais prisimenate „Polifoniją“?
Laikas nugludina prisiminimus, jų vietą užima nauji darbai, sutikti žmonės, įvykiai. Tačiau mieliausia prisiminti pirmąjį „Polifonijos“ ansamblį, vėliau kamerinį chorą, kai visi dar ėjome ne į darbą. Choro repeticijos, koncertai, koncertinės kelionės, mieli žmonės, kurie taip ir liko mano atmintyje – tai buvo tarsi dovana man, tik pradedančiai savo meninį kelią. Visus prisimenu su jaukia šiluma, su nuolatiniais mūsų juokais, kuriuos tik patys ir suprasdavome... Ir, žinoma, mūsų maestro Sigitas Vaičiulionis, atsidavęs, nepailstantis, nuolat siekiantis tobulybės - buvo griežtas mūsų išdaigoms, tačiau jo griežtumas su meile. O kolektyvas buvo jaunas, veržlus ir linksmas...
Kokią įtaką padarė „Polifonija“ tam, kad būtumėte tuo, kas esate šiandien?
„Polifonija“ kaip reiškinys – buvo didelė praktika: repertuaro, scenos, kūrybinio darbo proceso, bendravimo ir daug kitų gerų dalykų. Visada žavėjo Sigito Vaičiulionio kaip menininko estetika, jo darbo procesas, jo vokalo išmanymas, repertuaro politika - manau ne vienam iš polifoniečių tai buvo geros atviros pamokos.
Gražiausias prisiminimas ar linksmiausias nuotykis su „Polifonija“?
Gražiausių ir linksmiausių nuotykių tikrai begalės, bet pirmas, kuris atėjo į galvą – iš kelionės Brazilijoje, pačioje nepriklausomybės pradžioje, kas tuomet buvo didelis įvykis neturint didelių finansinių galimybių. Ir kai vieną vakarą, grįžę po koncerto, neberadome išskalbtų ir lauke pasidžiautų savo rūbų, nes buvome „pamaloninti“ vietinių vagišių, tad teko atsisveikinti su savo ir taip kukliu garderobu. Visi džiaugiamės, kad ten nebuvo koncertinių suknelių...
Ko palinkėtumėte „Polifonijai“?
Darnos kolektyve, įdomių programų ir kūrybinio džiaugsmo. Ilgiausių metų!
Gintautas Misiukevičius, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos direktorius
Jūsų pradžia „Polifonijoje“
1982 m., baigęs Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetą, gavau paskyrimą į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, o kartu ir įsipareigojimą atkurti berniukų chorą, kuris priklausė moksleivių namams. Antraisiais darbo Šiauliuose metais Sigito Vaičiulionio buvau pakviestas į chorą.
Kokiais momentais prisimenate „Polifoniją“?
Kadangi šiuo metu dainuoju Klaipėdos savivaldybės chore „Aukuras“, tenka kartais dainuoti tuos pačius kūrinius, kuriuos buvau dainavęs „Polifonijoje“. Atvykus „Polifonijos“ kolektyvui koncertuoti į Klaipėdą, apsilankau koncerte, matau pažįstamus veidus, pabendraujame po koncerto.
Kokią įtaką padarė „Polifonija“ tam, kad būtumėte tuo, kas esate šiandien?
Net ir išvykęs iš Šiaulių, nepraradau noro dainuoti chore, ir dainuoju iki šiol.
Gražiausias prisiminimas ar linksmiausias nuotykis su „Polifonija“?
Liko atmintyje koncertinės išvykos po Lietuvą, ypač provincijos miestelius, kaimus, naujametiniai koncertai, kuriuose vyravo ypatinga atmosfera.
Ko palinkėtumėte „Polifonijai“?
Įdomių koncertinių programų, sumanaus vadovo, draugiškų tarpusavio santykių ir didesnių atlyginimų.
Gintaras Milius (JAV), perkusininkas, muzikos pedagogas, roko grupės „The Relevant“ narys, muzikinių projektų dalyvis.
Jūsų pradžia „Polifonijoje“
Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje grįžau į Šiauliu. Vienas mano kurso draugas tuo metu jau dirbo „Polifonijoje“, tad pakvietė pabandyti įstoti į choro gretas. Kadangi akademijoje turėjau labai stiprius solfedžio dėstytojus, išdrįsau sudalyvauti priėmimo perklausoje. Maestro Sigitas Vaičiulionis išegzaminavęs mano vokalinius sugebėjimus, modamas ranka tyliai ištarė: „Baritonėlis“. Taip papuoliau į „Polifonijos“ baritonų grupę. Reikėjo daug ko išmokti: balso pastatymo, kvėpavimo įgūdžių ir kitų su vokalu susijusių plonybių. Buvo įdomu save išbandyti naujame amplua. Jaučiausi laimingas, galėdamas įsijungti į puikių profesionalų muzikinį kolektyvą.
Kokiais momentais prisimenate „Polifoniją“?
(Neatsakė).
Kokią įtaką padarė „Polifonija“ tam, kad būtumėte tuo, kas esate šiandien?
Balsas – tai kaip papildomas instrumentas. Kadangi nuolat tenka dalyvauti įvairiuose muzikiniuose projektuose, vokaliniai įgūdžiai man yra labai svarbūs. Grojant kolektyvuose yra reikalingas intonacijų girdėjimas, ko labai gerai išmokė chorinė patirtis. Dėka to netgi roko grupėje tam tikrose vietose turiu savo vokalines partijas. Vokalinė patirtis man itin praverčia ir darant įrašus studijoje.
Gražiausias prisiminimas ar linksmiausias nuotykis su „Polifonija“?
Viena iš gražiausių patirčių, giliai įstrigusių atmintyje – kūrinio įrašinėjimas bažnyčioje naktį. Toks pauzių ir tylos suvokimas įmanomas tik sakralinėje aplinkoje.
Chorui dainuojant piano partijas, regis visi buvome susilieję į vieną visumą. Jautrumas ir būsena, kai net be dirigento mosto balsai nutildavo kaskart, atsiradus pašaliniam garsui – pravažiavus automobiliui gatvėje ar krebžtelėjus medžio šakai šventoriuje. Tai neeilinė patirtis, kai pasijungęs į bendrą transcendentinę aurą po bažnyčios skliautais jauti, kaip kiekviena tavo ar šalia esančio kolegos išdainuota nata įsilieja į visatos srautą. Tai, ko gero, mano stipriausias ir nuostabiausias muzikinis išgyvenimas iš tų, kuriuos esu patyręs, dirbdamas kolektyvuose.
Ko palinkėtumėte „Polifonijai“?
Ši „Polifonijos“ veiklos sukaktis be abejo liudija kolektyvo reikalingumą ir svarbą miestui, jo žmonėms. Tad linkiu „Polifonijai“ šį dialogą su klausytoju puoselėti bei stiprinti ir ateityje, išsaugant ir ugdant esamą bei auginant jaunąjį klausytoją. Linkiu nebijoti iššūkių, būti įdomiais žiūrovui ir sau patiems, kartu išlaikant tik „Polifonijai“ būdingą savitumą.