Kad Lietuva neišnyktų iš atminties

Kad Lietuva neišnyktų iš atminties

Kad Lietuva neišnyktų iš atminties

Aštuoniasdešimtmetį perkopusi buvusi mokytoja, muziejininkė ir kraštotyrininkė Elena Burdulienė iš Šaukėnų (Kelmės rajonas) su pagalbininkų ir bendraminčių būreliu pradeda filmuoti žymiausius Šaukėnų piliakalnius, tarp kurių — ir pats seniausias Lietuvoje, turintis Galvydiškės vardą, ir Biržkalnis, vadinamas romuva — šventove. E. Burdulienė įsitikinusi, jog Lietuvą reikia visaip, kaip tik įmanoma, įamžinti, kad neišnyktų iš atminties.

Mokytojos rūpesčiu jau nufilmuota 18 Šaukėnų krašto kaimų, senovinis turgus, dvaro gyvenimas, ežerai, o ateityje dar laukia įamžinimo medžiai, akmenys ir upės.

Dalia KARPAVIČIENĖ

daliak@skrastas.lt

Seniausias piliakalnis — netoli Šaukėnų

Šaukėnų kraštotyros muziejaus muziejininkė Elena Burdulienė apie akmenį, medį ar kalnelį pasakoja kaip apie gyvą būtybę su tik jai vienai būdinga istorija.

„Aplinkui Šaukėnus — aštuoni piliakalniai. Šešis iš jų nufilmuosime. Labai gaila, bet apie Nūdžio ir Puikiškės piliakalnius nepavyko rasti jokios informacijos“, — sakė muziejininkė.

Šaukėnų krašto pasididžiavimas — Galvydiškės piliakalnis, archeologijos patriarcho Kšivicko tvirtu įsitikinimu — seniausias Lietuvoje. Piliakalniui tikrai kur kas daugiau negu tūkstantis metų. Todėl per teatralizuotą filmavimą ant Galvydiškės šaukėniškiai vaidins akmens amžiaus žmones.

Kitas dėmesio ir pagarbos vertas 15 metrų aukščio, 85 metrų ilgio ir 50 metrų pločio piliakalnis stūkso netoli Kalniškių, vadinamas Biržkalniu, Biržės ar Kalniškių piliakalniu. Manoma, kad gilioje senovėje ant Biržės kalno buvo šventovė, kurią žmonės, įsigalėjus krikščionybei, sugriovė.

Ta šventovė vadinta romuva. Tik vėliau romuvos vardą kalno savinininkai sulenkino, pavadindami „spokojnosc“. Spakainasties dvaras išliko iki 1924 — ųjų. Tais metais dvaras išparceliuotas, įsikūręs kaimas pavadintas Kalniškiais. Biržės piliakalnis, pasak E. Burdulienės, nėra tyrinėtas.

Apie Biržkalnį kraštotyrininkė surinko nemažai informacijos. Dar 1936 metais piliakalnio pylime buvo žmogaus galvos didumo kiaurymė, į ją įmetus akmenuką pasigirsdavo metalo skambesys, bet niekas nežino, į kokią gilybę akmenukas nukrisdavo.

Dvaro ir piliakalnio savininkas Gružauskas buvo sumanęs piliakalnį parduoti ir nukasti. Bet naktį jam prisisapnavo, jog taip pasielgęs sulauks nelaimės: prasmegs žemėn arba apteks vandeniu. Taip ir likęs piliakalnis iki šių dienų išdidžiai stovėti.

„Tokius piliakalnius, kaip Biržkalnis, turėtų aplankyti kiekvienas Lietuvos žmogus, ypač jaunimas. Bet labai gaila, kad net ne visi Šaukėnų krašto gyventojai ten yra buvę ir tikrą didybę pajutę. Juk pagonių romuvos vardu Lietuvoje vos keli piliakalniai vadinami“, — apgailestavo mokytoja.

Ir kiti, filmavimo laukiantys piliakalniai, pilni savitumų. Seni žmonės šneka, kad ant Mačiūkalnio ir Kipškalnio protu nepaaiškinami dalykai nutikdavę. Todėl ir per filmavimą ten pasirodys „vaiduokliai“.

Pasakojimą apie Gaidžiupilį lydės gaidžio kakarykavimas, Vainagių piliakalnyje susitiks trys miškininkai. Bus ir deivių, ir dainininkių. Elenos Burdulienės, kuriančios filmams scenarijus, įsitikinimu, ir istorinius faktus, ir padavimus ar žmonių prisiminimus nebūtų įdomu „sausai“ perpasakoti.

Kraštotyrininkė dėkinga operatoriui Ramūnui Snarskiui, savo pagalbininkams šaukėniškiams, kurie ir artistais pabūna, ir reikalingų filmavimui daiktų ieško ar drabužius siuva.

Laukia medžiai, akmenys ir upės

Elena Burdulienė mintyse ir akyse jau regi būsimus filmus, kuriuose bus įamžinti Šaukėnų krašto gamtos paminklai: medžiai, akmenys ir, žinoma, upės. Jau vien Venta, didžiąja Žemaitijos ir Lietuvos upe, pasak buvusios mokytojos, reikia didžiuotis ir grožėtis.

„Stelmužės ąžuolą apkabina šeši suaugę žmonės. O ar daugelis žino, kad netoli Šaukėnų auga Gabriolės ąžuolas, Stelmužės broliui beveik prilygstantis, vos penkių žmonių apkabinamas? Jei nenufilmuosime, nepapasakosime, neparodysime, gal niekas ir nesužinos. Be to medis juk neamžinas“, — sakė E. Burdulienė.

Kai visi, kiek tik žinoma, Šaukėnų krašto gamtos paminklai bus įamžinti, muziejininkė ir kraštotyrininkė vėl grįš prie nykstančių ir išnykusių kaimų bei dvarų.

LAIKAS: Elena Burdulienė mintyse ir akyse jau regi naujus filmus apie Šaukėnų krašto medžius, akmenis, upes. „Kad tik spėčiau“, — vis tvirtina energija trykštanti muziejininkė ir kraštotyrininkė.

ROMUVA: Kalniškiuose stovintis Biržkalnis, vienas iš nedaugelio piliakalnių Lietuvoje, vadinamas romuva — pagonių šventove.

Autorės nuotr.