Juvelyrikos ir kruopštumo pamokos

Ju­ve­ly­ri­kos ir kruopš­tu­mo pa­mo­kos

Arū­nas UO­GIN­TAS

„Šiau­lių kraš­to“ kul­tū­ros ap­žval­gi­nin­kas

Šiau­liuo­se ko­vo pra­džio­je skir­tin­go­se ga­le­ri­jo­se at­si­da­rė dvi pa­ro­dos, ku­rias jun­gia ju­ve­ly­riš­kas kruopš­tu­mas ir ski­ria po­žiū­ris į ak­tua­li­jų vaiz­da­vi­mą.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to dai­lės ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mi Bal­ta­ru­si­jos gra­fi­ko Ju­rijaus Ja­ko­ven­ko ofor­tai ir ak­va­re­lės, at­lik­tos kruopš­čiai ir tech­no­lo­giš­kai.

Ga­le­ri­ja pri­sta­to – pa­ro­do­je „Gė­lė­ta asor­ti“ eks­po­nuo­ja­ma net 110 at­spau­dų. Au­to­rius yra ne vie­no gra­fi­kos kon­kur­so lau­rea­tas: jo mi­nia­tiū­ros tai de­monst­ruo­ja, ta­čiau kom­po­zi­ci­jos ar siu­že­to pra­sme eks­po­nuo­ja­mi kū­ri­niai yra tar­si įstri­gę lai­ke, kaž­kur po­stba­ro­ko erd­vė­je.

Mes, gy­ven­da­mi pa­gal Va­ka­rų stan­dar­tus, jau įpra­to­me dai­lės dar­buo­se ieš­ko­ti laik­me­čio įžval­gų: be­veik kiek­vie­nas dai­li­nin­kas sten­gia­si sa­vo kū­ri­niais bū­ti ak­tua­lus, kur­ti nū­die­nos me­ta­fo­ras.

J. Ja­ko­ven­ko to­bu­lai brai­žo ap­skri­ti­mus, ne­prie­kaiš­tin­gai rai­žo fi­gū­ros kon­tū­rus, mo­de­liuo­ja for­mą: jam svar­bu pa­ro­dy­ti aukš­tą gra­viū­rų ly­gį, tar­si nuo­lat da­ly­vau­tų meist­riš­ku­mo pa­tik­ros kon­kur­suo­se.

Lie­tu­va tu­ri se­nas gra­fi­kos tra­di­ci­jas, ta­čiau tech­no­lo­gi­niai me­ni­nin­ko su­ge­bė­ji­mai ne­tam­pa pa­grin­di­niu įver­ti­ni­mo kri­te­ri­ju­mi, nes vi­si, bai­gę aukš­tą­sias me­no mo­kyk­las, yra įval­dę vie­ną ar ki­tą gra­fi­nės raiš­kos tech­no­lo­gi­ją.

Daž­nai me­no­ty­ri­nin­kai ir pa­ro­dų ku­ra­to­riai ak­cen­tuo­ja kū­ri­nio ak­tua­lu­mą. Pri­si­min­ki­me šiau­lie­čio Eduar­do Juch­ne­vi­čiaus gra­fi­ką, ku­ri sa­vo plas­ti­ka ar te­mo­mis bu­vo tar­si rakš­tis so­vie­ti­nio „gė­rio“ pro­pa­gan­dai.

Ar­ba – Ro­ma­no Vil­kaus­ko hi­per­rea­lis­ti­nės ta­py­bos per­liu­kus, kur laik­raš­ti­nių ta­pe­tų dė­mės, po kaž­ka­da ka­bė­ju­siu pa­veiks­lu ar bui­ti­niu sie­nos daik­tu vir­to nau­jos epo­chos, at­gims­tan­čios Lie­tu­vos vi­zua­lio­mis me­ta­fo­ro­mis ir pa­te­ko į gar­sias JAV me­no ga­le­ri­jas kaip non­kon­for­miz­mo pa­vyz­džiai.

Ro­ma­nas sa­vo pa­veiks­luo­se, „at­gai­vin­da­mas“ se­nas nuo­trau­kas iš sta­li­niz­mo ar brež­ne­viz­mo epo­chų, su­kū­rė ne dek­la­ra­ty­vią ar for­ma­lią, bet įti­ki­na­mą me­ta­fo­rą, ku­ri ženk­liai įsi­rė­žė į Lie­tu­vos me­no is­to­ri­ją.

Vi­sai ki­taip šian­die­ną at­spin­di kau­nie­čio Min­dau­go Juo­džio ta­py­ba (pa­ro­da „La­bi­rin­tai“ „Laip­tų“ ga­le­ri­jo­je). Au­to­rius dro­bė­je imi­tuo­ja lai­ko pa­ti­na pa­žy­mė­tas tar­si me­ta­lo, gal ok­si­da­vu­sio žal­va­rio, plokš­tes. Su ju­ve­ly­ri­niu kruopš­tu­mu vis trin­da­mas, o po to, skaid­riu da­žu le­si­ruo­da­mas dro­bės pa­vir­šių, Min­dau­gas tar­si at­ku­ria me­ta­lo se­nė­ji­mo pro­ce­są ir fik­suo­ja lai­ką dro­bė­je.

Kai ku­riuo­se kū­ri­niuo­se at­si­ran­da žmo­gaus fi­gū­ros įspau­dai, li­ni­ja ar tor­so or­na­men­tai. Jo, tar­si ir vi­sai la­ko­niš­kos be be­pras­miš­ko de­ko­ro, abst­rak­čios dro­bės yra la­bai ar­ti­mos žmo­gui, mėgs­tan­čiam klaus­ti ir ieš­ko­ti at­sa­ky­mų.

Jo ta­py­ti kū­ri­niai nė­ra tik de­ko­ras. Tuo­se „dū­lė­jan­čiuo­se“ vaiz­duo­se ga­li su­si­kur­ti ir ras­ti įvai­rių pra­smių. Ta­py­ti, rū­džių iš­grauž­ti ar ok­si­duo­ti pa­vir­šiai, su juo­se tar­si įstri­gu­siais pie­ši­niais, pa­sa­ko­ja apie ženk­lo, įspau­do frag­men­tiš­ku­mą, tuo pa­čiu iš­ky­la pa­ra­le­lės su tik­ro­vė­je ar rea­lia­me lai­ke vyks­tan­čiais pro­ce­sais, kves­ti­o­nuo­jan­čiais am­ži­ną iš pe­le­nų į pe­le­nus są­vo­ką...

Ju­rij Ja­ko­ven­ko. Kū­ri­nys iš pa­ro­dos „Gė­lėta asor­ti“, 2016. Nuot­rau­ka iš Šiau­lių uni­ver­si­te­to dai­lės ga­le­ri­jos ar­chy­vo.

Min­dau­gas Juo­dis. Iš cik­lo „Lan­gas“. 2016. A. Uo­gin­to nuo­trau­ka.