Naujausios
Žydų teatras atvykdavo ir į Joniškį
Parodoje „Klajojančios žvaigždės: Žydų teatras Lietuvos miestuose ir miesteliuose“ eksponuojama keliasdešimt 1924–1925 metų pirmosios profesionalios Lietuvos žydų teatro trupės meno vakarų, vaidinimų, operečių pasirodymų afišų įvairiuose tarpukario Lietuvos miestuose. Išlikę dokumentai liudija, kad žymiausios žydų teatro žvaigždės vaidino Panevėžyje, Tauragėje, Nemakščiuose, Plungėje, Klaipėdoje, Juodkrantėje, Šiauliuose, Viekšniuose, Obeliuose, Marijampolėje, Alytuje, Vilkaviškyje, Pasvalyje, Raseiniuose, Pakruojyje, Biržuose, Joniškyje. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomos afišos liudija, kad ypač aktyvus buvo Panevėžio žydų kultūrinis gyvenimas. Čia Ugniagesių salėje vyko spektakliai, pramoginės programos, šokiai, veikė bufetas. Teatras buvo svarbi žydų kasdienybės dalis, jis ne tik linksmino ir pažindino neturtingus provincijos žydus su visuomenės gyvenimo normomis, bet ir ugdė meilę jidiš kalbai, savoms tradicijoms ir kultūrai.
Ši paroda Joniškio baltojoje sinagogoje veiks iki rugsėjo 30 dienos (veliau keliaus į Žiežmarių sinagogą (Žiežmarių kultūros centras), tad, pasak Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorės Rasos Ališauskienės, ją prasidedančiais mokslo metais turės progą pamatyti mokiniai. Muziejaus vadovės pastebėjimu, žydų istorijai bei kultūrai Joniškyje skiriama daug dėmesio, jis parodomas ne tik Genocido aukų dieną per akciją „Mes prisimename“, bet ir per žydų muzikos vakarus, parodas, paskaitas. Prieš devynerius metus į Joniškio istorijos ir kultūros muziejų buvo atvežta dar viena paroda apie žydų teatrą, turėjusi visai kitą nuotaiką, nes tai buvo vaizdai iš žydų geto teatro (parodą rengė Žydų genocido muziejus).
Pristatydama parodą „Klajojančios žvaigždės: Žydų teatras Lietuvos miestuose ir miesteliuose“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė sakė, kad darbuotojai ją rengdami net patys buvo nustebę, kiek daug turima medžiagos. Žydų teatras, vaidinęs jidiš kalba, buvo labai populiarus ne tik dideliuose miestuose, bet ir miesteliuose, ypač kur gyveno didelės žydų bendruomenės. Ten atvykę jie jau rasdavo išprususį žiūrovą, nes daug kur veikė žydų dramos būreliai, tad žmonės jau būdavo vietoje susipažinę su nemažai statomų kūrinių. O reperturarą dažniausiai sudarė operetės arba komedijinio žanro kūriniai.
Teatras – kaip tautinio identiteto įrankis
Vytauto Didžiojo universiteto docentė dr. Ina Pukelytė pranešime „Keliaujantys žydų aktoriai – liaudies tradicijų nešėjai“ atskleidė, kaip prasidėjo žydų teatras ir kokios jo sąsajos su liaudies kultūra Lietuvoje bei kitose Europos šalyse.
Profesionalus žydų teatras gimė XIX amžiaus pabaigoje, panašiai kaip ir lietuvių teatras. Pirmieji šaltiniai liudija, kad Kaune jis pradėjo kurtis apie 1905 metus. Tada Kaunas buvo Rusijos gubernijos pakraštys, todėl vietoje gyvenantys žydai kvietėsi žymesnius aktorius, chorus iš Rusijos, Sankt Peterburgo. Po vieno Peterburgo choro apsilankymo Kaune pradėjo steigtis pirmosios muzikos ir teatros draugijos. Pirmasis žydų teatro autorius, kurio pjesės buvo parodytos Kaune, Abraomas Goldfadenas – viena ryškiausių jidiš teatro žvaigždžių, šio teatro pradininka. Apie 1919 metus įsikūrė jau stabilesnė trupė. Kodėl tokiu metu? Pasak dr. I. Pukelytės, atkurta Lietuvos valstybė, o Vilnių užgrobia lenkai, ten prasideda žydų puldinėjimai, šaudymai, tad jie bėga į Kauną.
Žydų teatrui Lietuvoje buvo sudėtinga, jis negalėjo konkuruoti su lietuvišku teatru. Valstybė šio teatro beveik nerėmė, todėl jis pats turėjo už save kovoti ir pats užsidirbti pinigų. Vienintelė parama buvo specialios nuolaidos į gastroles keliaujant traukiniais bei autobusais. Žydų teatrui ėmėsi advokatauti žinomas režisierius Borisas Dauguvietis, rašydamas apie jį straipsnius ir kviesdamas tai daryti kitus žurnalistus.
Teatro agentas, anterpreneris Gabrielius Lanas ilgą laiką dirbo ir Kauno miesto teatre. Jo dėka į Kauną atvažiuodavo daug užsienio žvaigždžių dainininkų. Kaip rašo to meto spauda, G.Lanas sugebėjo tuo pačiu metu vadovauti septyniems teatrams įvairiose šalyse. Kaip ir daugumos žydų, jo likimas tragiškas. Jis žuvo Kauno IX forte.
Ne tik žydų teatras, bet ir žiūrovas, pasak dr. I. Pukelytės – iškirtinis, gyvai reaguojantis. Jai 1919 metais teko statyti spektaklį „Shalom, Bellissima!“ apie dramatišką litvakės Bellos Širin gyvenimą, tai atvykę jo žiūrėti žydai viso spektaklio metu komentavo, kalbėjo.
Renginyje aktoriaus Remigijaus Vilkaičio lūpomis nuskambėjo ištraukos iš žydų teatro žiūrovų įspūdžių, jis papasakojo beveik detektyvinę istoriją apie pirmąją profesionalią žydų teatro trupę, kai kasininkui pasisavinus pinigus, teatras valstybei liko skolingas nesumokėjęs 6000 litų. Tiesa, pasak R. Vilkaičio, ne tik žydų teatre tokių dalykų būta.
