Joniškio magdeburgija turėjo išskirtinių ypatumų

Jo­niš­kio mag­de­bur­gi­ja tu­rė­jo iš­skir­ti­nių ypa­tu­mų

Komp­li­kuo­ta XVI–XVIII am­žiaus mag­de­bur­gi­nio Jo­niš­kio is­to­ri­ja iš da­lies ski­ria­si nuo ki­tų pa­na­šaus dy­džio Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių. Jo­niš­kie­čiai ak­ty­viai prie­ši­no­si val­do­vui ir iš­ko­vo­jo tei­sę pa­tys rink­ti vai­tą – pa­grin­di­nį mies­to pri­žiū­rė­to­ją, nors įgy­ven­din­ti rea­liai tai ne­bu­vo leng­va. Be to, Jo­niš­kis tu­rė­jo iš­skir­ti­nį bruo­žą – mies­te­lė­nų suei­gą, sim­bo­li­za­vu­sią de­mok­ra­ti­jos ap­raiš­kas, nes rei­ka­lus ga­lė­jo spręs­ti dau­gu­ma gy­ven­to­jų.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Mies­tų au­to­no­mi­ja – prieš 1000 me­tų

Val­do­vų rū­mų Eks­kur­si­jų ir edu­ka­ci­jos sky­riaus va­do­vė is­to­ri­kė kraš­tie­tė Li­ri­ja Ulvidaitė-Steponavičienė Jo­niš­kio mies­to 400 me­tų ir pa­ra­pi­jos 480 me­tų įkū­ri­mo pro­ga Jo­no Avy­žiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pa­kvies­ta skai­ty­ti pra­ne­ši­mą „Mag­de­bur­gi­nio Jo­niš­kio is­to­ri­jos aki­mir­kos (XVI–XVIII am­žiais)“, pa­ste­bė­jo, kad mies­tų au­to­no­mi­ja Eu­ro­po­je pra­si­dė­jo maž­daug apie 1000-uo­sius me­tus. Toks mo­de­lis, liu­di­jan­tis ryž­tą pa­tiems tvar­ky­tis rei­ka­lus ir tu­rė­ti tam tik­rą ne­prik­lau­so­my­bę nuo val­do­vo, ne­bū­din­gas ara­bų kraš­tams ir pla­tes­niam Ry­tų pa­sau­liui.

Mag­de­bur­go tei­ses (pa­gal to pa­ties pa­va­di­ni­mo Vo­kie­ti­jos mies­to tvar­kos mo­de­lį – aut. pa­st.) Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je 1387 me­tais ga­vo Vil­nius, 1408 me­tais – Kau­nas.

XVI–XVII am­žiu­je pa­ste­bi­ma di­džio­ji Mag­de­bur­go tei­sių su­teik­čių ban­ga, į ku­rią pa­te­ko ir Jo­niš­kio mies­tas, ta­čiau mag­de­bur­gi­nė jo is­to­ri­ja, tru­ku­si du am­žius, bu­vo komp­li­kuo­ta.

Kaip vai­tas per­gud­ra­vo mies­tie­čius

Žy­gi­man­tas III Va­za Mag­de­bur­go tei­ses Jo­niš­kiui su­tei­kė 1616 me­tais. Gy­ven­to­jams leis­ta rink­ti pa­rei­gū­nus, sta­ty­ti ro­tu­šę, vyk­dy­ti teis­mą, reng­ti ket­vir­ta­die­nio tur­gus, du me­ti­nius pre­ky­me­čius ir ki­ta.

Mies­to sa­vi­val­dą su­da­rė val­do­vo – Len­ki­jos ka­ra­liaus ir Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čio ski­ria­mas vai­tas, ren­ka­mi ma­gist­ra­to pa­rei­gū­nai: bur­mist­ras, ta­rė­jai bei suo­li­nin­kai.

Vai­to pa­rei­gas per Jo­niš­kio mag­de­bur­gi­jos is­to­ri­ją ėjo ir LDK kan­ce­lia­ri­jos raš­ti­nin­kas, ir val­do­vo bro­lio kam­ba­ri­nis, Že­mai­čių ku­ni­gaikš­tys­tės pi­li­nin­kas, ti­jū­nai. Jo­niš­kio vai­tas la­bai re­tai pa­čia­me Jo­niš­ky­je gy­ven­da­vo. Ne­pai­sant to, mies­te­lė­nai jam tu­rė­jo su­teik­ti skly­pą, pa­sta­ty­ti teis­mo na­mą, iš mė­sos krau­tu­vė­lės ir smuk­lės vai­tas im­da­vo sa­vo nau­dai pa­ja­mas.

XVII–XVIII am­žių san­dū­ro­je jo­niš­kie­čiai ne­be­pa­gei­da­vo gy­ven­ti pa­gal to­kią tvar­ką ir iš­si­rei­ka­la­vo iš val­do­vo, kad jis skir­tų to­kį vai­tą, ku­ris vyk­dy­tų mies­tie­čių nu­sta­ty­tas są­ly­gas. O vė­liau ne­tgi bu­vo leis­ta pa­tiems jo­niš­kie­čiams vai­tą rink­ti. Ta­čiau, pa­sak is­to­ri­kės Li­ri­jos Ulvidaitės–Steponavičienės, to­kia tei­sė, eg­zis­ta­vu­si po­pie­riu­je, rea­liai bu­vo sun­kiai įgy­ven­di­na­ma. Ka­dan­gi šios pa­rei­gos bu­vo ski­ria­mos iki mir­ties, anuo­met val­do­vo pa­skir­ta­sis vai­tas Pran­ciš­kus Kar­pis per­lei­do jas sa­vo sū­nui ir to­kiu bū­du jo­niš­kie­čius per­gud­ra­vo.

Mies­tie­čių suei­ga – de­mok­ra­ti­jos bruo­žas

Nors ta­rė­jų mies­tuo­se pa­pras­tai bū­da­vo 11, Jo­niš­kis tuo pa­si­gir­ti ne­ga­lė­jo. Be­ne di­džiau­sias do­ku­men­tuo­se mi­ni­mas skai­čius – ke­tu­ri.

Suo­li­nin­kų ma­žes­niuo­se mies­tuo­se būd­vo nuo dvie­jų iki še­šių, vėl­gi Jo­niš­ky­je kai ka­da bū­da­vo vos vie­nas.

Is­to­ri­kė pa­ste­bi įdo­mų fak­tą, kad XVIII am­žiu­je ma­gist­ra­to pa­rei­gū­nai ato­sto­gau­da­vo, kaip ir da­bar­ti­niai ra­jo­no va­do­vai, o jų ato­sto­gos kar­tais truk­da­vo pu­sant­ro mė­ne­sio.

Val­do­vo ski­ria­mo vai­to ir mies­tie­čių ren­ka­mų suo­li­nin­kų bei ma­gist­ra­to nuo­mo­nės dau­ge­liu klau­si­mų iš­si­skir­da­vo, tad jo­niš­kie­čiai, sek­da­mi Kau­no pa­vyz­džiu, pa­si­tvir­ti­no jų san­ty­kius re­gu­liuo­jan­tį do­ku­men­tą – vil­kie­rių.

Jo­niš­kio mag­de­bur­gi­ja tu­rė­jo ypa­tu­mą – mies­tie­čių suei­gą, liu­di­jan­čią de­mok­ra­ti­nę sis­te­mą. To­kie su­si­rin­ki­mai pa­pras­tai vyk­da­vo du kar­tus per me­tus, bet esant bū­ti­ny­bei, ir daž­niau. Do­ku­men­tuo­se fik­suo­ja­ma, kad vie­nais me­tais rink­ta­si net še­šis kar­tus. Suei­gos spręs­da­vo įvai­rius klau­si­mus, tarp jų – sko­lų išieš­ko­ji­mo, bū­dų, kaip iš­veng­ti daž­no­kai mies­tą siau­bu­sių gais­rų. Per vi­są mag­de­bur­gi­nę is­to­ri­ją L. Ulvidaitė–Steponavičienė su­skai­čia­vo ma­žiau­siai 12 gais­rų, ka­da nu­ken­tė­jo vi­sas ar­ba da­lis Jo­niš­kio mies­to, ku­rio pa­sta­tai bu­vo me­di­niai, tad ug­nis nu­nio­ko­da­vo di­de­les te­ri­to­ri­jas. 1752 me­tais su­de­gė ir lent­vai­čio (vai­to pa­va­duo­to­jo – aut. pa­st.) na­mas, ku­ria­me pra­žu­vo gau­sa au­ten­tiš­kų svar­bių do­ku­men­tų.

Ne sy­kį de­gė ir mies­to Ro­tu­šė, ku­rios spė­ja­mus pa­ma­tus, kur da­bar sto­vi Bal­to­ji si­na­go­ga, prieš ke­le­rius me­tus nu­sta­tė ar­cheo­lo­gas dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas.

Jo­niš­kis į stam­bų pre­ky­bi­nį mies­tą nei­šau­go, nors ir bu­vo prie ge­ro pre­ky­bi­nio ke­lio į Ry­gą, tu­rė­jo ne­blo­gą su­si­sie­ki­mą su Klai­pė­dos bei Lie­po­jos uos­tais. Tai, anot is­to­ri­kės L. Ulvidaitės–Steponavičienės, ga­lė­jo lem­ti ne tik išo­ri­nės, bet ir vi­di­nės prie­žas­tys – da­lies mies­tie­čių nuo­lan­ku­mas.

Jo­niš­kis – ba­jo­rų mies­tas?..

Ar­cheo­lo­gas dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas, ku­rio ini­cia­ty­va per mies­to šven­tę Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos fa­sa­dą pa­puo­šė ba­jo­rų, 1840–1845 me­tais ko­vo­ju­sių už sa­vi­val­dos at­ga­vi­mą, her­bai, pra­ne­ši­mą pa­pil­dė in­for­ma­ci­ja, kad jo­niš­kie­čiai anuo­met su­ra­šė pen­kis la­pus rei­ka­la­vi­mų Ru­si­jos vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rui. Są­ly­gi­nę lais­vę jie at­ga­vo, tu­rė­jo tei­sę į že­mę, ta­čiau sa­vi­val­dos ins­ti­tu­ci­jų – ne.

Anot dr. E. Va­si­liaus­ko, Jo­niš­kį ga­li­ma va­din­ti ba­jo­rų mies­tu. Net 33 pro­cen­tai iš XIX am­žiu­je Jo­niš­ky­je gy­ve­nu­sių krikš­čio­nių tu­rė­jo ba­jo­rys­tės ti­tu­lą. Tie­sa, dau­ge­lis jų di­de­lių že­mių ne­val­dė, tu­rė­jo ke­tu­ris pen­kis hek­ta­rus ir to pa­ka­ko bū­ti pil­na­tei­siu na­riu. Kai ku­rie žem­val­džiais tap­da­vo per san­tuo­ki­nę li­ni­ją, ves­da­mi tur­tin­gas nuo­ta­kas, kaip el­gė­si ba­jo­rai Goe­sai. Tuo tar­pu, kai ku­rie vals­tie­čiai, pa­vyz­džiui, do­ku­men­tuo­se mi­ni­mi La­tai­čiai, tu­rė­ję net 180 hek­ta­rų.

Au­to­rės nuo­tr.

HER­BAI: Jo­no Avy­žiaus vie­šą­ją bib­lio­te­ką te­be­puo­šia šven­tei pa­ka­bin­ti už Jo­niš­kio mies­to sa­vi­val­dą 1840–1845 me­tais ko­vo­ju­sių baj­roų her­bai.

REA­LY­BĖ: Pa­sak is­to­ri­kės Li­ri­jos Ulvidaitės–Steponavičienės, jo­niš­kie­čių iš­ko­vo­ta tei­sė pa­tiems rink­ti vai­tą, eg­zis­ta­vu­si po­pie­riu­je, rea­liai bu­vo sun­kiai įgy­ven­di­na­ma.

BA­JO­RI­JA: Pa­sak dr. Er­nes­to Va­si­liaus­ko, mies­to šven­tei pa­si­puo­šu­sio ba­jo­riš­kais rū­bais ir Žy­gi­man­to III Va­zos lai­kų vė­lia­va, Jo­niš­kis bu­vę ba­jo­rų mies­tas: net 33 pro­cen­tai XIX am­žiu­je čia gy­ve­nu­sių krikš­čio­nių tu­rė­jo ba­jo­rys­tės ti­tu­lą.