Jaunoji kūrėja Lietuvos palikti nenorėtų

Rū­tos Kot­ry­nos VYŠ­NIAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nės nuo­tr.
Rū­ta Kot­ry­na Vyš­niaus­kie­nė, kar­tu su vy­ru ap­ke­lia­vu­si vi­są ša­lį dvi­ra­čiais, sa­ko, kad Lie­tu­va yra jos šir­dis.
26-erių me­tų jo­niš­kie­tė Rū­ta Kot­ry­na Vyš­niaus­kie­nė nuo vai­kys­tės jau­tė be­ga­li­nę trau­ką gam­tai, liau­dies kū­ry­bai – dai­noms, ma­giš­kam su­tar­ti­nių skam­be­siui. Po stu­di­jų li­ku­si Vil­niu­je ne­pa­mir­šo sa­vo aist­ros: lan­ko Ro­mu­vos apei­gų gru­pę "Kūlg­rin­da" ir po­pu­lai­ri­na lie­tu­viš­ką­ją kū­ry­bą JAV. Šį pa­va­sa­rį tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti jos poe­ti­nės pro­zos kny­ga lie­tu­vių ir ang­lų kal­bo­mis "Van­de­ny­nas ir Ža­lia­mė­lė". Rū­ta Kot­ry­na sa­ko, kad Lie­tu­vo­je – vi­sa jos šir­dis, nie­ka­da ne­no­rė­tų šio kraš­to pa­lik­ti.

Pir­mo­sios mo­ky­to­jos pa­tir­tys

Rū­ta Kot­ry­na Vyš­niaus­kie­nė pir­mus me­tus dir­ba mo­ky­to­ja: jos lai­kas pa­da­lin­tas sos­ti­nės Sen­va­gės gim­na­zi­jos mo­ki­niams ir me­ni­nės kryp­ties dar­že­lio-mo­kyk­los "Dai­no­rė­liai" auk­lė­ti­niams, ku­rių mu­zi­ki­nis sko­nis la­vi­na­mas vi­sa­pu­siš­kai, jie mo­ko­mi gro­ti ke­liais inst­ru­men­tais.

"Ma­žuo­sius mo­kau et­ni­nės kul­tū­ros, vy­res­niems esu mu­zi­kos mo­ky­to­ja. Su dar­že­li­nu­kais rei­kia la­bai daug mei­lės, ši­lu­mos, ap­ka­bi­ni­mų. Jie to­kie nuo­šir­dūs ir tik­ri. Su gim­na­zis­tais su­dė­tin­giau su­dė­lio­ti pa­mo­kos struk­tū­rą; aš ne­su griež­ta, o jie tik­ri­na ri­bas, pa­ste­biu, kad trūks­ta mo­ty­va­ci­jos. Liau­dies mu­zi­ka paaug­liams at­ro­do to­li­mas pa­sau­lis. Ban­dau jiems pa­ro­dy­ti, kad ga­li­ma de­rin­ti šiuo­lai­ki­nę mu­zi­ką su su­kur­ta prieš šimt­me­tį, kad eg­zis­tuo­ja po­stfolk­lo­ras. Emo­ciš­kai pa­vargs­tu, bet gal­vo­ju po­zi­ty­viai apie atei­tį ir sa­vo pa­si­rin­ki­mo ne­si­gai­liu", – pir­mo­sio­mis pa­tir­ti­mis pe­da­go­gės dar­be da­li­ja­si jau­na spe­cia­lis­tė.

Su­po ma­giš­ka ap­lin­ka

Jo­niš­kie­tė, bai­gu­si gim­na­zi­ją, pa­si­rin­ko lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros stu­di­jas tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te, ma­gist­ro laips­nį įgi­jo Teat­ro ir mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je. Mu­zi­ka ir li­te­ra­tū­ra, žo­di­nė kū­ry­ba ir me­lo­di­ja ją ly­dė­jo nuo vai­kys­tės.

"Dar ma­ža va­sa­ras leis­da­vau vien­kie­my­je No­tė­nų kai­me, Kel­mės ra­jo­ne. Ma­no pa­sau­lė­jau­ta for­ma­vo­si ten sty­pi­nė­jant su bo­bu­tės bro­liu, ku­ris pjau­da­vo žo­lę triu­šiams, ei­da­vo pas kar­ves į ga­nyk­lą, ber­žy­nė­lį, o aš – pri­li­pu­si vi­sur iš pa­skos. Grei­čiau­siai be pėd­sa­kų ne­praė­jo ir ma­mos mu­zi­kos, gies­mių klau­sy­ma­sis baž­ny­čio­se, dai­na­vi­mas bend­ra­bu­ty­je, ka­da ma­nęs lau­kė­si", – tar­si pa­sa­ką apie ją nuo ma­žens su­pu­sią ma­giš­ką mu­zi­kos ap­lin­ką se­ka mo­te­ris.

Mo­kyk­lo­je ji pra­dė­jo lan­ky­ti folk­lo­ro bū­re­lį, į ku­rį už­si­ra­šė gal 40 vai­kų. Ta­čiau po ke­lių už­siė­mi­mų da­lis ėmė ne­bea­tei­ti, ir taip by­rė­jo, by­rė­jo, kol pa­li­ko vie­na Rū­ta Kot­ry­na.

"Bet aš be ga­lo no­rė­jau dai­nuo­ti, to­dėl mo­čiu­tė Ger­ma­na Ju­li­jo­na Juo­za­pai­tie­nė pri­pra­šė Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro folk­lo­ro ko­lek­ty­vo "Ku­pars" va­do­vės Ri­tos Kip­šai­tės ma­ne priim­ti tarp suau­gu­sių­jų. Ra­šiau ei­les, ėmiau kur­ti dai­nas. Su bend­ra­moks­liu Gy­čiu Las­ko­vu da­ly­va­vo­me dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos kon­kur­se, skir­ta­me Vy­tau­tui Ker­na­giui, bar­dų fes­ti­va­ly­je "Pur­pu­ri­nis va­ka­ras". Kaž­ką ir lai­mė­jo­me, bet jau da­bar ne­pa­me­nu, sun­ku apie sa­ve kal­bė­ti, at­ro­do, kad gi­riuo­si", – sa­ko kraš­tie­tė.

Pad­rą­sin­ta ėmė gal­vo­ti apie kny­gą

Šiuo me­tu jos di­džiau­sias rū­pes­tis – poe­ti­nės mi­to­lo­gi­nės pro­zos kny­gos "Van­de­ny­nas ir Ža­lia­mė­lė" lei­dy­ba. Šiam kū­ri­niui, ku­ris išeis dviems – lie­tu­vių ir ang­lų kal­bo­mis, da­li­nę pa­ra­mą, įsi­gy­jant lei­di­nio eg­zemp­lio­rių, pa­ža­dė­jo skir­ti Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė.

Van­de­ny­nas kny­go­je sim­bo­li­zuo­ja gy­vy­bės pra­džią, jos šal­ti­nį, o Ža­lia­mė­lės var­dą Rū­ta Kot­ry­na su­tei­kė paukš­tei, ku­ri dau­ge­lio ša­lių mi­to­lo­gi­jo­je lai­ko­ma vi­sa­tos kū­rė­jos sim­bo­liu. Tarp šių dvie­jų vei­kė­jų vyks­ta bend­ra­vi­mas, po­kal­biai, vi­zi­jos, ban­dy­mas su­vok­ti įvai­rius reiš­ki­nius, bend­ra­vi­mo ypa­tu­mus. Tai – pir­mo­ji da­lis. Ant­ro­jo­je Van­de­ny­nas iš pir­map­ra­džio pa­sau­lio per­si­ke­lia į da­bar­ti­nę rea­ly­bę ir ke­liau­ja trau­ki­niu.

"55 pus­la­pių is­to­ri­ja ne­tu­ri ryš­kaus siu­že­to. Pir­miau­sia ją pri­sta­tant į gal­vą atei­na žo­džiai: poe­ti­nė sim­bo­li­nė pro­za, gies­mė, gal net sak­mė. Pa­ra­šiau ją prieš me­tus. Ro­džiau sa­vo bu­vu­siai dės­ty­to­jai Vi­li­jai Ja­nu­šaus­kie­nei, ku­ri pa­ska­ti­no. Siun­čiau į sa­vait­raš­tį "Ne­mu­nas" ir su­lau­kiau pa­drą­si­ni­mo iš poe­to Ro­ber­to Ke­tu­ra­kio. Jis pa­ra­šė, kad gra­ži kal­ba, tik teks­tas per di­de­lis, o frag­men­to spaus­din­ti ne­si­no­ri, nes pra­ding­tų vi­su­mos po­jū­tis. Ir pa­siū­lė – leis­kit kny­gą. Ta­da ir pa­si­ry­žau, – pa­sa­ko­ja R. K. Vyš­niaus­kie­nė. – Im­pul­są ra­šy­ti ga­vau po sa­vo ba­ka­lau­ri­nio dar­bo, ku­ria­me nag­ri­nė­jau Si­gi­to Ge­dos ir vo­kie­čių poe­to Fryd­ri­cho Hiol­der­li­no poe­zi­ją. Ana­li­zuo­jant teks­tus ir kon­teks­tą daug te­ko do­mė­tis sim­bo­li­ka, mi­to­lo­gi­ja, kos­mo­lo­gi­ja."

Vė­liau į jos ran­kas pa­puo­lė pro­fe­so­rės dr. Ma­ri­jos Gim­bu­tie­nės kny­ga "Se­no­ji Eu­ro­pa", pa­sa­ko­jan­ti apie Se­no­sios Eu­ro­pos mat­ri­cent­ri­nės ci­vi­li­za­ci­jos es­mę, ski­rian­ti di­de­lį dė­me­sį ar­cha­jiš­ka­jam tau­to­sa­kos klo­dui. Vis tie at­ra­di­mai su­si­py­nė Rū­tos Kot­ry­nos gal­vo­je ir pa­sa­ko­ji­mas pa­ts ėmė ver­tis, – te­rei­kė­jo jį už­ra­šy­ti.

Vie­to­mis jis skam­ba tar­si bur­ta­žo­dis, ai­das iš praei­ties: " – Kal­nu­ty...Žvaigž­džių se­niai gy­ve­na....Kal­nu­ty­je...Mė­ne­siai šnabž­da. Kal­nu­ty­je... Sau­lė šo­ki­nė­ja...Kal­nu­ty­je... Se­nių vėėė­jas... – bur­da­ma kal­bė­jo Ža­lia­mė­lė.

Paukš­tė pa­kė­lė sa­vo di­džiuo­sius spar­nus ir nu­plas­no­jo. Jos spar­nai žė­rė­jo mė­ly­nai lyg li­na­žie­dė, išau­gu­si ste­buk­lin­gam van­de­nų tu­ne­ly­je. O kal­nas... Paž­vel­giau vėl į jį. Vi­sas kal­nas žy­dė­jo mė­ly­nais žie­dais, o nuo jo bal­tai ap­si­tai­sęs žvaigž­džių Se­nis svai­dė li­nų žie­dus į dan­gų..."

Ko­dė kny­ga dvi­kal­bė?

Ko­dėl "Van­de­ny­ną ir Ža­lia­mė­lę" au­to­rė pa­si­rin­ko ją leis­ti dviem – lie­tu­vių ir ang­lų – kal­bo­mis?

"To­dėl, kad ga­li­ma di­des­nė sklai­da. Be to, tu­riu konk­re­tų tiks­lą – iš­vyks­tu į JAV, kur anks­tes­niais me­tais te­ko da­ly­vau­ti tri­jų sa­vai­čių et­ni­nė­je sto­vyk­lo­je Ma­sa­ču­set­so vals­ti­jo­je, da­bar ten tu­riu ne­ma­žai pa­žįs­ta­mų. Tai – žmo­nės, ku­rie la­bai do­mi­si įvai­rių tau­tų tra­di­ci­jo­mis, folk­lo­ru. Jie – tik­ri ame­ri­kie­čiai, o kaip ži­nia – JAV tau­tų ka­ti­las, ame­ri­kie­čių tau­tos nė­ra. Tad kai ku­rie jų pa­si­gen­da šak­nų, jau­čia tos gel­mės, iden­ti­te­to trū­ku­mą, to­dėl no­ri mo­ky­tis įvai­rių tau­tų folk­lo­ro.

Šie­met no­riu jiems nu­vež­ti sa­vo iš­spaus­din­tą kū­ri­nį", – pla­nus ri­kiuo­ja Rū­ta Kot­ry­na Vyš­niaus­kie­nė.

Į JAV praė­ju­sį kar­tą iš­ke­lia­vo per an­samb­lį "Kūlg­rin­da". Ta­čiau "sva­jo­nių ša­li­mi" ne­su­si­gun­dė ir sa­ko, kad Lie­tu­va yra jos šir­dis: "Ką aš ki­tur da­ry­čiau, kai ma­no pa­sau­lis yra fok­lo­ras, to­ji gel­mė, mū­sų kal­ba?.. Per dvi va­sa­ras ap­ke­lia­vau dvi­ra­čiu vi­są Lie­tu­vą. Mū­sų ša­lis la­bai įvai­ri ir be ga­lo gra­ži. Pa­ne­mu­nė­je, kai už­li­po­me ant Pa­le­mo­no kal­no, ža­dą atė­mė prieš akis at­si­vė­ręs vaiz­das. Nak­vo­da­vo­me pie­vo­se, pau­piuo­se, pa­si­sta­tę pa­la­pi­nę, kar­tais – ir pas žmo­nes. Ne­te­ko su­tik­ti pik­ta­va­lių, vi­si ge­ra­no­riš­ki, vai­šin­gi, rū­pes­tin­gi. Įsi­mi­nė mo­men­tas: va­žiuo­ja­me ke­tu­rie­se ke­liu dvi­ra­čiais ir su­sto­ja prie mū­sų au­to­mo­bi­lis. Iš jo iš­li­pa mo­te­ris, iš­trau­kia krū­vą gė­ry­bių, – sū­rių, varš­kės, pie­no, – ku­rių, ma­tyt, sa­vo ūky­je ga­mi­na, pa­duo­da ir nu­va­žiuo­ja. Gra­ži ta Lie­tu­va".

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.