Naujausios
Jauno kūrėjo filme vaidina ir kuršėniškė
Kino teatre „Atlantis Cinemas“ vyko jauno režisieriaus ir aktoriaus Mykolo Vildžiūno filmo „Nesamasis laikas“ pristatymas. Filme vaidina ir kuršėniškė Irena Jankutė. Prieš premjerą Šiauliuose aktorę kalbino „Šiaulių kraštas“.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Debiutas pilnametražiame filme
– Filmo pristatymai jau vyko Vilniuje ir Kaune. Ar jaudinatės prieš premjerą Šiauliuose?
– Man premjera buvo Kaune, nes Vilniuje negalėjau dalyvauti, buvau išvykusi. Jaudinausi. Čia – kitas jausmas, nes atvažiavau į savo kraštą, pažiūrėti filmo atvyko artimieji. Svarstau, ar patiks jiems filmas, ar pamatys mano personažą, ar tik mane.
– Ar panaši esate į savo kuriamą personažą Sonatą?
– Kažkiek panaši. Vadovauju teatro trupei, daug darbo, didžiulis tempas, ir kartais pati sau sakau: „Sustok, pagalvok, nepamiršk savo artimųjų, tėvų, draugų.“ Iš dalies dėl to ir važiavau į Šiaulius, kad tai – galimybė susitikti su tėvais, kuriuos dabar retai aplankau.
Sonata žavi savo besąlygiška meile pagrindiniam filmo personažui Tadui (aktorius Tadas Gryn). Aišku, ta meilė kartais trukdo pamatyti realias situacijas, bet kartu tiek daug duoda. Ir, manau, Sonatos meilė padeda Tadui išeiti į šviesą.
– Pilnametražiame filme vaidinate pirmą kartą. Su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Taip, man tai dviguba premjera, nes pirmą kartą vaidinau pilnametražiame filme. Anksčiau esu vaidinusi daugiau charakterinius vaidmenis trumpametražiuose filmuose. Šiame filme mano kuriamas personažas nėra ryškus išore ar charakterio bruožais. Čia turi neperspaudžiant parodyti, išgyventi savo vidinį gyvenimą. Gal tai ir buvo sunkiausia.
Komanda buvo nuostabi, labai padėjo, nors buvo daug žmonių, kuriems tai pirmas filmas: prodiuserei, režisieriui, kostiumo dailininkei, operatoriui, grimuotojai, dailininkui.
Stabtelėti, kad pamatytum artimo akis
– Filmu tarsi norima pasakyti, kad reikia sustoti, pailsėti, atsigręžti į žmones, kurie šalia mūsų. Ar jums pačiai lengva sustoti?
– Tai nelengva. Skubėti mus įpareigoja darbai, šeima, paskolos. Vis dėlto privalai jeigu ne sustoti, tai bent pristabdyti, atsisukti ir pamatyti akis, kurios tau artimos, pasikalbėti su gatvėje sutiktu senu draugu, juk nežinai, kada vėl pasimatysi.
– Minėjote, kad retai apsilankote gimtuosiuose namuose. Ar neprarandate ryšio su Kuršėnais?
– Gimtasis miestas – tai ne vien tėvai, broliai, giminės, artimieji. Tiesa, draugų mažai likę, jie iškeliavo į kitus miestus, kitas šalis.
Tai, ką man davė mano gatvė, mokykla, supantys žmonės, užaugino mane tokią, kokia esu dabar. Buvau apsupta gerų žmonių ir gražios aplinkos, tai leido man tapti geru žmogumi.
– Ar tapti aktore taip pat paskatino artimieji?
– Tai – labai paprasta istorija. Reikėjo apsispręsti, kur stoti. Buvau „universali“ moksleivė, linkau ir į matematiką, ir į sportą. Kartą parėjusi namo mamos paklausiau: „Mokytoja liepia pasakyti, kur stosiu. Ką man daryti?“ Mama patarė pabandyti aktorystę. Tada net nežinojau, kad aktoriams reikia mokytis.
Tais metais, kai baigiau mokyklą, nebuvo stojamųjų į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Dar metus praleidau Kuršėnuose, dirbau televizijoje, mokykloje, o kitais metais įstojau į akademiją pas Vladą Bagdoną.
– Vadovaujate kūrybos namams „Kaukių akademija“. Kokia veikla užsiimate?
– „Kaukių akademiją“ įkūrėme kartu su Mykolu Vildžiūnu ir Gintare Čepukonyte. Baigėme mokslus, „pagalvėlių“ niekas nepakišo, o veikti kažką norėjosi, todėl įkūrėme aktorių trupę, kuri rengia pasirodymus, šou programas komerciniams ir labdaringiems renginiams.
Iš pradžių galvojome, kad užsidirbsime, o tada jau kursime teatrą. Bet jau 11 metų gyvuoja „Kaukių akademija“, darome ne tik šou programas, esame sukūrę ne vieną reginį, spektaklį. Norime ir toliau tęsti savo veiklą, nes tampame žinomi. Didžiuojuosi, kad esame nuoširdus ir darbui atsidavęs kolektyvas.
– Ar lengva įtikti publikai?
– Kartais Vilnius atrodo persisotinęs projektų, spektaklių. Būna, kad į renginius ateina tik kritikuoti. Tokiems norisi pasakyti: „Ei, pats pabandyk ką nors padaryti, o tada kritikuok.“
To negalėčiau pasakyti apie paprastus žmones. Smagu matyti, kai žmogus iš renginio ar filmo išeina su šypsena. Dėl jų norisi kurti.
– Ko palinkėtumėte kraštiečiams?
– Jeigu kursime ir skleisime šilumą, Lietuva išliks. Jaunoji karta, mano manymu, yra labai stipri savo tautiškumu. Turiu sūnėnų ir dukterėčių, matau, kaip jie gerbia ir myli savo tautą, ir nori gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Noriu palinkėti, kad mūsų žmonės nepaskęstų „greito vartojimo“ produktuose, kad mylėtų save, šypsotųsi.
Šviesus filmas apie gyvenimo tamsumus
Filmo režisieriui ir scenarijaus autoriui Mykolui Vildžiūnui tai – pirmasis pilnametražis vaidybinis filmas.
Filmo kūrimas truko keletą metų. M. Vildžiūnas jau nebepamena, kada gimė pats sumanymas. Darbai prasidėjo 2009 metais, 2012 metais buvo nufilmuota pagrindinė filmo dalis.
„Nuomonių ir pastabų buvo įvairiausių. Jau nebegaliu nieko pakeisti. Tebūnie tai pirmojo filmo braižas ir pamokos, kurių ateityje stengsiuosi nebekartoti. Žiūrovų reakcija gana pozityvi. Nesulaukiau kritikos, būdingos lietuviškiems filmams, kad viskas per lėta, nereikalinga. Priešingai, gaunu atsaką, kad filmas šviesus, gražus, sukelia minčių“, – pasakojo M. Vildžiūnas.
Kurdamas dramą kėlė tikslą, kad ji turėtų šviesos „raktą“, kad žiūrovas neliūdėtų žiūrėdamas filmą. Nesinorėjo pagrindinio personažo rodyti apsvaigusio, besibastančio gatvėmis tamsoje per lietų. Todėl visas filmo veiksmas vyksta saulėtą dieną.
M. Vildžiūnas mano, kad lietuviškas kinas jau atsigavo. Ir tai susiję ne tiek su pinigais, kiek su iniciatyviais žmonėmis. „Žinoma, labai padėjo ir modernus amžius, kuris palengvino technines galimybes“, – pastebėjo režisierius.
Filme vaidina daug žinomų aktorių: Toma Vaškevičiūtė, Tadas Gryn, Nelė Savičenko, Sigitas Račkys, Mindaugas Papinigis. Vaikystės draugą Vitalį vaidina M. Vildžiūno kurso draugas Valentinas Novopolskis – 2013 metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas, vienas pagrindinių Lietuvos rusų dramos teatro aktorių. Palatos kaimyną (senį marazmatiką – kaip jį vadina pats M. Vildžiūnas) suvaidino rašytojas, dramaturgas Rimantas Šavelis.
Filme skamba J. S. Bacho muzika. „Nuostabi muzika, labai tikusi filmui. Be to, Bachui nereikia mokėti“, – apie pasirinkimą sakė režisierius.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KRAŠTIETĖ: Irena Jankutė retai grįžta į gimtuosius Kuršėnus. Filmo „Nesamasis laikas“ pristatymas Šiauliuose – proga pasimatyti su savo artimaisiais.
PRISTATYMAS: Filmo režisierius ir scenarijaus autorius Mykolas Vildžiūnas ir aktorė Irena Jankutė sunkiai slėpė jaudulį. Jiems tai pirmasis pilnametražis filmas.
SCENA: Scena iš filmo „Nesamasis laikas“. Meilužių Sonatos (Irena Jankutė) ir Tado (Tadas Gryn) susitikimas ligoninėje.
TRUMPAI APIE FILMĄ
„Nesamasis laikas“ pasakoja apie jauno vyro sumaištį šiandienos laike. Pagrindinis filmo herojaus Tado santykiai su žmona prasti, su tėvais – uždari, tikrų draugų nėra. Gyvenimo tempas didelis, vienintelė atsipalaidavimo galimybė – žolės suktinė.
Viskas teka įprasta, žemyn tempiančia vaga, kol vieną dieną, važiuodamas į eilinę darbo komandiruotę, Tadas nulekia nuo kelio. Atsidūrus ligoninėje – laikas sustoja. Daktarai nesako, kas jam yra, tėvai atrodo sunerimę, o dar iš kažkur išdygsta šimtą metų nematytas vaikystės draugas.
Nors Tadas jaučiasi gerai, primygtinai yra laikomas ligoninėje. Po kurio laiko į palatą užsuka ir pareigūnas, tiriantis šio eismo įvykio bylą. Pasirodo, Tadas važiavo ne vienas, šalia jo sėdėjo mergina, kuri šiuo metu yra komos būsenos. Tadas tvirtina, kad prieš jį autostradoje išlėkė dviratininkas, dėl to ir įvykusi avarija, tačiau pareigūnas teigia, kad ten nėra jokio šalutinio kelio. Ar viskas yra tikrai taip, kaip Tadui atrodo?