Naujausios
Dėkinga už išpildytą svajonę
Paveikslai parodoje nejučiomis traukia akį, nepraeisi pro šalį nepastebėjęs. Viename – natiurmortas, kviečiantis prie vaisių stalo, kitame – iš gausybės taškelių, tarsi medituojant, sudaigstytos trapios gėlės, trečiame – nelyg koks sąmonės srautas, sprogimas, ištrykštantis, išsiliejantis iš centro ir nuvinguriuojantis mėlyna, raudona juostomis, kaip vėjo gūsiais, išsitaškantis įvairių spalvų plunksnomis ryškiaspalvėje erdvėje, dar viename – tik pusė moters veido, jos akys ir kakta dingę, suardyti begalinių minčių mūšio. Pastarasis paveikslas – autoportretas.
„Esu dėkinga Jurdaičių socialinės globos namų direktorei, darbuotojams, bibliotekai, nes norėjau kada nors surengti parodą ir jie man padėjo šią svajonę išpildyti, – atvirai ir nuoširdžiai sako Justė Kempinienė. – Tai – pirmas toks viešas darbų eksponavimas, išskyrus, kiek kartais esu įkėlusi savo paveikslų į feisbuką. Kelis darbus yra ir nupirkę žmonės, kai ten pamatė, per pažįstamus sužinojo.“
Vaizdiniai ir mintys susijungia tik tapant
Jauna moteris atvirauja, kad jos galvoje būna gausybė minčių, jaučia jėgas, kurių pati nesuvokia ir visa tai perteikia paveiksluose, įamžina. Jai į galvą ateina vaizdiniai, įvairios mintys, kurių galutinio paveikslo autorė dar nemato, tik pradėjus tapyti viskas savaime susijungia į bendrą kompoziciją. Daugiausia piešia akrilu, aliejiniais dažais ant drobės, kartais dėlioja vaizdą taškeliais, pamažu jį augindama, kartais – teptuko potėpiais. Pieštuko beveik nenaudoja, nebent vieną kitą liniją brūkšteli, kad nenuklystų į šonus.
Piešimui nėra konkretaus laiko: kartais visiškai nieko nepavyksta, o kartais įkvėpimas ateina toks, kad Justė tapo ne tik bendruose socialinės globos namų užsiėmimuose dailės būrelyje, bet nešasi molbertą su paveikslu į savo kambarį ir dirba valandų valandas.
„Kažkada buvo ir kopijavimo metas, bet aš mėgstu improvizuoti“, – sako parodos autorė.
Piešimas lydi nuo vaikystės
Dailė Justę lydėjo nuo vaikystės ir galbūt tapo jos prieglobsčiu itin skaudžiais gyvenimo momentais. Nuo ketverių metukų ji preciziškai piešdavo princesių sijonukus su raukinukais, gifiūro nėriniais, pūstomis rankovėmis. Pradėjus lankyti mokyklą taip pat labai sekėsi piešimas, net mokytojas stebėdavosi jos gebėjimais, tuo pačiu metu mergaitė dar padėdavo ir kitiems bendraklasiams idėjomis, ką jie galėtų piešti pagal nurodytą temą. Kai Justei sukako vienuolika, ji neteko abiejų tėvelių ir iš nuošalaus Liolių kaimo persikėlė gyventi į Šiaulius pas globėją tetą. Didesniame mieste atsivėrė ir galimybės lankyti dailės mokyklą, kurią Justė baigė, taip pat ji vidurinėje mokykloje laikė baigiamąjį dailės egzaminą. Tačiau toliau studijuoti šio dalyko nesiekė, baigė turizmo mokyklą, dar porą metų turizmo ir rekreacijos studijas tęsė universitete.
„Dar Turizmo mokykloje besimokydama atlikau praktiką Klaipėdoje „Navalio“ viešbutyje, kur reikėdavo ruoštis furšetams, banketams, padengti stalus. Mane žavėjo ta tvarka, nustatytas indų, įrankių išdėliojimas, stalo puošimas. Vėliau esu buvusi ir grožio salono administratorė, ir baigusi kirpėjų kursus dirbau pagal individualią veiklą. Bet dailės niekada nepalikau. Dar besimokydama bendrabutyje visas savo ar draugių kambarių sienas ir duris apipiešdavau. Motinos Teresės šeimų globos namuose dailės būrelį lankiau“, – pasakoja J. Kempinienė.
Į viską pasineria iki gelmių
Moteris atvira – dailė jai padėjo ir pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais, po sukrėtimų, susirgus depresija. Tada piešdavo, išgyvenimus išliedama vaizdiniais, neįprastomis formomis ir spalvų deriniais. Kartą viena draugė, pamačiusi jos darbus, paprašė dviejų paveikslų, kuriuos nupirko. tada atėjo suvokimas, kad iš to kartais galima ir užsidirbti.
Justė į viską, ką daro, pasineria iki gelmių. Kai skaito knygą, gali nematyti nieko aplink, o bendraudama su kitais žmonėmis sako nesidominti, kas jis yra, buvo, kokia jo profesija, pasiekimai, bet labiausiai ją traukia, kas ten slepiasi giliau, kokios emocijos, išgyvenimai. Tada gali vynioti po truputį tarsi siūlus į kamuolį.
Jurdaičių socialinės globos namuose ji susibičiuliavo su vienu gyventoju, kuris, niekada nesidomėjęs kūrybiniais dalykais, staiga jos paveiktas pradėjo piešti.
„Justė paperka nuoširdumu, bendraudama keičia kitus. Atrodo, kad ji niekada nepyksta, visus supranta, turi dsug užuojautos, empatijos savyje“, – priduria kartu pokalbyje dalyvaujanti Jurdaičių socialinės globos namų socialinė darbuotoja Vilma Mitkevičiūtė.
J. Kempinienė neseniai, prieš Naujuosius metus, pirmą kartą išbandė ir dainavimą scenoje. Jos kartu su dar dviem Jurdaičių socialinės globos namų gyventojais ir gyvo garso grupe iš Joniškio įrašas buvo išsiųstas respublikinei šventei „Stiprus, kai tu šalia“.
