Jau­nie­ji bu­di­na vi­suo­me­nę. Bū­ki­me su jais!

Jau­nie­ji bu­di­na vi­suo­me­nę. Bū­ki­me su jais!

Jau­nie­ji bu­di­na vi­suo­me­nę. Bū­ki­me su jais!

Arū­nas UO­­GIN­­TAS

„Šiau­lių kraš­to“ kul­tū­ros ap­­žval­­gi­­nin­­kas

Po­li­ci­ja aiš­ki­na­si įvy­kio ap­lin­ky­bes, ta­čiau jau da­bar aiš­kė­ja, kad bui­ti­nio konf­lik­to me­tu Au­re­li­jus B. iš­va­rė iš na­mų su­gy­ven­ti­nę Li­ną C. ir su­me­tė į šu­li­nį vai­kus. Kai­mo žmo­nių pa­sa­ko­ji­mu, li­kę du po­ros vai­kai slė­pė­si šie­ne.

Skur­dus ir trum­pas re­por­ta­žas apie šiur­pią sau­sio tra­ge­di­ją Kė­dai­nių ra­jo­ne, lyg ra­šan­ty­sis fik­suo­tų ko­kio už­da­vi­nio są­ly­gą, di­džio­sio­mis rai­dė­mis – A, B ir C – pa­žy­mė­da­mas tam tik­ras di­men­si­jas: nie­ko as­me­niš­ko ir be me­ta­fo­rų.

Tik­riau­siai, kai žiau­ru­mas ga­liau­siai taps kas­die­ny­be (ne­duok, Die­ve) ir mo­ko­mo­sios už­duo­tys mo­kyk­loms, tar­kim, kaip iš taš­ko A nu­vyk­ti į taš­ką B, bus pa­keis­tos – į kiek da­lių rei­kia pa­da­lin­ti kū­ną, kad A, B, C da­lys neiš­si­ki­šu­sios tilp­tų į D apim­ties vamz­dį ar šu­li­nį...

Aiš­ku, tai siur­rea­lis­ti­nė pro­gno­zė, bet kai prie­var­ta, sa­dis­ti­nio po­bū­džio žmog­žu­dys­tės tam­pa po­pu­lia­rus da­ly­kas, tuo kaip­mat nau­do­ja­si te­le­vi­zi­ja, ir nei iš šio, nei iš to žiū­ri­miau­sio­mis lai­do­mis tam­pa tie­siog gat­vė­se fil­muo­ja­mų gir­tų ir ag­re­sy­vių žmo­nių muš­ty­nių ar va­gys­čių nak­ti­niai re­por­ta­žai.

Daž­nai šių įvy­kių per­so­na­žai, bet ką tauš­kian­tys, tam­pa TV šou da­ly­viais, ku­rie kar­tu su kly­kian­čiais ir bliz­gan­čiais lai­dų ve­dė­jais sa­vo tul­žin­gą koš­ma­rą iš­trans­liuo­ja vėl at­gal į kai­mą.

Gal to­kia ag­re­si­jos ir ni­hi­liz­mo rek­la­ma yra vie­na iš prie­žas­čių, kas­met pro­vin­ci­jo­je pro­vo­kuo­jan­ti pro­tu ne­su­vo­kia­mus da­ly­kus?

Me­ni­nin­kai, ypač do­ku­men­ti­nių fil­mų kū­rė­jai, ren­ka­si ak­tua­lias, kont­ra­ver­si­nes te­mas, sa­vo kū­ri­niais rea­guo­ja į šian­die­ną.

Tai­gi ir vi­deome­ni­nin­kas Vir­gi­ni­jus Mal­čius pa­si­ry­žo sa­vo trum­pu stop kad­ro ani­ma­ci­jos fil­mu „Šu­li­nys“(prem­je­ra – Me­nų fa­kul­te­tą bai­gu­sių­ me­ni­nin­kų pa­ro­do­je „Vie­nas kū­ri­nys Šiau­liams“, 2016) at­si­liep­ti į šią ne­lai­mę, pro­ble­mą, Lie­tu­vos pro­vin­ci­jo­je tam­pan­čią krau­pia ten­den­ci­ja.

Jo fil­me vieš­pa­tau­ja nak­tis – lyg fo­to­juos­tos ne­ga­ty­vas: tik bal­tais štri­chais kad­ro cent­re nu­pieš­tas šu­li­nys – bai­saus ak­to vie­ta ir be­si­kar­to­jan­ti siū­buo­jan­čių svir­čių me­ta­fo­ra, dar vaiz­din­gi me­džiai, au­gan­tys ap­link, su vi­so­mis šak­ni­mis iš­rau­ti ir su­ri­kiuo­ti lyg teis­mo pri­sie­ku­sie­ji, o kar­tais vi­sai nu­pjau­ti ties pa­grin­du ir ne­be­ga­lin­tys nie­ko „liu­dy­ti“.

Ki­to­se fil­mo mi­zans­ce­no­se ne­by­laus skaus­mo ženk­lai per­ke­lia­mi į len­to­mis ap­kal­tų na­mų mies­te­lį, be žmo­nių ir ki­tų laks­tan­čių ar lo­jan­čių gy­vių. Vė­liau lie­ka bokš­tai, gal van­den­tie­kio ar lentp­jū­vės, su žvy­ro ar pju­ve­nų krū­vo­mis, pa­na­šio­mis į ho­ri­zon­tą ly­din­čias pi­ra­mi­des.

Vie­to­mis su­žvil­ga ar­ti­mo pla­no šu­li­nio vaiz­das, į ku­rio vyz­dį la­šas po la­šo kap­si gal snie­gas, gal lie­tus, mo­no­to­niš­kai ly­din­tis vi­sas ap­ra­šo­mas sce­nas. Ir lin­guo­ja vien­kie­mių šu­li­nių svir­tys, tar­si sa­vo krei­vo­mis kar­ti­mis ap­niu­ku­sia­me dan­gu­je žy­mė­tų sau­lės ar mė­nu­lio dep­re­sy­vią slaps­ty­mo­si slink­tį. Vis­kas su­stin­gę nak­ty­je: kaž­kur tarp žie­mos ir va­sa­ros ar­ba tarp va­sa­ros ir žie­mos...

Šios vaiz­din­gos poe­ti­nės me­ta­fo­ros be aki­vaiz­daus pa­smer­ki­mo ar pa­na­šios edu­ka­ci­jos kaip tik su­ža­di­na dau­giau klau­si­mų ir gal vi­di­nių psi­cho­lo­gi­nių dis­ku­si­jų pir­miau­sia su sa­vi­mi, o pa­skui ir su vi­suo­me­ne....

Tai jau lai­kas su­dė­lio­jo, kad pa­na­šiu me­tu, kaip ir fil­mo prem­je­ra, įvy­ko šiau­lie­čio Be­no Ale­jū­no pa­ro­dos „Eg­zo­das“ ati­da­ry­mas Šiau­lių uni­ver­si­te­to dai­lės ga­le­ri­jo­je.

Šio ta­py­to­jo kū­ri­nius ly­di, kaip tei­gia au­to­rius, – ne­tek­ties skaus­mas. Be­nas jau se­no­kai vaiz­duo­ja ana­pi­lin išė­ju­sius ži­no­mus und­eg­roun­do mu­zi­kan­tus ir įvai­rius Lie­tu­vos al­ter­na­ty­vaus me­no kū­rė­jus bei ki­tus žmo­nes: ir kas pa­sa­kė, kad jį tu­rė­jai pa­ži­no­ti?

Su­si­pa­ži­nai per kny­gą, mu­zi­ką ar ki­tą žmo­gaus kū­ry­bą, pa­si­džiau­gei, jog ta­vo dan­gu­je su­spin­do dar vie­na žvaigž­dė, ir pa­ju­tai ne­tek­tį, nes au­to­riaus jau ne­bė­ra..

Pa­ro­do­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti so­vie­ti­niais lai­kais kū­ru­sio non­kon­for­mis­ti­nius trum­pa­met­ra­žius fil­mus ir gru­pės V.K.Y.G.Y.G. įku­rė­jo Ar­tū­ro Ba­ry­so, le­gen­di­nio Vi­liaus Or­vy­do, FLU­XUS įkū­rė­jo Jur­gio Ma­čiū­no, ru­sų di­si­den­tės Anos Po­lit­kovs­ka­jos po­rtre­tus.

Aiš­ku, kar­tais dau­giau su Be­no kū­ry­ba su­si­pa­ži­nu­siems žmo­nėms, di­de­lio for­ma­to dar­bai ga­li pa­si­ro­dy­ti šiek tiek dek­la­ra­ty­vūs (ypač ma­no kar­tos žmo­nėms), pri­me­nan­tys ki­no teat­rų afi­šas, ku­rias kiek­vie­nam fil­mui gua­šu ant bal­tos med­vil­nės ta­py­da­vo ki­no teat­ro dai­li­nin­kai.

Ati­da­ry­mo me­tu me­no­ty­ri­nin­kas Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis ban­dė „tirp­dy­ti“ to­kią vi­zi­ją ir pri­mi­nė ki­no re­ži­sie­rių me­to­dą, kai tar­si no­rė­da­mi pa­brėž­ti ki­no epi­zo­dą ar fil­mo ei­gos pa­si­kei­ti­mo mo­men­tą, kaip Vir­gi­ni­jus api­bū­di­no: kai daik­tą me­ti į orą ir jis pa­kim­ba taš­ke, o po to kren­ta že­myn, tai tą ne­sva­ru­mo mo­men­tą re­ži­sie­riai pa­brė­žia ak­to­riaus vei­do kad­re priar­ti­ni­mu ar­ba iš­ryš­ki­na akis ir pan.

Tai tar­si pa­tei­si­na Be­no ta­py­bos di­de­lius for­ma­tus ir ta­po­mo vei­do frag­men­tiš­kumą. Ki­ta ver­tus, jau­nas ta­py­to­jas ne­ga­lė­tų pa­neig­ti, kad nau­do­ja­si nuo­trau­ko­mis, žino­mų fo­tog­ra­fų at­ras­tais vei­do ra­kur­sais ir ki­tais vi­zua­liais at­ra­di­mais.

Šiuo at­ve­ju no­rė­čiau pri­min­ti ir ki­tus Šiau­lių ta­py­to­jus: Vil­mą Kund­ro­tie­nę ir Mar­ty­ną Pet­rei­kį, ku­rie tu­rė­jo sa­vo di­de­lio for­ma­to po­rtre­tų ta­py­bos vaiz­da­vi­mo kon­cep­ci­ją, o Mar­ty­nas, be­je, už vi­są cik­lą pa­na­šių dar­bų 2012 me­tais pel­nė pres­ti­ži­nę Lie­tu­vos jau­no­jo ta­py­to­jo pre­mi­ją. Jau ver­ta tęs­ti dis­ku­si­ją apie tam tik­rą Šiau­lių ta­py­bos mo­kyk­los ar jau­nų­jų ta­py­to­jų su­si­klos­čiu­sią ten­den­ci­ją...

Pa­ro­da įdo­mi ir ver­ta ašt­rios žiū­ro­vo akies.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je ne­se­niai at­si­da­riu­sio­je pa­ro­do­je „Trys lai­ko­tar­piai“ – dar vie­nas Me­nų fa­kul­te­to ma­gist­ran­tas, jau­nas ta­py­to­jas ku­ria ak­tua­li­jų me­ta­fo­ras.

Čia eksp­re­sio­nis­ti­ne ma­nie­ra vaiz­duo­ja­mos iš­raiš­kin­gos eg­zis­ten­ci­nės as­me­ni­nių pa­tir­čių ir įžval­gų vi­zi­jos. Vy­rau­ja mo­noch­ro­mi­nė ta­py­ba.

Ma­rius iš­lai­ko spal­vų ga­mą nuo mels­vai pil­ko ko­bal­to iki na­tū­ra­lios umb­ros. Ypač ak­tua­lūs pa­sku­ti­niai ta­py­bos dar­bai, ku­riuo­se ta­py­to­jas vi­zua­li­zuo­ja sa­vo po­žiū­rį į emig­ra­ci­jos pro­ble­mą.

Čia jis at­ran­da mi­ni­ma­lis­ti­nę, ke­lių po­tė­pių raiš­ką, kai, ty­ri­nė­jant kū­ri­nį, fo­tog­ra­fi­nis vaiz­das, ku­ris ins­pi­ra­vo au­to­rių, pa­ma­žu at­si­sklei­džia blyš­kiai pil­ko­je po­tė­pių „raiz­ga­ly­nė­je“. O ir pa­bė­gė­lių tra­ge­di­ja iš­va­go­ta to­kių su­dė­tin­gų ir daž­nai neišsp­ren­džia­mų vin­gių.

Be­ne iš­raiš­kin­giau­sias ta­py­bos dar­bas „Vai­kas“, ku­ris gi­mė po tam tik­ro kul­tū­ri­nio šo­ko, pa­ma­čius me­di­jo­se į kran­tą iš­mes­tų žmo­nių kū­nų nuo­trau­kas.

Trys jau­ni kū­rė­jai, ku­rių dar­bų rep­re­zen­ta­ci­ja ar eks­po­zi­ci­jos prem­je­ra įvy­ko Šiau­liuo­se, tar­si su­si­ta­rę kves­ti­o­nuo­ja laik­me­tį.

Jau­ni žmo­nės ne­su­tin­ka bū­ti nuo­ša­lė­je nuo su­dė­tin­gų ir ak­tua­lių mū­sų vi­suo­me­nei pro­ble­mų.

Bū­ki­me kar­tu su jais.

Vir­gi­ni­jus Mal­čius. Šu­li­nys. 2016. Au­to­riaus nuo­trau­ka

Vir­gi­ni­jus Mal­čius. Šu­li­nys. 2016. Au­to­riaus nuo­trau­ka

Be­nas Ale­jū­nas. Ar­tū­ras. 2014. Au­to­riaus nuo­trau­ka

Ma­rius Bra­žas. Vai­kas. 2016. Au­to­riaus nuo­trau­ka