Naujausios
Janinos Lapinskaitės išsiskyrimai su herojais būna ir skausmingi
Šiauliuose gimusi kino režisierė, scenaristė, pedagogė, aktorė Janina Lapinskaitė pilnutėlei Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekos salei pasakojo apie savo darbo užkulisius, apie susitikimus ir neretai skausmingus išsiskyrimus su savo herojais.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Aktore svajojo tapti nuo keturiolikos
Janina Lapinskaitė, besimokydama mokykloje, lankė dramos būrelį ir vis pasvajodavo, kad norėtų tapti aktore ar režisiere. Baigiamosiose klasėse profesinio orientavimo specialistams taip ir pasakė. Tačiau jų nuomone, mergina labiau tiko medicinai ar slaugai.
„Tik po daugelio metų supratau, kad tikrai turiu tokių savybių“, – šypsojosi J. Lapinskaitė. Suderinti aktorystę, režisūrą ir mediciną pavyko neseniai nufilmuotame režisieriaus Algimanto Puipos (J. Lapinskaitės vyro) vaidybiniame filme „Edeno sodas“. Jame Janina ne tik buvo antroji režisierė, bet ir suvaidino medicinos seserį.
1975 metais J. Lapinskaitė baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją. Iki 1994-ųjų dirbo Lietuvos TV režisiere. Dabar yra Muzikos ir teatro akademijos Kino ir televizijos katedros vedėja, profesorė.
Herojus rado laikraštyje
Susitikimo metu režisierė pasakojo ir rodė ištraukas iš dviejų savo dokumentinių filmų – „Iš elfų gyvenimo“ (1996 m.) ir „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (2002 m.). Pirmasis filmas yra apdovanotas Bornholmo, Baro, Monte Karlo, Piarnu kino festivalių prizais, antrasis – Avansos (Portugalija), Sankt Peterburgo, Rygos kino festivalių prizais.
Apie mažučius žmones, gyvenančius Sauginių kaime, Šiaulių rajone, J. Lapinskaitė perskaitė laikraštyje. „Kai užėjau į trobą ir pamačiau juos, man pasirodė, kad jie – nežemiškos būtybės. Atrodė, kad jie net numirti negalėtų, tik išskristi. Jų jau nebėra. Bet filmas tuo ir nuostabus, kad tai, kas jame vyksta, atrodo vyksta čia ir dabar“, – apie filmo „Iš elfų gyvenimas“ herojus pasakojo J. Lapinskaitė.
Prisijaukinti mažučius žmogučius – jau pagyvenusius brolį ir dvi seseris – ir jų šeimos narius nebuvo lengva. Žmonės, kurių trobą aplenkdavo net kaimynai, nelabai suprato, ko iš jų norima. Tačiau po truputį atsirado pasitikėjimas, užsimezgė ryšys.
Išsiskyrimas
Kol filmuojamas filmas praeina nemažai laiko. Ir herojai, ir režisierė per tą laiką prisiriša vieni prie kitų, tačiau neišvengiamai ateina laikas išsiskirti.
Kai buvo baigtas filmuoti „Iš elfų gyvenimo“, „vaikai“, kaip juos vadino J. Lapinskaitė, paklausė: „Kada vėl atvažiuosit?“ Režisierė visai nepagalvojusi atsakė: „Kai obelys žydės.“
„Tai buvo mano pirmoji baisi išdavystė, kurią padariau. Visada, žmogau, galvok, ką žadi, o pažadėjęs – ištesėk. Obelys nužydėjo. Du kartus. Ir kartą mama pasakė, kad matė laikraštyje straipsnį „Jie atvažiuos, kai obelys žydės“. Man taip baisu pasidarė. Aš supratau, kad jie manęs tebelaukia“, – prisiminė J. Lapinskaitė.
Režisierė nuvažiavo į Sauginius. Tačiau susitikimas nebuvo jau toks, kaip anksčiau. „Mano žodžio nesilaikymas jų širdelėse paliko skaudų ženklą“.
Sumanymai ir realybė
Daug juoko klausytojams sukėlė pasakojimai apie kito dokumentinio filmo – „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ – herojų Venecijų.
Pagal režisierės sumanymus, vienišą kaimo menininką Venecijų, apie kurį J. Lapinskaitė taip pat sužinojo iš laikraščio, viso filmavimo metu turėjo lydėti veršiukas, kuriam pasaulį išvysti padėjo pats Venecijus. Negana to, kad režisierė nespėjo nufilmuoti Venecijaus karvės veršiavimosi, prabėgus kelioms savaitėms veršiuką Venecijus pardavė.
Pamatęs, kad J. Lapinskaitė sėdi nusiminusi, Venecijus pasiūlė parsivežti iš kaimyno paršiuką. Taip filme atsirado Cezaris.
Studentų pokštas
Filme Cezario likimas – kaip ir daugumos paršų. Liūdnas. Gal todėl J. Lapinskaitės studentai, dėstytojos jubiliejaus proga, nusprendė praskaidrinti nuotaiką ir padovanojo jai paršelį – Cezarį Antrąjį.
Režisierė gyvena daugiabutyje viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų. Paršelį teko įkurdinti rūsyje. Šerti paršelį J. Lapinskaitė su vyru A. Puipa eidavo neprašvitus ir sutemus. Kad kaimynai nepamatytų. „Apie kitą pasakytų, girdi, ką sugalvojo – kiaulę daugiabutyje augina. Bet kas pagalvos, kad Puipos laiko!“ – juokėsi režisierė.
Prabėgus trims savaitėms paršelį pavyko įtaisyti pas Venecijaus mamą. Pats Venecijus daugiau auginti paršelių nebenorėjo.
„Edeno sodas“
Paskutinis J. Lapinskaitės, kaip režisierės ir aktorės, darbas – „Edeno sodas“. Filmas ekranus turėtų išvysti kitą rudenį.
Scenarijų filmui pagal Janinos Survilaitės romaną „Vila „Edelveisas“ sukūrė A. Puipa ir J. Lapinskaitė. Filme apie milijonierių slaugos namus vaidina senosios kartos lietuvių aktoriai. Kai kurių jau nebematome nei teatrų scenose, nei televizijos ekrane. J. Lapinskaitė filme vaidina medicinos seserį Agnę.
J. Lapinskaitė pasakojo, kad į filmavimus susirinko ligoti, kai kurie vos paeinantys aktoriai. Moniką Linkus turėjo vaidinti aktorė Gražina Balandytė, tačiau ji prieš pat filmavimą stipriai susižeidė koją. Jos vaidmuo atiteko Vaivai Mainelytei. Tačiau G. Balandytei sukurė kitą vaidmenį, kurį ji galėjo atlikti sėdėdama invalido vežimėlyje su sugipsuota koja.
Senosios kartos aktoriai, pasak režisierės, kuriant šį filmą jautėsi kaip vaikai. Atrodo, net ligos pasitraukė, jie pražydo ir sustiprėjo. Vytautas Paukštė, vos spėjęs išsikapstyti po patirto insulto, regis, nesunkiai susidorojo su ilgiausiu tekstu.
Kuriant šį filmą, J. Lapinskaitė konsultavosi su psichoterapeutu Eugenijumi Laurinaičiu. Jo persakytos vieno išminčiaus mintys įstrigo režisierės galvoje: „Kokios būtų tavo problemos keturios minutės iki mirties?“ Žmogiškosios – santykiai su artimaisiais, ko nepadariau dėl jų.
J. Lapinskaitė sakė, jog gyvenime dažnai vadovaujasi principu „Ir tai praeis“. Ir šlovė, ir negandos – viskas praeina.
Jono TAMULIO nuotr.
SUMANYMAI: Kalbėdama apie dokumentinių filmų užkulisius, režisierė J. Lapinskaitė sakė, kad jos sumanymus likimas neretai pakreipia kita vaga. Taip filme „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirti“ vietoj veršiuko atsirado paršelis.
PROFESIJA: Janina Lapinskaitė nuo keturiolikos metų svajojo tapti aktore ar režisiere, nors profesinio orientavimo mokytojai joje įžvelgė medikės potencialo.