Naujausios
Sveikino žemaičiai ir aukštaičiai
Laureatui Rimantui Povilui Vanagui premiją įteikė ir juostą užrišo Kelmės rajono meras Ildefonsas Petkevičius.
Žemaitės literatūrinė premija – 2000 eurų. Laureatas apdovanojamas ir vardine tautine juosta bei premiją liudijančiu dokumentu.
Padėką už anykštėno Antano Baranausko tradicijų tęsimą ir dailės kūrinį įteikė Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius. Gyvojo klasiko bei baltojo metraštininko epitetais bei gėlėmis laureatą apdovanojo Anykščių bibliotekos atstovės ir kiti literatūrai prijaučiantys kraštiečiai.
Renginį vedė aktorius Vladas Baranauskas. Jis šmaikštavo, jog 1966 metais, kai buvo įteikta pirmoji Žemaitės premija, ją už apsakymą „Ko nepasakė Laukys“ gavęs rašytojas Juozas Baltušis šventė iki ryto. O į Ušnėnus tąkart suvažiavo trys Žemaitės vaikaičiai.
Aktorius skaitė ištraukas iš „Skiedrų ganytojo“. Laureatą sveikino Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė Rita Grišienė, pažadėjusi, jog popietę iš Aukštaitijos kilusį rašytoją nuveš į Ušnėnų kaimą, kur kaimynystėje gyveno Žemaitė ir Povilo Višinskio tėvai.
Renginį paįvairino Kelmės Algirdo Lipeikos meno mokyklos mokytojos Vaivos Bukantienės mokiniai – akordeonistų trio.
Knyga apie sovietmetį
Žemaitės literatūrinei premijai buvo pristatyti šeši kūriniai. „Skiedrų ganytoją“ pristatė Žemaitės viešoji biblioteka. Komisija nusprendė, jog linksmai graudžios Valaukių miestelio istorijos labiausiai atitinka Žemaitės dvasią.
Knyga „Skiedrų ganytojas“ apima maždaug 1955 – 1985 metų sovietinį laikotarpį. Pagrindinis herojus Rapolas Adamonis, talentingas stalius, turintis sovietmečio primestų ar įgimtų silpnybių. Jo ir kitų Valaukių miestelio herojų gyvenimas fiksuojamas vaiko Juliuko akimis.
Įvykiai ir veikėjų portretai paremti tikrais faktais bei autentiškais autoriaus prisiminimais. Žavi šmaikšti, vaizdinga kalba.
Tai ir savotiškas liudijimas apie sovietinės sistemos absurdiškumą.
Apie knygą kalbėjusi Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Emilija Kvietkuvienė pastebėjo, jog pagrindinis „Skiedrų ganytojo“ herojus Rapoliukas turi savą gyvenimo filosofiją: „Geriu, kad su žmogum pasišnekėčiau.“, „Bijok ne pijoko, o tinginio“. Tačiau ir aplinkoje, kur degtinės daugiau negu duonos, žmogus geba išlikti žmogumi, geba mylėti ir žmoną, ir vaikus, ir savo sugėrovus.
Mokytoja anykštėno knygoje, atrado ir Žemaitę:“...ir še tau , išsiveš Vingių Jonas mūsų Katrelę už kelių girių į kažkokią pamiškę, lieps kiaules liuobti, mėšlą mėžti“. Taip Juliukas gailisi ištekančios savo sesers Miliutės.
Paprastumas nėra prastumas
47-asis Žemaitės premijos laureatas R. P. Vanagas prisipažino pirmą kartą besilankantis Kelmėje. Bet mano, jog Kelmę ir Anykščius sieja kelmai (pagal A. Baranausko „Anykščių šilelį“: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“).
Rašytojas tvirtino labai nustebęs, kad jam paskirta Žemaitės premija. Bet prisiminė dar 1963 metais, būdamas paauglys, parašęs eilėraštį Žemaitei. Atsivežė net jo iškarpą iš laikraščio. Eilėraštyje akcentuoja Žemaitės paprastumą.
Ir dabar, būdamas jau brandaus amžiaus, tvirtino labiausiai vertinantis rašytojus, atėjusius iš tautos gilumos, iš paprastų žmonių, kurie kalba ne Kembridžo universitete išmoktomis frazėmis, o iš širdies ir savo išminties gelmių.
„Paprastai tai nereiškia prastai, – tikino rašytojas. – Paprastai pasakyti sudėtingus dalykus yra sunkiau negu sudėtingai.“
Jis pasakojo tai suvokęs Atgimimo pradžioje, kai susipažino su vienu moldavų rašytoju. Jis sakė „Pasirinkau rašyti taip, kad suprastų mano tėvas.“
Jauni poetai, pasak R. P. Vanago, rašo, matyt, galvodami tik apie save. Bet kam jie tada važiuoja pas žmones, jei nekalba žmonių kalba. Tegu rašo sau, savo rateliui.
Rašytojas pateikė ir dar vieną pavyzdį. Į Jaunimo akademiją pakvietė garsų mokslininką, informatiką profesorių Algirdą Antaną Avižienį. Jis paskelbė atsparumo gedimams principą, kurį pirmasis įdiegė NASA erdvėlaiviams valdyti skirtame save pasitaisančiame kompiuteryje STAR. Jis sugebėjo labai paprastai ir suprantamai papasakoti apie labai sudėtingus dalykus. „Jeigu būčiau turėjęs tokį astronomijos mokytoją, šiandien būčiau astronomu“, – sakė rašytojas.
Žemaitė, tai lietuvybės ištakos
R. P. Vanagas prisiminė įvykį, kai gidė, vedžiodama turistus po Vilnių ir rodydama paminklus, sustojo prie Žemaitės paminklo. Komentavo, jog sovietai rašytojai paminklą pastatė todėl, kad ji smerkė išnaudotojus. „Kam reikia taip pigiai politizuoti?,– klausia rašytojas. – Žemaitė tai lietuvybės ištakos. O kas dabar iš Seimo narių skleidžia lietuvybę? Gerai, kad J. Biliūnas anksti numirė. Jis gi buvo socialistas. Neturėtume Biliūno kaip rašytojo. Kodėl ieškom šventųjų Žemėje? Šventieji danguje.
Mes su tuo pačiu Avižieniu vieną vakarą sėdėdami apgailestavome, kad Lietuva neturi herojinio epo. Galvojome, kas galėtų būti mūsų nacionalinis herojus. O rytą šovė galvon mintis – lietuvių kalba, kuri išsaugojo lietuvybę ir tuomet, kai buvome karaliai, ir tuomet, kai buvome vergai.“
