Įteikta trečioji Jono Avyžiaus premija

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Birutė Jonuškaitė–Augustinienė tapo trečiąją Jono Avyžiaus vardo literatūrinės premijos laureate.
Penktadienio vakarą Joniškio rajono savivaldybės įsteigta kraštiečio rašytojo Jono Avyžiaus vardo premija buvo įteikta prozininkei Birutei Jonuškaitei–Augustinienei už romaną „Maestro“. Apdovanojimą gavusi kūrėja sakė stiprybės ir kūrybinės versmės besisemianti iš ten, iš kur atėjo, savojo krašto, kaip J. Avyžius – iš gimtųjų Mėdginų bei Joniškio.

 

Visų žmonių premija

Mero Vitalijaus Gailiaus įteiktą, kaip jis pats pavadino, „visų Joniškio žmonių“, ne tik savivaldybės, skirtą premiją (3000 eurų) Birutė Jonuškaitė–Augustinienė priėmė su dėkingumu ir švelniai pajuokaudama patekusi į trejybę tarp dviejų didelių literatūros vyrų – Sauliaus Šaltenio ir šviesaus atminimo Romualdo Granausko. Jiedu šia premija, kuri teikiama kas penkerius metus, buvo apdovanoti pirmieji.

Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos vardu laureatę sveikino direktorės pavaduotoja Gita Vilčiauskienė, įteikusi ir netikėtą dovaną – suvenyrinę pelėdą. Mat bibliotekininkės sužinojo, kad šį išminties simbolį rašytoja labai mėgsta ir jau turi sukaupusi kolekciją.

O Seimo narys Liudas Jonaitis, pasidalinęs prisiminimais apie J. Avyžių, B. Jonuškaitei–Augustinienei padovanojo valstybės vėliavą.

Stiprybė iš gimto krašto

„Iš ko žmogus semiasi stiprybės? – klausė B. Jonuškaitė–Augustinienė ir pati atsakė: – visa, ką man pavyko nuveikti, yra atėję iš ten, kur šaknys, anapus sienos (autorė gimusi, augusi Punsko krašte – aut. past.), kur mano Dzūkija. Ten mano stuburas, kūrybinių syvų šaltinis. Nors augau tarp dviejų kultūrų, lietuvių kalba man yra ypatinga Dievo dovana, joje aš maudausi, ją čiupinėju. Noriu išsaugoti tą ypatingą tarmę, kuria kalbėjo mano tėvai, dėdės.“

Netikėtai rašytoja ištraukė seną mokyklinį sąsiuvinį, kuris tarsi nutiesė giją nuo dabarties akimirkos iki pirmosios pažinties su Jonu Avyžiumi. Anuomet, gal 9 ar 10 klasėje ji rašė palyginamąjį darbą, kuriame nagrinėjo Justino Marcinkevičiaus ir Jono Avyžiaus kūrybą. Tada dar net negalvojusi, neįsivaizdavusi, kad pati kažkada rašys ir išleis 16 knygų, nesuskaičiuojamą galybę vertimų iš lenkų kalbos.

Sąsajos su Jonu Avyžiumi

Literatūros premijos laureato atrankos komisijos pirmininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos literatūros tyrinėtoja, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji tyrėja–ekspertė Džiuljeta Maskuliūnienė rado ne vieną paralelę tarp B. Jonuškaitės–Augustinienės, kurios romanas „Maestro“ ryškiausiai švietė premijai pristatytų autorių kūrinių rate, ir Jono Avyžiaus. Jos knyga tokios pat didelės apimties, epinis platus romanas, kaip J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“, jame pasakojimas teka lėtai, jis nukelia į Punsko kraštą, kaip J. Avyžius savo kūryboje – į Mėdginus, Joniškį. Kita paralelė – abiems autoriams rūpi sudėtingi žmonių likimai, „Maestro“ kalba apie menininką, kaip ir J. Avyžiaus „Chameleono spalvos“, „Degimai“.

Į sceną buvo pakviesta ir Jono Avyžiaus dukterėčia Janina Valančiūtė, kuri renginio išvakarėse surinko 2012–2018 metais darytas fotografijas rašytojo tėviškės sodyboje Mėdginuose. Jose užfiksuotas tvartelis, vadinama „kūtė“, pirtelė, dabar jau nukirsti žaliavę medžiai... Albumėlį ji dovanojo Jono Avyžiaus viešajai bibliotekai.

Perskaitytas J. Avyžiaus žmonos Irenos Avyžienės, kuri negalėjo atvykti, sveikinimo laiškas.

Renginį, kurį vedė Joniškio garbės pilietis Juozas Šalkauskas, vainikavo Liudo Mikalausko ir Vytauto Lukočiaus koncertinė programa, kurioje perbėgta per viso šimtmečio lietuvių muzikos istoriją.

Didelis kūrybinis kraitis

Trečioji Jono Avyžiaus literatūrinės premijos laureatė Birutė Jonuškaitė–Augustinienė gimė Lenkijoje, Seinų apskrityje.1978 metais ji įstojo į Vilniaus universitetą, baigė žurnalistikos studijas. Dirbo Lenkijoje Suvalkų vaivadijos savaitraštyje „Krajobrazy“ bei lietuvių tautinės mažumos leidinyje „Aušra“, ėjo atstovės spaudai padėjėjos pareigas Suvalkų savivaldybėje. Nuo 1985 metų gyvena Lietuvoje. Septynerius metus buvo žurnalo „Šeima“ vyriausioji redaktorė, 2002–2003 metais rengė žurnalą „Šeima ir pasaulis“, buvo jo vyriausioji redaktorė. 2003 metais dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretore, nuo 2003 metų pabaigos iki 2018 metų dirbo sąjungos pirmininko pavaduotoja, o nuo 2018 metų eina pirmininkės pareigas. Pirmieji rašytojos apsakymai 1986 metais buvo išspausdinti „Pergalės“ žurnale (dabar „Metai“). Prozos, poezijos, publicistikos bei eseistikos ji publikuoja įvairiuose kultūros leidiniuose. Apsakymų yra išversta į anglų, prancūzų, baltarusių, vokiečių, rusų, ukrainų, lenkų, gruzinų, kroatų, slovėnų, slovakų, čekų ir ispanų kalbas. Išleido keliolika knygų, apdovanota daugeliu literatūrinių premijų. Taip pat rašytoja yra išvertusi daug lenkų literatūros kūrinių į lietuvių kalbą.

2016 metais B. Jonuškaitei–Augustinienei skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, tais pačiais metais įteiktas ir Lenkijos Respublikos valstybinis apdovanojimas Auksinis kryžius už nuopelnus vystant lenkų ir lietuvių bendradarbiavimą, lenkų kultūros populiarinimą bei bendradarbiavimą su Lenkija. 2020 metais skirta Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija už publicistikos kūrinius.

Susijusios naujienos