Naujausios
Tikslai ir įspūdžiai
– Ar tai pirmoji Jūsų rezidencijos patirtis, ar jau yra tekę kažkur reziduoti?
JOLITA: – Man buvo pirmoji rezidencija ne Lietuvoje.
JŪRATĖ: – Tokio pobūdžio dviese – pirmoji.
– Kokius kūrybinius ir asmeninius tikslus išsikėlėte, vykdamos į Italą?
JOLITA: – Kai pirmą kartą dalyvavau rezidencijoje, maniau, kad turiu būti labai produktyvi kūrėja, bet reziduojant supratau, kad labiau svarbu įsisąmoninti, kur esu. Vykdama į rezidenciją Italoje turėjau galvoje susidėliojusi eskizus, apie ką norėčiau kurti, ką veikti. Vienu pagrindinių tikslų tapo kūrybinis poilsis ir vietos, kurioje esu, stebėjimas.
JŪRATĖ: – Save pristatau kaip tapytoją gamtinėmis medžiagomis, mano kūryboje labai svarbi media, su kuria aš tapau. Tyrinėju augalų paliekamą įspaudą, faktūras, kismą, todėl Sicilijoje turėjau keletą tikslų. Pirmiausia – tęsti Lietuvoje pradėtą meninį tyrimą „Efemeriškas įspaudas“, kur jau tapiau pasitelkusi per 100 gėlių. Vyliausi, kad rezidencijos metu (lapkričio pradžioje – aut. past.) dar rasiu Sicilijoje žydinčių gėlių, kurios papildys kolekciją efemeriškumui tirti. Antru tikslu tapo smalsumas – ką atrasti pasiūlys Sicilijos gamta, kokios naujos galimybės atsivers?
– Papasakokite apie Italos miestą. Kiek atskleidžia Jūsų darytos nuotraukos – gamta ir pats miestas įspūdingas. Kaip jį, jo žmones pajutote, kas labiausiai nustebino?
JOLITA: – Atvažiavau būdama lietuvė su savo kultūros šleifu. Man visada atrodo, kad užsieniečiai atviresni, spalvingesni. Bandžiau kažkaip panašiai ir elgtis. Būdamas turistu, įgauni drąsos praplėsti savo laisvę. Tik diena po dienos pradėjau po truputį suprasti, kokie žmonės, kas juos jungia. Pastebėjau, kad dauguma atviri pokalbiui. Net nesuprasdamos italų kalbos, bandėme ieškoti kūno kalbos išraiškų.
Pats miestelis labai jaukus. Pro siaurus takelius galima kopti aukštyn, patį Italos miestelį skiria upė. Architektūra, atvykus iš Panevėžio, – be galo įkvepianti savo romantika, laiku. Supratau, kad žmonės ten yra gan konservatyvūs, jiems labai svarbi bažnyčia, kuri suburia bendruomenę.
Ir katinai! Be galo daug katinų, su dviem iš jų pavyko susibičiuliauti. Buvo jauku, kai jie įšokdavo pro balkoną į studiją. Pantera, juodas katinas, kol drobės padengtos gruntu dar džiūvo, truputį pasimeilino ir išlėkė būdamas ne tik juodos spalvos.
JŪRATĖ: – Itala – kačių miestas. Mano kompanionė visas jas norėjo „įsidukrinti“. „Rimtai? Reikia paglostyti kiekvieną Italos katę?“ – juokaudama klausdavau.
Saulėtekiai. Karštis iki pietų. Maudynės ties akmenimis. Kelias iki tabakynės. Miestelio šventės čia pat už lango. Geriausias Sicilijos picų kepėjas. Alyvuogių aliejus tiesiai iš spaustuvės. Kaktusai. Visur kaktusai. Ir apelsinai. Ir dar visko...
Iš anksčiau esu mačiusi kitų rezidentų foto, todėl buvo labai įdomu, kaip ten iš tiesų viskas atrodo. Pirmas įspūdis buvo užburiantis. Nebijau to žodžio – magiškas. Visų pirma, Itala – tai miestelis kalnuose, už lango – pagrindinė bažnyčia ir miestelio aikštė, už upės – dar viena kerinti savo vaizdu XVI a. bažnyčia. Tolyje – Viduržemio jūra. Visa tai išvydus, jau pirmą dieną norėjosi fiksuoti tiek popieriuje, tiek foto.
Stebino žmonių bendruomeniškumas. Šeimos susirenka miestelio aikštėje, žaidžia su savo vaikais, ilgai bendrauja, nesiskirsto po mišių.
Atradimai ir seno puoselėjimai
– Abi vedėte kūrybines dirbtuves vietos bendruomenei. Kaip sekėsi dalytis kūrybiniais procesais?
JOLITA: – Kažkurį vakarą pavyko susirinkti „Le Giare Albergo Ristorante Pizzeria“, čia ant picos dėžučių susirinkusieji piešė komiksus apie banano minkštimo dingimą. Banano žievė buvo padėta ant pjedestalo kaip mūza, o mes piešėme, ką mūsų vaizduotė kūrė. Manau, kad šis pratimas gan nebloga mankšta vaizduotei.
JŪRATĖ: – Mano dirbtuvės „Tapyba gėlėmis“ Lietuvoje dalyvius stebina, tad stebino ir Italos vietos bendruomenę. Susirinko labai daug žmonių. Kvietėme vaikus, jungėsi ir jų tėveliai. Nuostaba, kad gėlė atiduoda savo spalvą, kad ja galima kurti, įvedus dar keletą triukų, atsispindėjo dalyvių akyse, šypsenose, emocijose. Tądien švenčiau savo gimtadienį, dovanoti savo žinias buvo didžiausia dovana man pačiai.
– Ar aplinkos pakeitimas buvo naudingas, ar atnešė kažką naujo į Jūsų kūrybą? Ką pavyko sukurti?
JOLITA: – Aplinka, aišku, padiktuoja. Sunku net nuspėti, ką padiktuos, bet Sicilija, Itala, buvimas ten... Reikia nepamiršti, kad ten kalnai, egzotiška augmenija, tikra architektūra, be galo skanus maistas, šalia – Viduržemio jūra. Išvažiavau tuo laiku, kai Lietuvoje jau darėsi tamsu. Esant ten, po kelių dienų pamiršau Lietuvą, kur gyvenu, kokius daiktus turiu. Man labai reikia saulės, tad būnant ten, atrodo, kad nieko daugiau ir nebereikia, tik jos. Ir, aišku, kokia prabanga užsiimti kūryba. Kuriant Italoje, ugnies simbolių, kuriuos Lietuvoje gan dažnai įterpiu į savo kūrybą, nebereikėjo, nes ant drobės maišiau pačias ryškiausias spalvas, kurios savaime atspindi ir vietos manierą.
JŪRATĖ: – Praplėčiau žiedų „Efemerišką tyrimą“ sicilietiškų gėlių įspaudais, atsivėrė dar viena technika, tapant bananais. Didžiulis džiaugsmas Etnos ugnikalnyje rasti piešiantį mineralą, o kur dar savęs atradimas virtualioje erdvėje – vaizdo įrašų socialiniams tinklams kūrimas.
Nutapiau triptiką „Saulėtekis“ apie kas rytą matytą vaizdą pro „Labas Itala“ langus į Viduržemio jūrą, kur per kalno kraštelį nedrąsiai išlįsdavo saulė. Valandą sėdėdavau ir žiūrėdavau, kaip kinta spalvos – tarsi į geriausią pasaulyje filmą. Atvykusi negalėjau atplėšti akių nuo kraštovaizdžio, todėl nieko per daug negalvodama tapyti pasirinkau būtent jį. O banano, su kuriuo tapiau, išdžiūvusi tekstūra ant drobės lieka kaip kalno užuomina, kuriuose mes gyvenome.
– Ar kartotumėte panašaus pobūdžio rezidencijas? Kuo jos naudingos?
JOLITA: – Vienareikšmiškai kartočiau. Gera turėti vietą, kurioje gyveni, kuri nėra kintanti, bet kaip upė, tikiu, taip ir žmogus – turi tekėti. Ką man duoda ar keičia rezidencija – ne viską galiu įvardyti ir perteikti, bet tikiu, kad tai buvo galimybė matyti dalykus kitu rakursu, visiškai kitokiame klimate nei Lietuva. Italoje pasirodė, kad žmonės gyvena lėtai. Man to reikėjo.
JŪRATĖ: – Rezidencijos yra apie mus, kūrėjus, apie kūrybą, naujo atradimą ar seno puoselėjimą. Be abejo, kad kartočiau. Dažniau ir ilgiau. Ačiū už galimybę!
