Naujausios
Istorinio mūšio atgarsiai apsnigtame Joniškyje
Velykų išvakarėse istorine konferencija, archeologine paroda ir stovykla Joniškyje prisimintas 1287 metų Garuozos mūšis, tapęs paskutiniu rimtu žiemgalių pasipriešinimu Livonijos ordinui.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Simboliška kelionė į praeitį
Atkuriamosios istorijos klubai pakvietė joniškiečius simboliškai nukeliauti į XIII amžiaus laikus, pamatyti ir susipažinti su to meto buitimi.
Svečiai iš Latvijos, Estijos kartu su lietuviais Joniškio poilsio zonoje „Sidabra“ įrengė stovyklą, kurioje žiūrovai galėjo pamatyti, kokie buvo žiemgalių žygio reikmenys, buities daiktai, paragauti senoviško maisto.
Vaikų ir vyrų dėmesio sulaukė pagal XIII amžiaus originalus sukurti ginklai, kuriuos galėjo palaikyti rankose ar net žaidybiniuose užsiėmimuose išmėginti „priešą“ įveikti. Rankose blykčiojo žiemgalių kalavijai, koviniai peiliai, ietys ir skydai.
Norintieji mėgino ragą papūsti, šalmus ar šarvus pasimatuoti. Žmonės smalsavo apie rakandų kilmę, gamybą. Jiems buvo įdomu simboliškai prisiliesti prie atgijusios istorijos.
Stovykloje taip pat vyko karių treniruotės.
Vakarop ant apsnigtų kalvelių parodyta kova.
Pasak vieno iš organizatorių, asociacijos Žiemių prado „Simkala“ vadovo Andriaus Bitaičio, renginiu norėta visuomenę, ypač jaunimą, skatinti domėtis vietos istorija.
Žiemgalių skirtybės nuo kitų baltų genčių
Istorinį laikmetį priminė ir išvakarėse vykusi konferencija bei archeologinė ekspozicija.
Lietuvos ir Latvijos istorikai Robertas Jurgaitis, Tomas Baranauskas, Artūrs Tomsons ir Juris Urtans skaitė pranešimus apie Žiemgalos padėtį XIII amžiuje, prieštaringus lietuvių ir žiemgalių santykius.
Muziejininkas Darius Vičas pristatė archeologinę ekspoziciją, kurioje buvo galima pamatyti žiemgalių ginklų, papuošalų, buities daiktai, rastų Dvareliškių, Budraičių, Kurmaičių–Linksmėnų kapinynuose, prie Žagarės Žvelgaičio, Kalnelio Sidabrės piliakalnių.
Žiemgaliai, anot D. Vičo, savo laidojimo papročiais išsiskyrė iš baltų genčių. Jie palaikų nedegino, o vyrų karių kapuose labai retai galima rasti kartu palaidotų žirgų, nors kitose gentyse tai daryta.
Mirusieji būdavo laidojami susupti į drobules (karstai atsirado maždaug nuo VIII amžiaus), vyrai – galvomis į pietus, moterys – į šiaurę. Bet vėliau kryptys buvo sukeistos atvirkščiai: vyrai – į šiaurę, moterys – į pietus.
Žiemgalių kova
1287 metais kovo 26-ą vykęs Garuozos šilo mūšis laikomas paskutiniu rimtu žiemgalių sukilimu prieš Livonijos ordiną.
1287 metais per Gavėnią įsiveržę į Livonijos širdį Rygą žiemgaliai sumušė miesto gynėjus (žuvo 15 iš 18 Vokiečių ordino brolių), tačiau Rygos užimti nepajėgė. Pakeliui kariai nuteriojo Ikškilę, sudegino priešpilį.
Livonijos ordino magistras Vilekinas sutelkė kariuomenę grįžtantiems su grobiu žiemgaliams pavyti ir atkeršyti.
1287 metų kovo 26-osios rytą mūšyje ties Garuoza (Latvija), šv. Marijos Vokiečių ordino Livonijos krašto kariuomenė buvo visiškai sutriuškinta. Žuvo magistras Vilekinas, komtūrai, vaitai, paimta karių į nelaisvę.
Mūšio vieta tiksliai nenustatyta. XIV amžiaus Hermano Vartbergės Livonijos kronika rašo, kad mūšis įvyko ties vietove ad locum Grose. Pagal nusistovėjusią tyrinėtojų hipotezę, mūšio vieta laikoma Garuoza (Jelgavos rajonas, Latvija).
Linos LAŠIENĖS nuotr.
LAUŽAS: Stovyklavietės vyrai pirmiausia suskubo užkurti laužą.
GĖRIMAS: Žiemių prado „Simkala“ vadovas Andrius Bitaitis žiūrovams siūlė paragauti gėrimo iš rago.
ISTORIJA: Atkuriamosios istorijos klubų atstovai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos nejučia vizualiai nukėlė į XIII amžių.
PASIRUOŠIMAS Vienas iš organizatorių, organizacijos „Simkala“ vadovas Andrius Bitaitis ruošiasi apavą.
Autorės nuotr.
PAPUOŠALAI: Ekspozicijoje – ir atkurti žiemgališkų papuošalų pavyzdžiai.