Istorikas kelia klausimą: ar Žiemgala buvo užkariauta?

Is­to­ri­kas ke­lia klau­si­mą: ar Žiem­ga­la bu­vo už­ka­riau­ta?

Spa­lio 14 d. Žiemgalos–Aukštaičių kul­tū­ros drau­gi­ja Jo­niš­ky­je pa­kvie­tė į kon­fe­ren­ci­ją „Žiem­ga­la: is­to­ri­nė ir kul­tū­ri­nė at­min­tis“, ku­rio­je is­to­ri­kas To­mas Ba­ra­naus­kas iš­kė­lė int­ri­guo­jan­čią min­tį, kad lie­tu­viš­ko­ji Žiem­ga­la 1290 me­tais ne­bu­vo už­ka­riau­ta, nors bū­tent taip trak­tuo­ja­ma ne­sėk­min­ga su­ki­li­mo baig­tis. Moks­li­nin­kui to­kias prie­lai­das da­ry­ti lei­džia fak­tai, kad nu­ka­riau­to­se že­mė­se Li­vo­ni­jos or­di­nas ne­pa­sis­ta­tė sa­vo pi­lių, nors tai įpras­ta pra­kti­ka, o ku­ni­gaikš­tis Ge­di­mi­nas vė­liau, jau XIII am­žiaus pra­džio­je, sa­ve skel­bia ne tik lie­tu­vių, ru­sė­nų, bet ir Žiem­ga­los val­do­vu.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Žiem­ga­lių su­ki­li­mas

Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to lek­to­rius, is­to­ri­kas To­mas Ba­ra­naus­kas pra­ne­ši­mą pro­vo­kuo­jan­čiu pa­va­di­ni­mu „Ar 1290 me­tais bu­vo už­ka­riau­ta Žiem­ga­la?“ pra­dė­jo nuo įpras­to is­to­riog­ra­fi­jo­je po­žiū­rio pri­sta­ty­mo. 1279–1290 me­tai lai­ko­mi pa­sku­ti­niu žiem­ga­lių su­ki­li­mu.

1279 me­tais, va­do­vau­jant Na­mei­siui, pra­si­dė­ju­sios ko­vos 1281 me­tais lai­ki­nai su­sto­jo su­da­rius pa­liau­bas. T. Ba­ra­naus­kas pri­me­na, kad Na­mei­sis iš­kart pa­si­da­vė ku­ni­gaikš­čio Trai­de­nio glo­bai, tad su Or­di­nu vy­ko ne vien žiem­ga­lių, bet vi­sos tuo­me­ti­nės Lie­tu­vos vals­ty­bės ko­va ir ją jis lin­kęs va­din­ti la­biau ne su­ki­li­mu, bet ka­ru.

Mū­šiai tarp žiem­ga­lių ir Li­vo­ni­jos or­di­no at­si­nau­ji­no 1285 me­tais, kai ma­gist­ras Vi­le­ki­nas vėl pra­dė­jo pul­ti Žiem­ga­lą ir prie Ter­ve­tės pi­lies pa­si­sta­tė Hei­li­gen­ber­go pi­lį. Tai bu­vo le­mia­mas žiem­ga­lių lais­vės ko­vų eta­pas, ka­ro zo­na apė­mė te­ri­to­ri­ją, ku­rio­je sto­vė­jo Duo­be­lės, Rak­tės (Ža­ga­rės) ir Si­dab­rės pi­lys.

1287 me­tų ko­vo pra­džio­je žiem­ga­lių su­for­muo­ti pul­kai pa­trau­kė į Ry­gą. Nors Ry­gos užim­ti ne­pa­vy­ko, bet pa­su­kę de­ši­niuo­ju Dau­gu­vos kran­tu žiem­ga­lių ka­riai ap­gu­lo Ikš­ki­lę. Ten, pri­si­plė­šę daug gro­bio, jie pa­li­ko mies­tą, sken­din­tį lieps­no­se.

Li­vo­ni­jos kraš­to ma­gist­ras Vi­le­ki­nas, iš­klau­sęs pa­siun­ti­nio nau­jie­nas, pa­sku­bo­mis su­komp­lek­ta­vo ka­riuo­me­nę ir su­ren­gė at­sa­ko­mą­jį žy­gį. 1287 me­tų ko­vo 26 die­ną miš­ke prie ne­di­de­lio upe­lio įvy­ko Ga­ruo­zos mū­šis, ku­ria­me žiem­ga­liai su­mu­šė Li­vo­ni­jos kraš­to ka­riuo­me­nę. Mū­šy­je žu­vo ir ma­gist­ras Vi­le­ki­nas, 33 or­di­no bro­liai, gau­sy­bė ki­tų aukš­tų or­di­no žmo­nių.

Nu­siaub­ta, bet neuž­ka­riau­ta

1289 me­tais Prū­si­jos kry­žiuo­čiai pa­sta­tė Ra­gai­nės pi­lį Skal­vo­je, ku­ri bus to­les­nių ko­vų for­pos­tas. Da­bar jau Žiem­ga­los puo­li­mas vy­ko dviem kryp­ti­mis. 1289–1290 me­tais žiem­ga­liai pri­ver­čia­mi ap­leis­ti Duo­be­lės, Rak­tės ir Si­dab­rės pi­lis. Si­dab­rė bu­vo pa­sku­ti­nė, il­giau­siai prie­ši­nu­sis Or­di­nui ir ga­liau­siai su­de­gin­ta. Po to da­lis žiem­ga­lių pa­si­trau­kė į Lie­tu­vą.

Žiem­ga­la li­ko nu­siaub­ta, ta­čiau, pa­sak is­to­ri­ko T. Ba­ra­naus­ko, neuž­ka­riau­ta. Nes kurgi Or­di­no val­džia? Ko­dėl kry­žiuo­čiai, su­de­gi­nę, su­nio­ko­ję tris Žiem­ga­los pi­lis, ne­pas­ta­to Or­di­no pi­lių, kas yra įpras­ta pra­kti­ka Kur­še ar Lat­ga­lo­je.

Ne­ga­na to, jie ap­lei­džia ir sa­vą­ją Hei­li­gen­ber­go pi­lį. Su­si­for­muo­ja tar­si dyk­ra, nie­kie­no že­mė tarp Lie­tu­vos ir vo­kie­čių or­di­no val­do­mų že­mių da­lies.

Ko­dėl taip at­si­ti­ko, is­to­ri­kas tie­siai ne­ga­li at­sa­ky­ti, bet da­ro prie­lai­dą, kad tu­rė­jo įta­kos ir ideo­lo­gi­niai ne­su­ta­ri­mai bei nuo­sto­liai bend­rau­jant su Ry­gos ar­ki­vys­ku­pu, ku­ris ne­tgi ap­skun­dė Or­di­ną po­pie­žiui Kle­men­sui V. Ga­li bū­ti, kad nau­jam Or­di­no ma­gist­rui Hal­tui pa­si­ro­dė tei­sin­giau nu­kreip­ti jė­gas ki­ta kryp­ti­mi.

Ta­čiau es­mė, anot T. Ba­ra­naus­ko, kad stra­te­gi­nis žiem­ga­lių tiks­las – iš Hei­li­gen­ber­go iš­vy­ti vo­kie­čius – bu­vo pa­siek­tas.

Dar vie­nas įdo­mus fak­tas: ku­ni­gaikš­tis Ge­di­mi­nas 1323 me­tais do­ku­men­tuo­se sa­ve ti­tu­luo­ja lie­tu­vių ir ru­sė­nų ka­ra­liu­mi, Žiem­ga­los val­do­vu ir ku­ni­gaikš­čiu. Tad lie­tu­viš­ko­ji Žiem­ga­la nė­ra Or­di­no val­do­ma.

Žiem­ga­los įtei­si­ni­mo ban­dy­mai

Lie­tu­viš­ko­ji Žiem­ga­los da­lis, re­gis, neuž­mirš­ta­ma iki šių die­nų. Apie ta­pa­ty­bės ir kul­tū­ri­nės at­min­ties as­pek­tus kal­bė­ju­si Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Ilo­na Osi­po­va pri­mi­nė, jog įtei­sin­ti Žiem­ga­lą kaip re­gio­ną min­tis bu­vo ki­lu­si kraš­to­ty­ri­nin­kui, pe­da­go­gui Juo­zui Šlia­vui.

Vė­liau bu­vo net trys ga­na rea­lūs ban­dy­mai tai pa­da­ry­ti. Pir­muo­ju at­ve­ju ga­li­ma lai­ky­ti pe­rio­dą, kai Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę nu­ma­ty­ta steig­ti ap­skri­tis, tarp ku­rių – ir Jo­niš­kio. Ta­da at­si­ra­do ofi­cia­lių siū­ly­mų Jo­niš­kio ap­skri­tį pa­va­din­ti Žiem­ga­los ap­skri­ti­mi ir ne­tgi at­lik­ta Pak­ruo­jo, Pas­va­lio bei Jo­niš­kio ra­jo­no gy­ven­to­jų ap­klau­sa, ku­ri pa­ro­dė, kad di­džio­ji da­lis jų – net 74 pro­cen­tai at­sa­kiu­sių­jų – tam pri­tar­tų. Ta­čiau, kaip ži­nia, bu­vo įsteig­ta Šiau­lių ap­skri­tis.

2003 me­tais vėl ki­lo su­ju­di­mas, kai Et­ni­nės glo­bos kul­tū­ros ta­ry­ba prie Sei­mo už­si­mo­jo nu­sta­ty­ti tiks­les­nes et­ni­nių re­gio­nų ri­bas ir Jo­niš­kio ra­jo­ną ke­tin­ta pri­skir­ti Že­mai­ti­jai. Žiemgalos–Aukštaičių kul­tū­ros drau­gi­ja tam ryž­tin­gai ir sėk­min­gai pa­si­prie­ši­no.

Tre­čiu ban­dy­mu, kai ta­pa­tu­mas bu­vo pa­nau­do­tas kaip le­gi­ti­mi­nis įran­kis, I. Osi­po­va lai­ko 2016 me­tus, ka­da, per­skirs­tant pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių, bu­vo įkur­ta Žiem­ga­los rin­ki­mų apy­gar­da, ku­riai pri­skir­tas Jo­niš­kio ra­jo­nas ir da­lis Pak­ruo­jo bei Šiau­lių ra­jo­nų.

Įs­pū­din­gas pa­vyz­dys Ter­ve­tė­je

Ta­čiau be­ne įspū­din­giau­sias Žiem­ga­los is­to­ri­nės ir kul­tū­ri­nės at­min­ties įam­ži­ni­mo pa­vyz­dys yra kai­my­ni­nė­je Lat­vi­jo­je, Ter­ve­tė­je, kur Žiem­ga­los is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas Nor­munds Je­rums padedamas bi­čiu­lių su­ge­bė­jo įkur­ti mu­zie­ji­nę eks­po­zi­ci­ją ir pa­gal ar­cheo­lo­gi­nius duo­me­nis at­kur­ti treč­da­lį imp­ro­vi­zuo­tos žiem­ga­liš­kos me­di­nės pi­lies.

Ji sta­to­ma ir to­liau. Tai da­ro 2–3 en­tu­zias­tai sa­vo jė­go­mis ir be­veik tik ran­ko­mis, nes miš­ko te­ri­to­ri­jo­je su­dė­tin­ga pri­va­žiuo­ti di­de­lei tech­ni­kai. Su eu­ro­pi­ne pa­ra­ma pa­vy­ko tik pa­ruoš­ti inf­rast­ruk­tū­rą ir įsi­gy­ti sten­dus, vi­sa ki­ta pa­da­ry­ta sa­vo­mis lė­šo­mis.

Pi­ly­je įreng­ta eks­po­zi­ci­ja Žiem­ga­los te­ma yra di­džiau­sia Lat­vi­jo­je. Nors Lat­vi­jos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus žiem­ga­liš­kų eks­po­na­tų tu­ri dau­giau, ta­čiau jie gu­li fon­duo­se ir tik la­bai ne­di­de­lė da­lis priei­na­ma lan­ky­to­jams.

Kas­met N. Je­rums su bend­ra­min­čiais rugp­jū­čio mė­ne­sį or­ga­ni­zuo­ja žiem­ga­lių šven­tę. Ki­tą­met ji vyks jau 15-ą kar­tą.

O pra­si­dė­jo vis­kas maž­daug prieš du de­šimt­me­čius, kai ar­chi­tek­tū­ros moks­lus bai­gęs Nor­munds pra­dė­jo do­mė­tis is­to­ri­ja ir per­skai­tė kny­gų se­ri­ją apie XIII am­žiaus Žiem­ga­lą. Pos­tū­mis bu­vo toks stip­rus, kad jau­nuo­lis pra­dė­jo ke­liau­ti po mi­nė­tą re­gio­ną ir la­bai su­si­ža­vė­jo Ter­ve­tės mies­te­liu, kur ka­dai­se sto­vė­jo ga­lin­ga me­di­nė pi­lis, bet ne­bu­vo jo­kių at­min­ties ženk­lų, tik pa­pras­ta len­te­lė su už­ra­šu.

Kai jau­nas vy­ras pa­reiš­kė no­rą įkur­ti žiem­ga­liš­ką eks­po­zi­ci­ją, vie­tos val­džios at­sto­vai iš pra­džių sa­kė, kad ne­ga­li nie­kuo pa­dė­ti, bet vė­liau sky­rė že­mės, ku­ri li­ko ne­nau­do­ja­ma, išė­jus so­vie­tų ka­riuo­me­nės da­li­niams.

Pats N. Je­rums per ke­le­rius me­tus Lat­vi­jos Uni­ver­si­te­te bai­gė is­to­ri­jos stu­di­jas, da­bar va­do­vau­ja Ter­ve­tės is­to­ri­jos mu­zie­jui.

Kon­fe­ren­ci­jos, ku­ri bu­vo Žiemgalos–Aukštaičių drau­gi­jos 20-me­čiui skir­to cik­lo vie­nas iš ren­gi­nių, pa­bai­go­je vi­sus žiem­ga­liš­kais ru­gi­nių mil­tų vir­tie­niais (klec­kais), ož­kos sū­riu ir ki­to­mis gė­ry­bė­mis vai­ši­no Žiem­ga­los ku­li­na­ri­nio pa­vel­do aso­cia­ci­ja (va­do­vas Arū­nas Čin­čys).

Jo­no IVA­NAUS­KO nuo­tr.

Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to lek­to­rius, is­to­ri­kas To­mas Ba­ra­naus­kas iš­kė­lė min­tį, kad 1290 me­tais Žiem­ga­la ne­bu­vo už­ka­riau­ta.

Žiem­ga­los is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas Nor­munds Je­rums, su bi­čiu­lių pa­gal­ba su­ge­bė­jęs Ter­ve­tė­je (Lat­vi­ja) įkur­ti mu­zie­ji­nę eks­po­zi­ci­ją ir sta­ty­ti žiem­ga­liš­ką pi­lį, do­mė­jo­si, kuo gy­ve­na Žei­me­lio (Pak­ruo­jo ra­jo­nas) mu­zie­jus ir jo ve­dė­ja Dai­va Skrups­ke­ly­tė.

Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Ilo­na Osi­po­va pa­sa­ko­jo, kad įtei­sin­ti Žiem­ga­lą kaip re­gio­ną jau bu­vo ban­do­ma tris kar­tus.