Naujausios
Išsiplauti burną reikėtų dažniau
Ar dažnai pagalvojame, kaip kalbame, ką reiškia mūsų pasakyti žodžiai? Kodėl jaunimas keikiasi kalba, kurios nė nesupranta, kodėl emocijas reiškia „magiškais“ žodžių monologais?
Apie keiksmažodžius ir jaunimą „Šiaulių kraštas“ kalbėjosi su Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos psichologe Rasa Slonskiene ir su kalbininke, Šiaulių universiteto profesore humanitarinių mokslų daktare Giedre Čepaitiene.
Lukas ŠNIOLIS
vasara@skrastas.lt
Klaidingai manoma, kad keiksmažodžiai – "kieti"
Psichologės Rasos Slonskienės nuomone, dažnas keiksmažodžių vartojimas parodo, kad žmogus nemoka reikšti emocijų:
– Žmonės keikiasi, nes kai kurie nemoka kalbėti apie jausmus, keiksmažodžiai yra jų jausmų išraiška. Jeigu jaunuolis pyksta, jis sako: „Eik tu n...“. Tai yra emocinio intelekto trūkumas, nemokėjimas emocijų išreikšti jausmais, įsitikinimas, kad nusikeikti yra paprasčiau.
– Iš kur į jaunimo kalbą ateina keiksmažodžiai?
– Pažiūrėkime į mūsų prosenelius, jie nežinojo rusiškų keiksmažodžių. Sunku pasakyti, kokia buvo jų kalba. Literatūros kūriniuose galime rasti keiksmažodžių, tačiau jie gražūs, pavyzdžiui, „varlė“.
– Kodėl jaunimas jų nevartoja?
– Kaip skambėtų lietuviškas keiksmažodis „žalia rūta“? Kurio iš mūsų tėvai sako: „Ai, žalia rūta, nesąmonę padariau“? Tokie dalykai yra giliai įaugę į mūsų mentalitetą, jaunimui labiau priimtini ne lietuviškos kilmės žodžiai, nes, anot jų, jie „kietesni“.
– Gal nesikeikiančiam vaikui sunku pritapti mokykloje?
– Manau, kad mes viską absoliutiniame. Jeigu aš nesikeikiu, tikrai surasiu žmonių, kurie taip pat nesikeikia. Jeigu aš keikiuosi – rasiu grupę, kuri keikiasi. Visada yra galimybė pasirinkti.
Keikimasis nebėra laikomas didele blogybe. Jeigu keikiamasi labai dažnai – kiekvieną dieną, jeigu nesugebama rasti kito žodžio atitikmens, jeigu jaunuolis mano, kad jausmą galima išreikšti tik keiksmažodžiu, taip, tai yra blogybė. Bet jei žmogus keiksmažodžius vartoja tik kartais, vietoj keiksmažodžio pasako gražų žodį, tai yra žargonas arba kalbos kultūros trūkumas.
– Ką reikėtų daryti, kad keikūnų sumažėtų?
– Pažiūrėkite, kiek televizijoje keikiamasi. Pačiose populiariausiose televizijos laidose vartojami įvairiausi keiksmažodžiai.
Aš sutinku labai daug jaunų kultūringų žmonių, kurių šeimose nesikeikiama, jie būna tokioje socialinėje aplinkoje, kurioje nesikeikiama.
Jauni žmonės moka būti kultūringi, jie renkasi situacijas, kur ir kaip kalbėti, labai retai keikiasi kalbėdami su mokytojais. Jeigu jie keikiasi namuose, vadinasi, tai priimtina ir tėvams, ir vaikams.
PAVOJUS: Rasa Slonskienė: „Keikimasis nebėra laikomas didele blogybe“.
„Išsilavinęs žmogus šiukšlių į savo burną nepriima“
Humanitarinių mokslų daktarės profesorės Giedrės Čepaitienės nuomone, jaunimas keikiasi, nes neturi, ką pasakyti:
– Vienas dalykas keikti, tai yra, reikšti savo jausmus, nepasitenkinimą. Kitas dalykas – vartoti bjaurius žodžius visiškai be jokios priežasties, nesiejant jų su emocijomis.
Esu pastebėjusi, kad jaunimas keiksmažodžius vartoja ne dėl noro išreikšti emocijas. Keiksmais jie nepasako jokių savo vidinių nuostatų. Jaunimas vartoja visokias bjaurastis, nes neturi ką pasakyti.
Kiekvienas pasirenka bendravimo būdą atsižvelgdamas į pašnekovą. Žmogus gali būti pats didžiausias keikūnas, bet bendraudamas su tam tikrais žmonėmis niekada nesikeiks.
Aš įsivaizduoju, kad galbūt ir mano studentai bendraudami tarpusavyje keikiasi. Visiems studentams sakau: labai norėčiau, kad eidama bulvaru arba sėdėdama kavinėje, pamačiusi būrį žmonių, atskirčiau, kur yra studentai, o kur menko išsilavinimo žmonės.
Inteligentiškas žmogus geba suvaldyti savo jausmus, reikšti savo mintis, nenaudodamas niekinių žodžių. Išsilavinęs žmogus šiukšlių į savo burną nepriima. Lietuvių kalboje yra puikus pasakymas, kad žmogus ta pačia burna ir kalba, ir valgo.
– Kodėl jaunimas vartoja ne lietuviškos kilmės keiksmažodžius?
– Jie negirdi lietuviškų keiksmažodžių. Valstiečio gyvenime buvo natūralu kokią „rupūžėlę“ pavartoti. Tada nebuvo žeminančių keiksmų, elementariems nepasisekimams pats baisiausiasn turbūt buvo velnio paminėjimas. Tada velnias turėjo labai daug pakaitalų: nevidonas, juodasis, kipšas.
Ką girdi mūsų jaunimas? Jie prisiklauso rusiškų keiksmų iš savo tėvų arba iš baruose sėdinčių „diedų“, kurie keiktis rusiškai išmoko sovietmečiu. Jaunimas nežino keiksmažodžių reikšmių, jie net nežino, ką reiškia žodžiai „davai“, „poka“. Tokie žodžiai neturi jokios reikšmės, jie neturi jokios semantikos.
Nereikia stebėtis, kodėl keiksmažodžiai pilasi iš jaunimo lūpų – dabar viskas verčiama tiesiai šviesiai.
– Ar pritariate minčiai, kad ir televizija skatina keiksmažodžių vartojimą?
– Kai televizijoje atsirado pokalbių šou, prasidėjo „apatinių rūbų“ mazgojimas viešai. Tai ypač dažna televizijoje, spaudoje tokių dalykų matome mažiau.
Beveik kiekviena komercinė televizija turi po kelias laidas, rodančias tik pačius žemiausius jausmus, patį bjauriausią bendravimą, reiškiamą keiksmažodžiais. Jos neva sprendžia žmonių problemas, bet iš tiesų jos tyčiojasi iš žmonių.
Žmogus tai gali suprasti kaip pavyzdį: jei taip elgsiuosi, pakliūsiu į televiziją ir tapsiu žvaigžde.
– Kaip reikėtų spręsti šią problemą?
– Tai turi būti išaugama. Jaunimas pagal kalbėseną buriasi į grupuotes. Žinoma, būtų gražu, kad girdint kitiems žmonėms jie nevartotų keiksmų, nes tai, kas tinka prie bokalo, ne visai tinka viešoje erdvėje. Deja, dauguma šito neskiria. Galbūt kartais tai yra namų tradicija: jei namuose tokius žodžius vartoja tėtis ir mama, jie tikrai į tai neatkreips dėmesio, nes jiems tai atrodys normalu.
Visi jaunystėje esame pasakę keiksmažodžių, tačiau gebėti juos vartoti tik tarp savęs, kai kiti negirdi, yra viena, kita – nežinoti, kad su žmonėmis galima bendrauti kitaip, nevartojant nuolatinių keiksmų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ĮTAKA: Profesorė Giedrė Čepaitienė sako, kad angliški keiksmažodžiai paplito per kino filmus.