Naujausios
„Ir kas bus po mūsų, jei į praeitį trinamės?“
Arūnas UOGINTAS
Mes bėgam į saulę be vaško sparnų,
Nuo arbatos maišelio nutrūko ir vizijos.
Dyla plaukai nuo masažo minčių.
Ir kas bus po mūsų, jei į praeitį trinamės?
( Jonas Bartkus. Ištrauka iš eilėraščio „Ant batraiščių kilpos").
Performansas: studentai pasikeisdami tarmiškai skaito Jono Bartkaus eiles, po to ant sienos kabančiame Lietuvos žemėlapyje pažymi tarmės kilmę. Grėsmingai suskamba šiauliečių kalbos „perliukų“ prisotintas paskutinis eilėraščio variantas, kurį skaito pats autorius...
Kalbos reikšmė jaunam lietuviui? Tėvynė, tėviškė... Kažin, ar šie taurūs žodžiai dar prasmingai skamba? Emigrantai, Kalėdų nostalgijos vejami į namus, gal ir prisimena šias sąvokas nuobodžiai skaičiuodami debesis pro skrendančio lėktuvo langą...
Šiaulių universiteto galerijoje tėviškės sentimentus tyrinėjo Menų fakulteto Audiovizualinio meno studijų programos 4 kurso studentai, pavadinę parodą – konkursą „Tėvynė“.
Meno projektas performansais, instaliacijomis, video ir foto darbais, nuskambėjo Šiauliuose. Bet ar lengvabūdiškos šventinės nuotaikos galima buvo rasti čia, studentų kūriniuose, nes šiuos kūrybingus žmones negailestingai talžo pati Tėvynė, Lietuvos politikų ir biurokratų sukurptais sudėtingais gyvenimo labirintais?
Giedrės Kazlauskaitės video darbas skleidė gerą nuotaiką: daug užsieniečių gyrė savo tėvynę, jos valgius, gamtą, dalijosi sentimentaliais prisiminimais apie draugus ir gimines. Tarytum budistų mantra sukosi prisiminimų metaforos amerikiečių, latvių, turkų, portugalų, indoneziečių, ukrainiečių ir kitų tautų kalbomis. Užsieniečių lūpomis tariama Lietuvos himno frazė ar žvaliai kalbančių vaikinų ir merginų šurmulys, iš labai gerai sumontuoto video kūrinio, tarytum, išgujo depresyvią neprasidedančios žiemos nuotaiką ir nejučiomis pajutau, kad šypsausi kartu su visais į universiteto galeriją susirinkusiais žiūrovais...
Kiek kitokią nuotaiką modeliavo Vytautas Uldukis savo kūrinyje tyrinėdamas emigranto kasdienybę: jis montavo fotoaparatais ar kamera fiksuotus filmo dalyvių kadrus.
Žiūrėdamas jo vizualinę projekciją tarsi bendrauji internetu: girdi studento ar darbininko žodžius, sklindančius per stringančią video kamerą. Ir iš kažkur Anglijoje ar Danijoje nuomojamo kambarėlio klausaisi nostalgiškų pasakojimų apie tai, ką jaunuolis veiks per Kalėdas Lietuvoje ir žinai, kad po to vėl išvyks ir ilgai nebus iki kitos tėviškės šventės, tarkim, pusbrolio vestuvių dienos ar močiutės, neduok dieve, laidotuvių...
Ženklų visuma Jonas Žilinskas bandė šokiruoti miesto ir šalies gyventojus. Nuo nepriklausomybės atkūrimo metų jau emigravo per 500 000 Lietuvos piliečių. Kiek čia dar mūsų liko?
Studentas rėmėsi oficialia statistika, ją šiek tiek interpretuodamas. Galbūt realus skaičius, kada lyginama išvykstančių ir atvykstančių statistika, būtų optimistiškesnis, nors kai spaudoje skelbiama, kad 17 proc. Šiaulių gyventojų 2012 metas paliko miestą, darosi visai nejauku.
Jonas labai gerai pasirinko kūrinio raišką, garsą ir formą. Žiūrovo dėmesio neblaško jokios sentimentalios detalės ar vaizdai, jo tylus ir lakoniškas filmas trina optimizmo apraiškas ir juodai baltų ženklų monotoniškas tiksėjimas, lyg vis lėtėjantis širdies plakimas, skaičiuojantis sprogsiančios bombos laiką, primena vis paskui geriau apmokamą darbą keliaujančius ir klajojančius...
Skaičiai kartais būna labai negailestingi...
Šiek tiek Žilinsko video darbą priminė Austėjos Bankauskaitės instaliacija. Mergina, padedant mokinukams iš Didždvario ir kitų miesto mokyklų, klausinėjo į parodą atvykusių žiūrovų vardų ir pavardžių. Pagal šiuos duomenis iš internete atsiradusių vaizdų ji bandė sukurti konkretaus žmogaus ženklą, kuris buvo klijuojamas čia pat, ant sienos, ir sudarė naują, jau visai kitą juodai baltos grafikos sistemą.
Žmogus kažkuria prasme jau seniai yra tam tikros ženklų sistemos dalis: kodai, ženklai, įvairūs personaliją liudijantys dokumentai kartais būna net išlikimo garantas. Ypač kelionėje ar klajonėje tie lakoniški grafiniai įspaudai – dokumentai – gelbsti ir fiksuoja laimės ar nelaimės atveju...
Parodoje buvo išdalyti tarptautinio fotografijų konkurso, dabar tapsiančio kasmetiniu, prizai ir apdovanojimai. Fotografijos iš visos Lietuvos ir užsienio liko kabėti ant sienų, kaip ir Donato Kaligino instaliacija – lova, šeimos fotografijomis išmarginta ir Linos Jakubauskaitės performanso pėdsakai: batai, įvairūs aksesuarai – tiesiog daiktai – jaunų žmonių, kažkur išėjusių ar išvykusių...
Autoriaus nuotr.
Giedrės Kazlauskaitės nuotr.
Jonas Žilinskas. Video kūrinio „564 168“ fragmentas. 2013.
Giedrė Kazlauskaitė. Video kūrinio „Motherland“ fragmentas. 2013.