Naujausios
Etninės kultūros universitetas
Ketvirtadienis – priešpaskutinė kursų diena. Popietė tautodailininkės ir kursų dalyvių mokytojos Kornelijos Lopetienės kūrybinėse dirbtuvėse. Būrelis moterų pina iš šiaudelių juosteles, kurias susiuvus galima pasidaryti skrybėlę. Kitos pirmenybę atiduoda sodams. Jauniausioji kelmiškė Lidija Kybartaitė, neperseniausiai grįžusi iš Norvegijos. Traukė savas kraštas. Dar vaikystėje Lidija išmoko austi vytines juostas. Pernai pati kursuose dalyvavo kaip vytinių juostų audimo mokytoja. Šiemet nusprendė pasitobulinti pindama iš šiaudelių.
Šaukėniškė Gitana Urmonienė į kursus atvyko su būrelio „Kuriu – išreiškiu save“ lankytojais. Vaikai pasiliko mokytis karpinių meno. Gitaną traukia šiaudeliai.
„Jeigu leistų, čia ir apsinakvotume, – entuziazmo šiaudų amatui neslepia Kėdainių amatų centro amatų meistrė Loreta Steponavičienė. – Jau dešimt metų atvažiuoju į kursus ir lankau pynimo iš šiaudelių sekciją. Kursuose užaugo ir mano dukra. Atsiveždavau mažą mergaitę. Abi mokėmės amato. Bet dukra labiau mėgo šokių, ratelių užsiėmimus. Dabar jai septyniolika. Mokosi žalvarinių papuošalų sekcijoje.“
Loretos entuziazmu amatams užsikrėtę ir jos mokiniai, pelnę Nacionalinio kultūros centro Sidabro vainikėlį. Didelis malonumas grįžti prie žemės, prie žmogaus pradmenų.
Radviliškietė Birutė Arbušauskienė į kursus atlydėjo savo vyrą Eugenijų. Jis jau daugelį metų kursų dalyvius moko drožti kaukes. „Gyvename nuo kursų iki kursų. Savo vasaros laiką planuojame pagal kursų datą. Nes atvykimas į Kelmę mūsų šeimai labai svarbus. Šiemet lankau tik šiaudelių sekciją. Kitais metais esu išbandžiusi viską. Ir lininių suknelių prisiuvusi, ir žolynus rišusi, ir žalvarį čiupinėjusi. Dar norėčiau staklėmis austi pabandyt.“
Irena Lidikauskienė iš Kolainių nori išmokti pinti skrybėles. Kursuose pirmą kartą. Poreikis išmokti amato atsirado, kai pradėjo dirbti Kolainių daugiafunkciame centre. Ten vykdo įvairias veiklas. Pačios išmoktu amatu galės pasidalyti su kraštietėmis.
Kitame dirbtuvių gale darbuojasi pynėjai iš vytelių. Juos moko Lina Grigalauskienė.
Iš viso įvairiose erdvėse įsikūrusios 22 sekcijos, kuriose kursų dalyviai mokosi įvairiausių amatų. Kankliavimo moko prof. Vida Palubinskienė ir mokytoja Aušra Vilimaitė – Karyznienė, smuikavimo etnomuzikologė dr. Gaila Kirdienė, pučiamųjų – muzikos pedagogas Arūnas Stankus, žemaitiško dainavimo – muzikos pedagogė Dainora Petrikienė, apeiginio giedojimo – kultūros darbuotoja Danutė Anankaitė, folkroko – kompozitorius, atlikėjas, muzikos pedagogas Jonas Chockevičius, šokių ratelių ir žaidimų suaugusiems ir vaikams – choreografė Diana Bakšienė, audimo staklėmis – tautodailininkė Onutė Butvilienė, juostų audimo – tautodailininkė Loreta Račkauskienė, vytinių juostų audimo, rangių siuvimo – dailės pedagogė Irena Arlauskienė, riešinių mezgimo, siuvinėjimo – tautodailininkė Jolanta Gečienė, lininių drabužių siuvimo tautodailininkė Justina Žebelienė, karpinių – meno kūrėja Nijolė Rimkienė, kaukių drožybos – radviliškietis Eugenijus Arbušauskas, lazdų drožybos – Mečislovas Ežerskis, akmens tašymo – meno kūrėjas Valdas Bandza, žolynų rišimo – dailininkas floristas Evaldas Jasiūnas, molio lipdymo ir žiedimo – dailės pedagogė Lina Užomeckienė ir keramikė Audronė Šlyterienė, tradicinės juvelyrikos – juvelyrė Dovilė Norbutaitė.
Žemaitijos regiono bandonininkų kursų dalyvius mokė etnomuzikologas Arvydas Kirda, liaudies muzikos atlikėjas Albinas Batavičius ir Jurbarko rajono Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė Lina Lukošienė.
Visa, ką išmokę per keturias dienas trukusius kursus, dalyviai parodė penktadienį, surengę parodą ir koncertą kursų uždarymo proga.
Tradicijos ir naujovės
35 –ieji, jubiliejiniai Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai šiemet vyko ne itin dėkingomis sąlygomis. Žiemą nuo gaisro nukentėjo dalis Kelmės kultūros centro patalpų. Be to, pradėtas renovuoti Kelmės krašto muziejus, kuriame vykdavo dalis kursų edukacinių užsiėmimų. „Sumažėjo erdvių. Tačiau nusprendėme nemažinti edukacinių sekcijų skaičiaus, – pasakoja visus tuos 35 metus kursus organizavusi Kelmės kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų skyriaus vedėja Nomeda Bandzienė. – Išnaudojome kitas erdves: Juozo Liaudanskio galeriją, kultūros centro kiemelį, savo patalpomis sutiko pasidalyti Algirdo Lipeikos meno mokykla. Kursų dalyviai amatų mokėsi ir Kornelijos Lopetienės kūrybinėse dirbtuvėse bei Mečislovo Ežerskio lazdų muziejuje.
Džiaugiuosi, kad kaip lektorius ir mokytojus pavyko sukviesti savotiškus mūsų kursų krikštatėvius profesorius Romualdą Apanavičių ir Libertą Klimką, žymiausiąją kanklių žinovę Vytauto Didžiojo universiteto profesorę Vidą Palubinskienę, žymų Lietuvos instrumentų meistrą Egidijų Virbašių, atvežusį unikalią savo sukurtų įvairių laikotarpių muzikos instrumentų parodą.“
Kursams lėšų skiria Lietuvos kultūros taryba ir rajono savivaldybė. N. Jokubauskienės teigimu, dėl kainų šuolio buvo didesnis ir lėšų poreikis. Tačiau pavyko išsisukti su panašiomis lėšomis, kokios būdavo skiriamos ir ankstesniais metais.
Kursų dalyviai, kurių susirinko per pusantro šimto, kaip ir kiekvienais metais mokėsi amatų pasirinktose sekcijose, klausė paskaitų, dalyvavo vakaronėse, koncertuose.
Paskaitas „Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų vasaros kursai – etninės kultūros liaudies universitetas“ skaitė prof. habil. dr. Romualdas Apanavičius, „Tradicinės kanklės lietuvių etninėje kultūroje“ – Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Vida Palubinskienė, „Žirgas Lietuvos istorijoje ir etnokultūroje“ – prof. dr. Libertas Klimka.
Vyko tradicinė kultūros centro redaktorės Ritos Ščiglinskienės trumpametražių filmų ir laidų valanda „Pasiruokavimai“.
Buvo ir naujovių. Kelmės mažajame teatre surengtas režisieriaus, dramaturgo Aleksandro Špilevojaus istorijų pasakojimo spektaklis „Būti ir nebūti Kelmės mitai“.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro instrumentinio folkloro specialistas Arūnas Lunys pristatė kompaktinę plokštelę „Kelmės krašto tradiciniai muzikantai II“.
Kadangi vienam iš bandoninkų kursų mokytojų Albinui Batavičiui sukako 85 metai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vyriausioji mokslo darbuotoja doc. dr. Gaila Kirdienė pristatė „Jubiliaciją Albinui Batavičiui – pietų žemaičių instrumentinio muzikavimo tradicijų tęsėjui, mokytojui ir knygų autoriui“.
Instrumentas iš gandro kojos
Kursų dienomis atidarytos dvi parodos J. Liaudanskio galerijoje. Pristatyta fotomenininko, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Romualdo Požerskio paroda „Atlaidai“, autoriaus kūryba ir fotografijos albumai. 1974 – 1992 metais R. Požerskis aplankė 150 atlaidų, užfiksavo apie 15 tūkstančių kadrų.
Impulsą šiam socialinės fotografijos ciklui davė apsilankymas viename Žemaitijos bažnytkaimyje, kur vyko atlaidai. „Kaimiečiai man atrodė lyg iš kito pasaulio, – prisimena fotomenininkas. – Skamba varpai ir sklinda giesmės, plazda vėliavos, nušmėžuoja baltai apsirengusių mergaičių procesija... O mes – ilgaplaukiai, kutuoti, džinsuoti. Aš net nesuvokiau, kad egzistuoja tokios ramybės, gėlėtų suknelių, saldainių laikrodžių šventės.“
Instrumentų meistras Egidijus Virbašius pristatė tradicinių liaudies instrumentų ekspoziciją.
Pats meistras demonstravo, kaip groja kiekvienas instrumentas. Pasakojo jo istoriją. Seniausieji pasaulio instrumentai pučiamieji padaryti iš gandro kojos kaulo, iš gulbės sparno, iš paukščio plunksnos. Lietuvoje vieni seniausių instrumentų vadinami viliokliai, kuriais imituojamas mažo paukščiuko balsas. Tokiu būdu paukštis, pavyzdžiui, kurapka puola ton pusėn ir pakliūva medžiotojui.
E. Virbašius pristatė piemenukų švilpukus ir lumzdelius, birbynes, kerdžiaus ragą. Ragus darydavo iš jaučio, avino ragų. Seniausias 12 amžiuje atsiradęs vikingų laivų instrumentas, kurio garsas sklisdavo 5 kilometrus.
Juokais „mobiliaku“ instrumentų meistras pavadino Rytų Lietuvoje naudotą trimitą, kuriuo kaime, grojant skirtingas melodijas, būdavo pranešama apie gaisrą, kitą nelaimę ar šventę.
Pristatyta ir keletas būgnų. Juos seniau žmonės gamindavo nupjovę medį išpuvusiu vidumi. Puvėsius išskobdavo, užtempdavo šuns, vilko arba jaučio odą.
Kankles žmonės taip pat gamindavo patys. Kaimynai mokydavosi vienas iš kito. Kanklėmis grodavo sutartines. Aukštaičiai dažniausiai grodavo tik sau, kai paukšteliai sutūpdavo miegoti. Nusiraminimui. Tuo tarpu žemaičiai instrumentą panaudodavo grodami laidotuvėse arba vestuvėse.
Kai kurių instrumentų kopijas meistras padarė naudodamasis Vilniaus etnografijos ir Biržų muziejuose buvusiais originalais. Kai kuriuos atkūrė iš nuotraukų. Atkūrė net Mažosios Lietuvos arfą ir suvalkietiškas kankles, naudotas daugiau kaip prieš šimtą metų.
